„Pirmasis tiriamosios žurnalistikos tyrimas turėtų būti tema – kodėl Lietuvoje nėra tiriamosios žurnalistikos. Kai tą klausimą nuodugniai ištirsime, galėsime pradėti tirti ir kitus klausimus. Ir tirs visai ne tie, kurie skelbiasi esą žurnalistais ir visai ne su tomis duomenų bazėmis, kurias gromuliuoja didžioji žiniasklaida, tiriamiesiems leidus“ [komentatorius Tarabilda].
Perskaičiusi šitą komentarą prisiminiau, kad mano jaunystės metais laikraščiai turėjo tokią rubriką „Laiškas pakvietė kelionėn“. Tuomet leidinių korespondentai demonstruodavo savo sugebėjimus išsiaiškinti konkrečią situaciją, jos aplinkybes ar atsiradimo priežastis. Dienos šviesą išvysdavo bent parodomosios publikacijos, kuriose buvo ginamas laiško autorius. Sąjūdžio laikais, kai masiškai steigėsi nauji laikraščiai, nebeturintys nuorodų, kad tai yra vienos partijos „organas“ [jaunimui, ko gero, toks terminas sukels juoką, o mano kartos žmonės dar mena, kad po respublikinių ar vietinių laikraščių rubrikomis buvo tokia nuoroda: „komunistų partijos organas], gyvavo nerašyta taisyklė ginti silpnesnįjį, žiniasklaidai besiskundžiantį žmogų.
Atgimimo pradžioje, kol ant Sąjūdžio bangos įsisteigusios žiniasklaidos priemonės dar nebuvo tapusios verslu ar pakrikštytos ketvirtąja valdžia, pasitikėjimo reitingų lentelėse žiniasklaida karaliavo jų viršūnėje. Ir kas tais 1988–1990 metais galėjo įsivaizduoti, kad jauna mergina bus sistemos viešųjų ryšių „pagimdyta“ teroristė, o mažas vaikas atiduotas „saugoti“ tiems, kurie išniekino jos vaikystę?
Taigi, komentatorius Tarabilda visiškai teisus. Reikia plataus bei išsamaus žurnalistinio tyrimo, kieno valia ir kur prašapo drąsi, pilietinė tiriamoji žurnalistika? Arba bent išsamesnės diskusijos, kokie X failai suformavo dvigubus standartus, dviveidį karjeristą visuose valdžios sluoksniuose ir viešosios nuomonės formavimo „organuose“?
Taip, taip, tyčia sugrąžinau šį sovietinį terminą. O kaip kitaip pavadinti žiniasklaidos priemones, kurioms paranki tik viena nuomonė ar oficialioji informacija, gauta iš VSD ar teisėsaugos spaudos tarnybų? Ir kuo didesnį tiražą turintis laikraštis, portalas, radijas ar TV paskelbia vieną trafaretinę įvykio versiją, tuo aiškiau, kad nebeatsiras drąsuolio viešininko, kuris pateiktų kitokią nuomonę, požiūrį, vertinimą, tiesiog FAKTĄ. Didžiuliai pinigai skiriami tam, kad atlikęs vos ne privataus detektyvo funkcijas ir gavęs atlygį už išsamų tyrimą žurnalistas neturėtų kur paskelbti savo surinktos medžiagos. Tiesiog leidėjui pasiūlomas didesnis „honoraras“ už tai, kad publikacija dienos šviesos neišvystų. Girdėjau tokią neoficialią informaciją. Taigi, egzistuoja nauja verslo rūšis – greta užsakomojo straipsnio „stojo“ niekaip nepaženklintas užsakymas nespausdinti, neskelbti. Bet ir tyla iškalbinga…
Be to, apie kokią tiriamąją žurnalistiką galime kalbėti, o juo labiau ją atkūrinėti, kai gyvename keistos pseudodemokratijos sąlygomis: viskas gražu – laisvė, lygybė, brolybė, kol pritariamai linkčioji ir tūpčioji apie nužmogėjusį sistemos funkcionierių ar su ja „kovojantį“ neva antisistemininką. Tačiau užtenka kartą paprieštarauti arba greta „oficialiosios“ nuomonės bent pateikti savo versiją ir sužinai, kad esi neprognozuojamas, rusų šnipas, nepatikimas asmuo, turintis tik du kelius – emigruoti arba susitaikyti su nereikalingojo atstovo statusu mūsų à la demokratinėje visuomenėje.
Dažnai savęs klausiu, kodėl žmogus, tapęs sistemos viešųjų ryšių traiškiniu, visuomet aiškina, kad apie jį tai netiesą paskelbė, tačiau kai į panašią mėsmalę pakliūna kitas žmogus, iš karto patiki, kad tai šimtaprocentinė tiesa? Kodėl nesistengiama analizuoti arba pabandyti atsistoti apdergtojo pozicijon, juolab kad seniai praėjo tie laikai, kai laiškai kviesdavo kelionėn arba būdavo ginamas mažas, bejėgis pilietis?
Nesu visiška naivuolė ir suprantu, kad dirba galinga visuomenės nuomonės formavimo sistema, kaip sukuriamos versijos, panašios į galimas. Manau, esamai situacijai labai tiktų sapno apibūdinimas, išgirstas vienoje kino komedijoje: „sapnas – tai galimų situacijų nesami vaizdiniai“, nes „sapnas tai nėra nesapnas, o nesapnas – tai nėra sapnas“.
Visuomenės smegenų hipnozė – nepigus užsiėmimas, jau vien dėl to, kad privalu įvairioms amžiaus grupėms pateikti vis naujų populistinių stereotipų, kad – gink Dieve – neatsirastų kita nuomonė ir dar baisiau – kad tik jos kas nors neanonimiškai neįgarsintų ar nepaskelbtų…
Todėl bent retoriškai noriu paklausti, ką reiškia šešiamečio vaiko zyzimas parduotuvėje, kuomet jis primygtinai reikalauja bulvių traškučių su kažkokiu „Pakalikų“ žaidimu ar TV reklama apie baubukus – „Maži baubukai – mažos niekšybės“? Koks šių reklamų kodas? Laimėk ir būsi pakalikas? Mažas baubukas, darantis mažas niekšybes? Nuo kada maža niekšybė jau nebe niekšybė, o pakalikas – siekiamybė?
Tai apie kokį padorumą ir tiriamąją žurnalistiką galime kalbėti? Ar yra sąlygų ją reanimuoti?
Prašau: net mintyse neatsakykite neigiamai, kol dar turime nesisteminį, nestandartinį Tiesos.lt portalą, kuriame rasi ir Sąjūdžio dvasios, drąsaus pilietiškumo, ir didžiulės pasipriešinimo jam bangos komentarų skiltyje. Šlykščiausiomis keverzonėmis bandoma užgniaužti kitokios, padorios žurnalistikos daigus, todėl komentatorių burnojimą tiesiog privalu atriboti nuo autorinių publikacijų. Bent mintimis – kol išmoksime kultūringai diskutuoti.
Ir dar – kiekvieną kartą po kritiško pasisakymo, rašinio ar išgirsto vertinimo, man jau norisi paklausti: gal galėtumėte ir ką nors gero pasakyti? Pasiilgau teigiamo herojaus ar iš visos širdies deklaruojamo optimizmo bent mažuose darbeliuose.
Pasidžiaugę, kad šiomis dienomis Tiesos.lt portalas mini trejų metų savanoriškos, nesavanaudiškos, neatlygintinos veiklos gimtadienį, galime klausti: tai daug ar mažai? Teisingai atsakyti galima tik pabandžius pakartoti šio portalo gyvavimo istoriją…
Tačiau kviečiu ne tik pasveikinti vieniems kitus, bet ir padiskutuoti visiems rūpima viešosios erdvės tema. Pasidalykime savo mintimis, ką galėtume kartu nuveikti prisiminę Sąjūdžio patirtį? Kas lėmė tiriamosios žurnalistikos, drąsios žurnalisto pozicijos nunykimą? Kas galėtų padėti tokiai žurnalistikai atsigauti?