Mūsų valstybė švenčia Dainų šventės 90-ąjį jubiliejų. Skamba „Lietuva brangi“. Gieda gražūs žmonės. Aidi skambūs, skaidrūs balsai. Regis, nuoširdūs. Kiek blankesni informacinių TV ir radijo kanalų žurnalistų bei jų kalbinamų politikų skleidžami garsai, skelbiantys tendencingą, klaidinančią informaciją apie tebevykstantį Tautos referendumą. Ar skųs kas agitaciją „PRIEŠ“ rinkimų dieną, ar bus apsiribota tik vieno iš iniciatyvinės grupės narių nubaudimu už tai, kad jo kartos žmonėms yra žinoma Lietuvos kino klasika? Ar rinkimų priežiūros sargai fiksavo VRK galvos Z.Vaigausko „džiugesį“ likus bene keturioms valandoms iki balsavimo pabaigos, kad į referendumą neatėjo net tie, kurie pasirašė jo reikalaujantys?
Esame labai netoli Rusijos ar Baltarusijos ne vien geografine prasme: valdžios , sisteminių partijų ir žiniasklaidos atstovai manipuliuoja Tautos jausmais, suvokimu, pagaliau – baime dėl savo ar artimųjų darbo vietų. „Irena, tu nesupranti, kiek žmonių norėjo, bet bijojo eiti į referendumą, – sakė vienos drąsios tremtinės sūnus. – Jūs juk patys sudarėte sąrašus, ką reikia sekti, terorizuoti, bausti…“
Rezultatas aiškus. Nepasidavė pilietiškumo „suspendavimui“, t.y. kvietimams boikotuoti referendumą, beveik 15 proc., t.y. 379915, rinkėjų (šiek tiek daugiau nei pasirašė, Vaigauskai), iš jų – 218 035 (per 70 proc.) pritarė referendumo klausimams. Ir nereikia stebėtis, kad ne visi, reikalavę referendumo, balsavo „TAIP“. „Suveikė“ manipuliacijos Tautos sąmone mechanizmai, puikiai išlavinti Seimo užkampiuose. Be to, nėra taip sunku suvokti, kad jau ūgtelėjo Lietuvoje karta, kurios atstovai supranta tikrąją demokratijos esmę – paremia parašu iniciatyvas, tačiau rinkimų dieną išsako principingą poziciją. O kas suskaičiuos, kiek dorų ir nuoširdžių mūsų valstybės piliečių biuleteniuose dėjo žymas ties žodeliu „NE“ ir manėsi neleidžią parduoti žemės?..
Pagaliau – svarbiausia buvo referendumo dieną ateiti prie balsadėžių ir pasakyti, ko rinkėjai nori iš savo valdžios, kokią Lietuvos ateitį regi. Tačiau sisteminių partijų nepagarba savo šalies piliečiams bei pastarųjų „prakeiktas nuolankumas“ lėmė tokius rezultatus, kokius su džiaugsmu, kad galės Lietuvoje tvarkytis kaip savo privačiame dvarelyje, porina šiandien ne vienas dirvonuojančių hektarų savininkas. Abejingumas atrišo jiems rankas, nes, ko gero, tokia nepaaiškinama situacija susiklostė tik pokomunistiniuose kraštuose: žmonės keikia politikus bei partijas (žr. jų reitingų lenteles), bet lemiamu momentu vis tiek patiki jiems savo likimus.
Vis dėlto beveik ketvirtadalis milijono piliečių birželio 29-ąją atėjo prie balsadėžių. Nereikėjo ilgai galvoti, kur mačiau panašią statistiką. Lietuvos Laisvės kovos sąjūdis pokary kovojo už mūsų visų laisvę. Paliko mums 1949 m. vasario16 d. Deklaraciją tarsi įpareigojimą aukotis už savo valstybę. Narsūs vyrai galvas padėjo, o jų ainiai, saugodami savo komfortą, sotų gyvenimą, tiesiog supanikavo, pabūgo ar patingėjo prisiminti pilietinę pareigą. Viskas taip žmogiška, suprantama, tačiau nepateisinama prieš senelių, tėvų kančią ir auką. Pagaliau, nelabai padoru – visuomenininkai savanoriai rinko parašus, totalios informacinės blokados sąlygomis aiškino žmonėms, kodėl toks referendumas būtinas, o jų nesavanaudiška veikla liko nepagerbta bent pilietinės valios išraiška. Neįtikėtinai skambėjo atsakymai žurnalistams, kodėl trisdešimtmečiai neina balsuoti: vieniems sutrukdė lietus, kitiems – šventinis nuovargis, treti nežinojo, kad išvis kažkokie balsavimai vyksta (natūralu, nes daug rinkėjų pažymėjimų liko neišdalyta). Tačiau nepranokstamu būtų galima išrinkti gana jauno žmogaus paaiškinimą „žemė nesvarbi. Štai Seimo ir Prezidento rinkimai tai svarbūs“.
Į referendumą kviečiau ateiti kaip į Baltijos kelią. Anuomet, prieš 25-erius metus, į beveik 700 km. į vieningą Nepriklausomybės siekio grandinę išsirikiavo mažne 2,6 mln. drąsių latvių, lietuvių ir estų. Manote, tuomet nebuvo gąsdinimų ir grasinimų? Tačiau beveik MILIJONAS Laisvę mylinčių Lietuvos žmonių išdrįso pasauliui ištarti, kad nebenori būti vergais. O kokią žinią ES ir Maskvai pasiuntėme šiųmečiu referendumu? Vieniems, kad su mumis gali daryti ką nori, nes valdžia mūsų neužstos, kitiems – kad valdžia atpratino piliečius gintis? Kaip bevartysi, rezultatas – vienas ir tas pats…
Kuo man, Lietuvos pilietei, net du kartus įsirašiusiai į „nutremiamųjų“ sąrašus, svarbus šis referendumas? Galėjau inventorizuoti bendražygius, kaimynus, gimines ir artimuosius, kad žinočiau, su kuo eiti valdžion ar žvalgybon, su kuo nejausčiau sielos diskomforto į vieną gyvulinį vagoną pakliuvus…
Manau, kad būtina padėkoti iniciatyvinei grupei, visiems, mintimis, žodžiais bei darbais parėmusiems žmonių siekį pasipriešinti asmens niekinimui, žeminimui, norui susigrąžinti savo suvereno galias, nuoširdaus pasitikėjimo akimirka perduotas nesąžiningiems žmonėms.
Peržvelgusi išankstinius referendumo rezultatus, džiaugiuosi, kad atsigauna derlingiausių Lietuvos žemių gyventojai. Aktyviai balsavo Aukštaitija, kurios darbščiausieji ūkininkai buvo nuvaryti nuo žemės ir ištremti. Nuoširdžiaidėkoju visiems drąsiems Lietuvos žmonėms – vien dėl jūsų yra jėgų būti naujųjų laikų knygnešiu.
Kažin ar susimąstome, koks išauš rytojus? Neuždraudėme, tautiečiai, pardavinėti žemės, miškų, vidaus vandenų ES valstybių pilietybes turintiems mūsų agresyviausiems kaimynams. Ruošiamės savanoriškai okupacijai? Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad būsimųjų kolaborantų sąrašus irgi ateities kartoms paliekame –tai garsiausios agitacinės pilietiškumo boikotavimo kalbos… Parašiau šias eilutes ir pagalvojau: ar savo pilkapiais irgi prekiausime? O gal kas savo vizijose jau matote dailiai apartą Kryžių kalną? Kapinių artojų turime jau ir tautinių, tad ar galime pasitikėti tautiniais prekijais ir jų saugikliais?
Taigi, kol esame bailūs, silpni ir abejojantys, paklusnūs ir negalvojantys savo galva, visos valdžios gali būti ramios – Lietuvai Maidanas negresia. Priešingai, sisteminės partijos bei žiniasklaida švystelėjo Tautai mažytį propagandinį antimaidaną – sužlugdė piliečių inicijuotą referendumą. Nors, pasinaudojus J.Sabatausko terminu, būtų galima teigti: mūsų valstybės vadovai taip „persišovė sau kojas“ – mat „įteisino“ nepilietiškumą. Į rinkimus ir kitas pilietines akcijas vangiai einančiai Tautai suteikė jų boikoto teisę, todėl jau dabar gali pradėti skaičiuoti, kiek, jei, neduok Dieve, pasikartotų Sausio 13-oji, atsilieptų gynėjų. Tie patys – žemės gynėjai? Mažoka.
Apmaudu, kad šią žinią ištransliavome visam pasauliui.