Irena Vasinauskaitė. Myli – nemyli. Prisimena – pamiršo…

Kažko šiemet birželio 3-iajai niekaip nepražysta mano sodo ramunės. Šiaip tuo laiku jau galėdavau skinti jas glėbiais ir nunešti Anapilin išėjusiems pirmosios Šiaulių Sąjūdžio Tarybos nariams. Iš keturiasdešimties pirmeivių tarp mūsų nebėra jau septynių: tautodailininko Zigmo Vaišvilos, elektriko Leonardo Staškevičiaus, mediko Alberto Griganavičiaus, žurnalisto Adolfo Mikalausko, šaltkalvio Petro Petrausko, poeto Juozo Sabaliausko, aktoriaus Prano Piauloko… Keista, bet kai vis mažiau ir mažiau nuoširdžiai bendrauja gyvieji, traukia parymoti prie kokio bendražygio Amžinojo poilsio vietos bei prisiminti…

Tautodailininkas Zigmas Vaišvila gyvas šimtuose paliktų darbų: Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje kiekvieną pasitinka paminklas kentėjusiems tremtyje bei okupantų kalėjimuose, o Kryžių kalne iš tolo matyti Laiminantis Kristus…

Archyvuose vartydami Sąjūdžio spaudos puslapius, prisiminkime Leonardą Staškevičių, parūpindavusį tuomet deficitinio ir brangaus popieriaus šiauliečių „Krivulei“…

Šviesios atminties medikas Albertas Griganavičius buvo tiesiog žmogus enciklopedija. Iki pat susitikimo Anapus jį geru žodžiu minės išgelbėtieji ir tikrąja tų žodžių prasme ant kojų pastatyti pacientai… Auksinių rankų neurochirurgas, rašytojas, visuomenininkas, balsingas dainininkas, blaivybės propaguotojas, darbu ir nenuilstama pilietine veikla užsitarnavęs Šiaulių miesto Garbės piliečio vardą…

Žurnalistas Adolfas Mikalauskas buvo pirmasis Šiaulių Sąjūdžio laikraščio redaktorius. Jo redaguota „Krivūlė“ ėjo iš rankų į rankas nešdama atgimstančios Tautos žinią tiems, kas dar mąsto, abejoja, bijo. Todėl, kai būsite prie Baltijos, gal bangų ošime išgirsite Sąjūdžio redaktoriaus padrąsinimą piliečiams. Jo paties prašymu jo pelenus priglaudė mūsų kažkada apkabinta jūra…

Petras Petrauskas. Mes jį vadindavome Sąjūdžio kioskininku. Šis neįtikėtino stropumo žmogus platino Atgimimo spaudą. Jam talkindavo du sūnūs ąžuolai. Iki šiol sklando legendos, kaip vyrai Petrauskai sugebėdavo tokį spaudos asortimentą sukomplektuoti skaitytojams: iš įvairiausių Lietuvos regionų, Latvijos, Baltarusijos, Estijos, Rusijos… Neturėjome kompiuterių, interneto ar mobiliųjų, bet buvo puikiai organizuota informacijos sklaida, nes dirbo nuoširdūs bei pasiaukojantys žmonės…

Pranas Piaulokas – Šiaulių Dramos teatro šviesa. „Scenos džentelmenas“ – tokiu pavadinimu sukurtas filmas apie šį Sąjūdžio žmogų. Miesto Garbės pilietis, Lietuvos nusipelnęs artistas, įvairių premijų laureatas. Pranas Piaulokas sukūrė gal šimtą įsimintinų vaidmenų. Ne, net nesukūrė, o išgyveno. Tačiau man visus aktoriaus nuopelnus atsveria žinia, kad jis pats, be jokių socialinių darbuotojų slaugė savo iš patalo nebesikeliančią motiną. Ir atgulė greta jos Ginkūnų kapinėse atsisakydamas Garbės piliečiams skirto panteono. Didis aktorius, pilietis, sūnus…

Jautrios sielos poetas Juozas Sabaliauskas į Sąjūdžio pirmeivių klubo susitikimus ateidavo su savo mylima žmona pedagoge Aldona. Sakydavo, prastai bematąs, tai jį visur jo gyvenimo saulė lydinti. Anot ponios Aldonos, ir paskutinysis atsisveikinimo žodis buvo: „Myliu…“

Gal todėl aš jiems visiems kasmet nešu ramunes – trapų meilės, padėkos ir prisiminimo ženklą. Liko diena kita – gal dar pražys, nes vis gilėjančioje gyvųjų abejingumo, manipuliacijų ir pavydaus aršumo jūroje verkiant reikia ramunės žiedo.

Myli – nemyli… Prisimena – pamiršo…

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top