Praėjo metai nuo mano Mylimiausios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Jadvygos Karinauskytės-Kauneckienės mirties.
Protas jau suvokia: šiame pasaulyje jau nebesusitiksime ir nebepasikalbėsime… Ir viena kitai jau nebeprisipažinsim: „Mano mylimiausioji Tamsta Mokytoja“ – „Mano mylimiausioji mokinė“.
Esu laiminga, kad spėjau vienu kitu savo rašiniu ją nudžiuginti… kad vykdau jos priesaką: „Rašyk“… kad jos nepakartojamas, tiesus gerumas ir atsidavimas mokiniams vis dar su manim…
… kai berašant nutrūksta mintis, aš palieku kompiuterio klaviatūrą „pailsėti“, atsisuku į darbo kambaryje esančią Tamstos Mokytojos nuotrauką ir tarsi pasitariu… Ir mintys vėl rikiuojasi į tekstą, ir iš nesenos praeities ataidi toks mūsų pokalbis:
– Gerai rašai.
– Tai Jūs mane išmokėt.
Tokia tad toji ne nekrologinė pasidalijimų tuo, kas taip brangu, esmė – padėkoti ir išpažinti pagarbią meilę to vertam žmogui jam dar gyvam esant…
Irena Vasinauskaitė
Jadvygos Karinauskytės-Kauneckienės mokinė
