Mano kolegos žurnalistai kelių eismo taisyklių terminu „eismas ratu“ vadina situacijas, kai aukštesnei instancijai pasiskundęs pilietis tikisi, kad ši ir atliks išsamų tyrimą bei atsakys interesantui. Tačiau mažne 100 proc. atvejų žmogui paaiškinama, kad jo skundas persiunčiamas … jį nuskriaudusiai institucijai. Taip atsitiko ir Meškuičių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Lionei Sarpauskienei, kuri paprašė Šiaulių apygardos prokuratūros išsiaiškinti dėl, jos manymu, neteisėto duomenų rinkimo bei informacijos įkėlimo į tarnybinį kompiuterį.
Trisdešimt antrus metus Meškuičiuose mokytojaujančios Lionės Sarpauskienės darbo kabinetas yra toje pat klasėje, kurioje kažkada pati mokėsi. Ji – meškuitiškė, kurią už puikų darbą gerbia ir myli buvę bei esami mokiniai bei jų tėvai. Mokytoja yra apdovanota dešimtimis padėkos raštų, neturi nė vienos nuobaudos. O šių metų kovą prasidėjus aršiam kvalifikuotos lituanistės persekiojimui, už ją pasirašė 200 Šiaulių rajono Meškuičių miestelio gyventojų.
O buvo taip…
Gimnazijos administracija, sulaukusi gimnazistų skundų, neva L.Sarpauskienė paralelinei klasei papasakojusi, kokie jų draugai beraščiai, nes nesugeba prieš penkerius metus išmoktų taisyklių tokių, kaip rašyti „bąla, šala“ pasikartoti ir daro klaidas, juos privertė jaudintis, psichologiškai palūžti, tiesiog … demotyvavo, ir dėl to nutarė skirti pedagogei nuobaudą-papeikimą.
Tačiau Lionė Sarpauskienė yra aktyvios gimnazijoje veikiančios švietimo darbuotojų profsąjungos komiteto narė, todėl ugdymo įstaigos administracijai reikėjo gauti šios darbuotojų teises ginančios organizacijos sutikimą. Negavo. Ko gero, taip nebuvo „planuota“, nes Lietuvoje įprasta, kad pademonstruotą valdžios viršenybę reikia nuolankiai sutikti. Tuomet Meškuičių gimnazijos administracija ėmėsi „ryžtingesnių“ veiksmų: organizuotame tėvų susirinkime pranešė, kad mokytoja L.Sarpauskienė nebedirbs, ir gana. Tačiau aktyvioji profsąjunga ir lituanistės atleidimui sutikimo nedavė. Dėl tokio savo „įžūlumo“ žmogaus teisių gynėjai buvo priversti bylinėtis, nes Meškuičių gimnazijos profsąjungos nesutikimą atleisti iš darbo mokytoją metodininkę L.Sarpauskienę direktorė J.Jankauskienė apskundė teisumui. Teisme paaiškėjo, kad profsąjunga buvo teisi, ir mokyklos administracijos ieškinys buvo atmestas.
Prasidėjo dar aktyvesni susidorojimo su stropia ir principinga pedagoge veiksmai: buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas bandant „sukurpti“ net baudžiamąjį mokytojos persekiojimą. Tačiau tyrimas buvo nutrauktas neradus jokios nusikalstamos L.Sarpauskienės veikos.
Gimnazija pasitelkė policijos pajėgas?
Tačiau ir čia dar ne pabaiga. Gimnazijos administracija kreipėsi į Šiaulių apskrities policijos komisariatą dėl galimai L.Sarpauskienės padaryto … administracinio nusižengimo. Ta proga moksleiviai, įstatyminiams atstovams – tėvams – nežinant, birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, policijos buvo apklausti ugdymo įstaigoje. Šioje procedūroje dalyvavo mokyklos direktorė Jūratė Jankauskienė bei jos pavaduotoja. Pastaroji yra ir gimnazijos Vaiko gerovės komisijos pirmininkė.
Moksleivių tėvai tokiais policijos ir pedagogų veiksmais pasipiktino bei parašė skundus VRM bei Seimo Vaiko teisių kontrolierei Editai Žiobienei, informavo Šiaulių rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos specialistus. Šiuos „didžiai nustebino“ TIK viena detalė – jų praktikoje dar nebuvo pasitaikę, kad pavargę nuo vaikų teisių pažeidinėjimų, tėvai pasitelktų … advokatus.
Pirmieji tėvų gauti atsakymai iš nepilnamečių teises ginančių struktūrų liudija – vaikai negali būti apklausinėjami jų įstatyminiams atstovams nežinant ir dar ugdymo įstaigose. Be to, apklausose dalyvavusios mokyklos vadovės vien savo buvimu galėjo daryti spaudimą liudijantiems. Moksleiviai, po pamokų grįžę į namus, būdavo susijaudinę, emocingai pasakojo tėvams, kad juos gimnazijoje apklausinėjo policija. Be to, šių eilučių autorei pavyko gauti gana įdomios informacijos: nemenkas Meškuičių gimnazijos bendruomenės narių būrys yra artimais giminystės ryšiais susiję su buvusiais ar vis dar įstatymų sargyboje stovinčiais Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnus.
Ar skatinimas tobulėti žaloja moksleivių psichiką?
Visi šie aprašomieji veiksmai vyko tuomet, kai mokytoja Lionė Sarpauskienė jau sunkiai sirgo. Ji buvo gydoma ligoninėje bei ambulatoriškai. Mokytojos sveikatą paveikė užsitęsęs persekiojimas – visą mėnesį kas dieną tikrintos jos vedamos pamokos. Tokia situacija nualino ir pedagogę, ir jos mokinius, tačiau patikros protokoluose užfiksuotas tik puikus darbas ir sutarimas su gimnazistais.
Gal todėl uolus Meškuičių administracijos siekis „parodyti“ profsąjungos aktyvistei ir puikiai pedagogei „savo vietą“ iš dalies pasiekė tikslą. Rugsėjo pradžioje Šiaulių apylinkės teisme pradėta nagrinėti Lionei Sarpauskienei iškelta administracinė byla, kurioje jai inkriminuojama atsakomybė pagal LR Administracinių pažeidimų kodekso 72 straipsnio 3 dalį.
Ji byloja: „Mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ir kitų institucijų bei įstaigų, kurių prižiūrimas yra vaikas, vadovų, auklėtojų ar kitų jiems tolygių asmenų savo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, fizinis ar psichinis vaiko žalojimas ar kitoks vaiko teisių pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo trisdešimt iki vieno šimto penkiasdešimt eurų.“
Vadinasi, šia cituoto straipsnio dalimi galima bausti pedagogą, jei jis, tarkime, išeina iš pamokos gerti kavutės ir visai nemoko vaikų, arba galima „prirašyti“ ir moksleivio žalojimą, jei mokytojas stropiai dirba bei bando išmokyti be klaidų rašyti.
Kas neteisėtai rinko duomenis ir kaip kompiuteryje atsirado nežinomas garso įrašas?
Kol mokytoja metodininkė Lionė Sarpauskienė sirgo ir visaip buvo bandoma ją nubausti, gegužės 25 dieną kažkas iki šiol neišaiškintas atrakino jos darbo kabineto duris ir leido išvežti į policijos komisariatą darbinį kompiuterį „Lenovo“ apžiūrai. Tik rugsėjo 2 dieną Šiaulių Apylinkės teisme vartydama savo administracinę bylą, pedagogė pamatė, kad po Šiaulių Apskrities Vyriausiajame policijos komisariate atliktos kompiuterio patikros jame aptiktas failas „Balsas 034.m4a“.
Kuo toliau, tuo – gražiau. Spalio 9 dieną, antrojo administracinės bylos posėdžio metu, L.Sarpauskienė kreipėsi į teismą pranešdama, kad byloje nerado duomenų apie leidimą persekioti privatų asmenį, ir paprašė atskira nutartimi kreiptis į prokuratūrą, kad būtų išsiaiškinta, kodėl buvo persekiojama, apie ją renkami melagingi duomenys siekiant patraukti baudžiamajam, o vėliau administraciniam persekiojimui. Teismas tokį prašymą atmetė.
Spalio 11 dieną į Šiaulių Apygardos prokuratūrą L.Sarpauskienė kreipėsi pati. Spalio 13-ąją Šiaulių Apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Laima Mušauskytė-Griciuvienė pedagogei atsakė, kad jos prašymas „Rreikšmingų tiek teisingos veikos kvalifikacijos parinkimui, tiek pagristo procesinio sprendimo priėmimui“ persiųstas Šiaulių miesto ir rajono Policijos komisariato viršininkui Ričardui Šiumbarevičiui. Šis apie nagrinėjimo rezultatus turėsiąs pranešti pareiškėjai L.Sarpauskienei. Taigi, trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių, girdi, tegul patys policijos darbuotojai išsitiria savo veiksmus, dėl kurių jie buvo skųsti prokuratūrai…
Šių eilučių autorė – idealistė, todėl prisimindama, kad Atgimimo laikotarpiu Šiaulių 15-osios vidurinės mokyklos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu buvo tuometinis moksleivis Ričardas Šiumbarevičius, tiki, kad įmanomas biurokratinis dokumentų „eismo ratu“ užblokavimas. Tiesiog reikia kada nors pripažinti tyrėjų klaidas ar turgaus lygio „užsakymus“ pažįstamiems pareigūnams ir ištirti skundą sąžiningai [spėju, mintis iš fantastikos srities – aut.past.] Arba bent pasiteirauti, kur žiūri generalinis prokuroras E.Pašilis? Ir ką mato.
Nei pririšta, nei paleista… Nei nuteista, nei pagirta… Tiesiog pripažinta ir moksleivių mylima…
Mažne įpusėjus išpuoliams prieš Lionę Sarpauskienę, šių metų birželio 25 dieną, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyrius apdovanojo pedagogę Padėkos raštu „už Šiaulių rajono mokinių diktanto konkurso bei lietuvių kalbos ir literatūros olimpiados Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniams rajono etapo prizininkų paruošimą.“
Tai buvo dar vienas eilinis mokytojos persekiojamos už tai, kad nori išmokyti vaikus gimtosios kalbos aukodama savo ramų gyvenimą, pripažinimas.
Tačiau administracinės bylos nagrinėjimas Šiaulių Apylinkės teisme tęsiasi, nors pati Lionė Sarpauskienė nesupranta, kodėl ji turi bylinėtis. Teisėjui kol kas neaišku, už ką pedagogę norėta atleisti. Regis, tik advokatas Egidijus Morkūnas sugebėjo suvokti „viršenybinio reikalo“ esmę bei gana ironiškai konstatuoti: „pakankamai išsiaiškinome, kad nėra įrodymų, tačiau posėdį galime tęsti…“
Prisipažinimas
Skaitytojams jau esu prisipažinusi, kad mokykloje ne kartą buvau pavadinta berašte. Šiandieną suprantu, kad turiu būti dėkinga pedagogams, teisingai vertinusiems mano žinias bei gebėjimus. Visada su begaline meile prisimenu savo šviesios atminties lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus – Jadvygą Kauneckienę bei Vitoldą Švickį. Jie išmokė mane mylėti gimtąjį žodį ir Lietuvą.
Todėl lenkiu savo nepaklusnią galvą prieš visus Lietuvos lituanistus, kasdieniu sunkiu darbu tebepuoselėjančius šiandien jau utopine tampančią Tautinės mokyklos idėją.