Nesuprantu, kodėl kilo toks triukšmas dėl profesionalaus istoriko prof. Valdo Rakučio straipsnio „Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis“. Daugiausia alaso kelia neprofesionalai, tarsi bandantys apsimesti, kad tai, apie ką kalba V. Rakutis, jie girdi, skaito ar sužino pirmą kartą.
Regis, Seimas net keliose praėjusiose kadencijose išsiaiškino ir priėmė rezoliucijas apie „nacistinės okupacijos metais nacių ir jų kolaborantų Lietuvoje vykdytą žydų genocidą“. Taigi, Lietuva šio žiauraus vienos tautos naikinimo proceso neinicijavo, jam nevadovavo ir nedalyvavo dėl vienos reikšmingos priežasties – savarankiškos Lietuvos valstybės tuomet nė nebuvo, joje šeimininkavo rudieji okupantai.
Pasirodo, galima mažne kiekvieną Seimo kadenciją priiminėti tokius ar panašius dokumentus, tačiau joks biurokratinis formalumas niekada nekompensuos V. Rakučio straipsnyje teikiamų pasiūlymų naudos. Šis istorikas, išanalizavęs karo ir okupacijos laikotarpį, siūlo realiai, vadovaujantis dokumentais bei faktine medžiaga, išsiaiškinti, kas su kuo kolaboravo vykdant okupuotos Europos valstybėms nacių primestą žydų tautos naikinimo programą. O jei prisimintume, kad tiek raudonosios, tiek rudosios okupacijų metu masiškai buvo žudomi ir kitų tautybių žmones, ne vieno Nepriklausomybės vaiko ar jaunuolio sąmonė prašviesėtų – karai bei okupacinės represijos – tai ne pasivaikščiojimas po „Akropolius“.
Esu mažas žmogus, todėl, tikiuosi, į mano nuomonę nesureaguos JAV ar Izraelio ambasadoriai bei Lietuvos diplomatijos tėvu staiga patapęs Gabrielius Landsbergis. Manau, atsikvošės ir Seimo socialdemokratai, kaltinantys savo kolegą V. Rakutį holokausto ir genocido sąvokų painiojimu. Pasikartokite savo pačių tuo klausimu priimtas Seimo rezoliucijas, kad būtų aišku – nėra čia jokios painiavos. Be to, karo istorikas V. Rakutis teisus teigdamas, kad Lietuva patyrė ir raudonąjį, ir rudąjį kolaboravimą. Pasaulio archyvuose yra pakankamai dokumentų, nuotraukų, liudijančių ir lietuvių, ir žydų tautų atstovus buvus kolaborantais. Jokie Lietuvos žydų bendruomenės Fainos Kukliansky protestai nebepaneigs, kad pirmieji mirčiai getuose įkalintus tautiečius pasmerkdavo vietinės savivaldos nariai, vadinamieji judenratai [žydų tarybos getuose].
Manau, F. Kukliansky sutiks, kad jie tai darė ne savo noru, o buvo priversti tam tikrų aplinkybių, okupacinių represijų ir t.t. Tai gal reikėtų ir lietuviams tas pačias išlygas taikyti? Juk iki nacių ar sovietų okupacijų mūsų tautos gyveno ir sugyveno taip taikiai, kad niekas net nebando paneigti fakto – per Lietuvoje nacių vykdytą žydų holokaustą pasmerktųjų mirti išgelbėta daugiausiai, palyginus su kitomis okupuotomis šalimis. Ir „Pasaulio teisuolių“ apdovanojimais lietuviai taip gausiai pagerbti ne šiaip sau. Manau, ir Lietuva turėtų įsteigti panašų apdovanojimą, kad pagerbtų visus, karo ir pokario rezistencijos metais pagelbėjusius persekiojamiems savo kaimynams: galbūt perspėjusiems kurį vakarą nakvoti kitur, išvažiuoti ir negrįžti, padėjusiems pasikeisti pasus ir pan.
Tikrai nustebino, kodėl Seimo Laisvės kovų ir valstybės Istorinės atminties komisijos pirmininko Valdo Rakučio siūlymas išsamiai susipažinti su skaudžia lietuvių ir žydų tautų naikinimo istorija, sukėlė tokį erzelį. Ar bijomasi, kad archyvuose dar esama neperskaitytų dokumentų? Visapusiška informacija užbaigtų manipuliacijas bei vienas kito kaltinimus. Būtina kalbėtis, aiškintis, tyrinėti istorines realijas, nes tik tada gimsta bendrystė ir sutarimas. Kam naudingas toks amžinasis konfliktas ?
Sėdžiu ir svarstau, ko man šiuo metu labiau gaila: istoriko V. Rakučio ar Lietuvos. Mūsų valstybė – parlamentinė, o istorikas Valdas Rakutis – parlamentaras. Štai čia ir yra visas situacijos tragizmas, nes vertinimas „Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis“ pateiktas ne akademinės bendruomenės auditorijoje. Lietuvos Respublikos Parlamento narys istorijos skaudulių aptarimą skyrė skaudžiai datai. Tinkama tema pateikta tokiu nederamu laiku, kad nieko netinkamesnio ir nebesugalvoti…
Taigi, šiandien man labai gaila mano valstybės. Jau paskelbti vertinimai ir dar būsimos reakcijos byloja apie galimus praradimus: istoriko V. Rakučio – asmeninius, šalies – smūgius ir kerštą Lietuvos Laisvės kovų tradicijoms bei jas puoselėjančioms struktūroms. Netaikau į piktus pranašus, bet jei V.Rakutis išliks principingas specialistas, ištikimas savo tyrinėjimams, jis gali netekti ne tik Tėvynės Sąjungos nario pažymėjimo, žinoma, jei tik tokį turi, bet ir Seimo nario mandato. Mano valstybė, taip iškilmingai pagerbusi Jono Ramanausko-Vanago ar 1863-ųjų metų sukilimo vadų atminimą, manau, dabar gali pajusti pirmuosius Lietuvą valdančios demokratinės diktatūros apribojimus – nuo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos panaikinimo [ar reorganizavimo] iki Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimų centro restruktūrizavimo.
Jeigu dabar valdžios galias turintys patvirtins šiuos mano – žmogaus iš gatvės – spėjimus konkrečiais veiksmais, bus paniekintos bei paneigtos Panevėžio medikų ir Rainių žudynių tragedijos.
Lietuvoje vis mažiau Šaulių ar savanorių gretose yra likę 1991-ųjų metų Parlamento gynėjų. Gretos praretintos ne natūraliosios atrankos būdu – juos „elegantiškai“ tyliai išbogino į atsargą. O tie ir neprieštaravo, nors ne vienas ir tada sakė: „Reikėjo – buvom. Reiks – vėl būsim.“ Tačiau kartais „būti“ reiškia apginti valstybės istorinę atmintį, nesuklastotą ir neapšmeižtą savo Tėvynės būtį.
Jei nepažadinsime mumyse dar likusios tautinės-pilietinės savigarbos, bus dar liūdniau. Tai pradėkime bent niūniuoti „Atmintį išsaugokim ateinančioms kartoms…“
Tokia tai mažo žmogaus išpažintis ir šiandieninės nuotaikos.