Šiaulių Apygardos teisme, nagrinėjančiame sisteminės žiniasklaidos išgarsintą Garliavos „gaujos“ bylą, vis paaiškėja naujų faktų, svarbių norint suprasti, kaip veikia teisėsauga. Stebint iš arti, kaip kas dirba, nuolat kirba mintis: jeigu kartais toks „teisingumo ieškojimas ir vykdymas“ nėra sisteminis ir taip nusikalstamai aplaidžiai veikiama tik šioje byloje, tai juk… irgi nusikalstama?
Štai ir paskutiniame posėdyje išgirdome priežastis, dėl kurių į teismą neatvyksta liudyti kai kurie ikiteisminiame tyrime apklaustieji ar šiaip liudyti pakviestieji, ir kodėl masiškai atsisakoma ikiteisminiame tyrime duotų parodymų. Pradeda aiškėti motyvai, kodėl iš visų Garliavoje buvusiųjų padaryta „savotiška“ atranka, kas atsidurs kaltinamųjų suole, kas liudys, o kas bus „pamirštas“. Išgirdome ir vieno teisiamųjų pareiškimą, kad būtent jis yra Garliavos mergaitės biologinis tėvas.
Po šio pareiškimo situacija susiklostė beprecedentė, nes jei būtų iki galo išsiaiškinta ir pasitvirtintų, kad D.K. tebeturi ne tik biologinę motiną, bet ir biologinį tėvą, reikštų viena: atsirado žmogus, kuris turi teisę pareikalauti atsakomybės už vaiko pradanginimą iš … dabartinės jos globėjos – valstybės – ir iš jos vardu veikiančių pareigūnų.
Ko gero, nesuklysčiau, jei imčiau tvirtinti, jog būtent pastarieji ir „konstruoja“ neperžengiamas kliūtis, kad tik Garliavos mergaitė, kurią savo dukra laiko ir nemaža Tautos dalis, nesusitiktų su jai artimiausiais, nuoširdžios meilės ir bendrystės saitais susijusiais seneliais Kedžiais, auginusiais ją nuo lopšio kaip savo trečiąjį vaiką.
„Kvaila žiniasklaida ir šluba teisėsauga“ demonstruoja viršenybę prieš tiesą?
Sąmoningai neskubėjau aprašinėti spalio 23 dieną Šiaulių apygardos teisme nagrinėtos bylos posėdžio. Buvo įdomu perskaityti, kokią „imbierinę putą“ suplaks sisteminė žiniasklaida, seniai jau nebesilankanti su Garliavos istorija susijusiose bylose. Kai kurios publikacijos tik dar kartą įrodo, kiek netiesos, aferų, manipuliacijų bei įrodymų fabrikavimo sugeba Lietuvai „ištransliuoti“, anot Rūtos Janutienės, „kvaila žiniasklaida ir šluba teisėsauga“.
Visuomenės nuomonei formuoti panaudotos didžiulės viešųjų ryšių specialistų pajėgos, akivaizdu, pastatė Lietuvos teismus prieš faktą, kad viskas, kas liudijama Kedžių ar Venckų šeimų tiesą, yra blefas, o kas naudinga jų priešininkams – tarsi aksioma, kuriai ir įrodymų jokių nereikia. Tarkime, patikima, kad seneliai bei jų kaimynė vaiką tvirkino, o teisėja ir jos teta subūrė organizuotą grupę teisėtai Lietuvos valdžiai nuversti. Visiems lyg ir taip aišku, kad Garliavos skriaudą liudyti tenorėję žmonės „trukdė“ Lietuvos teisėsaugai vykdyti vieną iš kelių tūkstančių metų metus nevykdomų teismo sprendimų [juk Lietuva nė nesiruošia vykdyti net ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo – aut.past.], dabar jau „įtikėta“, kad ir transformuoti V.Kudirkos „tautišką giesmę“ anūką mokė močiutė, metusi į šoną visus rūpesčius.
Tačiau į Šiaulių apygardos teismo salėje kaltinamojo Andriaus Lobovo pateiktą prisipažinimą, kad jis gali būti Garliavos mergaitės tėvas, bandoma nekreipti dėmesio, tyčiotis ir kitaip manipuliuoti. Tylima ir apie logišką tyrimo seką: DNR testą, galimų liudytojų paieškas, kurie bent patvirtintų, kad A.Lobovas pažinojo L.Stankūnaitę.
Šis spalio pabaigoje vykęs bylos nagrinėjimas buvo gana keistas: kažkodėl bylos nagrinėjamas tęsiamas posėdžiuose nedalyvaujant nukentėjusiesiems ar jų advokatams. Nors neišklausyti visi liudytojai bei garso įrašai, tačiau jau pradedamos kaltinamųjų apklausos. Dėl šių priežasčių mažne visi kaltinamieji tame posėdyje atsisakė būti apklausiami. Išdrįso stoti liudyti tik du: A.Lobovas ir T.Borovec.
Pastaroji, anot prokurorės R.Poškienės, kaltinama pagal porą Baudžiamojo kodekso straipsnių: a) dalyvavo organizuotoje bendrininkų grupėje ir b) rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą.
„Gaują“ organizavo feisbukas ir prokurorai?
T.Borovec paneigė bet kokius kaltinimus dalyvavus jai inkriminuojamoje nusikalstamoje veikoje. Ji pasakė, kad iš matymo pažįsta A.Lobovą, R.Ščiglinską, D.Kaminicką. Apie kitus nieko nežino, nes pamatė tik teisme.
Garliavoje ėmė lankytis vėlai, „po pirmojo vaiko ėmimo“. Įvykius sekė feisbuke. Ten ir bendravo su klaipėdiškiais – „su jais susimesdavo degalams, kad kelionės pigesnės būtų“ ir važiuodavo mergaitės saugoti, nes „ten važiavo visa Lietuva“.
Moteris nebeprisiminė pirmųjų apklausų, vykdytų 2012 metais, todėl teisėjas R.Jurgaitis pagarsino T.Borovec liudijimus, kurių ji čia pat atsisakė, nes apklausos protokolą pasirašė neskaičiusi.
Kaltinamoji sakė, kad tyrėjai pasakojo, ką buvo skaičiusi feisbuke, kitose internete skelbtose publikacijose, tačiau tai nebuvusi jos veikla. Viešojoje erdvėje ji Garliavos klausimais su daug kuo bendraudavo.
Į A.Lobovo advokato klausimą, ar ji gaudavo iš šio žmogaus kokių nors nurodymų, atsakė, kad „ten [feisbuke – aut.past] reiškėsi daug žmonių. O Lobovo nelabai kas klausėsi… Su Rinkevičiumi susipažino teisme, su Noreikaite sumuštinius budėtojams tepdavo. Matė „Skučienę duodančią interviu žurnalistams“, tačiau jokių nurodymų iš jos negavusi.
T.Borovec tik teisme sužinojo, kad yra įrašyta į kažkokią organizuotą grupę. Ji tikėjo pedofilijos istorija, todėl važiavo į Garliavą situacijos išsiaiškinti. Internetas, TV laidos, spauda skatino ten vykti. Klonio budėtojai tarpusavyje kalbėdavosi, kad bus liudytojais, kuomet mergaitė savo noru mamos vedina išeis kartu. Vyresnės moterys viena kitą skatino „netrukdyti vykdyti teisingumo“.
Į kaltinamojo G.Banaičio klausimą, kodėl pasyviomis Garliavos stebėtojomis buvę seserys, nors kartu važinėdavusios budėti, ne abi pasodintos į kaltinamųjų suolą, T.Borovec atsakė: „Mano sesuo nieko neturi, o iš manęs padarė milijonierę. Tapau kaltinamąja dėl ieškinių padengimo.“
Sanguliavo su Stankūnaite?
„Su Stankūnaite turėjau seksualinių santykių. Jinai [Deimantė.K. – aut.past.] mano vaikas. Imkite ir darykite DNR“, – teismo posėdžio metu pareiškė Andrejus Lobovas.
Nori nenori išgirdęs tokį pareiškimą suklūsti: naujas posūkis Garliavos byloje ar gerai sustrateguota gynybinė versija?
A.Lobovas yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas pagal kelis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso straipsnius: 1) 122 str. [Raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą], 2) 145 str. 1 d. [Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas], 3) 167 str. 1 d. ir 168 str. 1 d. [Neteisėtas informacijos apie privatų asmenį rinkimas bei Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas], 4] 25 str. 3 d. [Bendrininkavimas organizuotoje grupėje].
Panagrinėkime 2016 m. kovo 15 d. trečią kartą patikslintą [ tai paskutinysis variantas – aut.past.] Kauno apygardos Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės pasirašytą kaltinimą, už ką tiek griežtų LR Baudžiamojo kodekso straipsnių gresia A.Lobovui.
Pavyzdžiui, kaip kaltinamasis ragino „smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą“? A.Lobovas „2012-05-17, apie 12 val., mitinge prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros, esančios adresu S.Daukanto aikštė 3, Vilniuje viešai ragino pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, viešai deklaruodamas žodžius „kad reikia Lietuvoje padaryti perversmą-pučą, kad reikia imtis realių veiksmų“, t.y. tokiu būdu smurtu ragino pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, nuversti teisėtą valdžią,“ – rašoma prokurorės R.Poškienės kaltinamajame akte.
Eksparlamentaras Algimantas Matulevičius, šioje byloje liudijęs ankstesniame posėdyje, paaiškino, kad A.Lobovas nebuvo minėto mitingo oratorius. Jis tiesiog triukšmavo minioje, kurioje buvo ir už jį garsiau bei „pavojingiau“ rėkaujančių. Pastaruosius A. Matulevičius net raminęs, kad netrukdytų mitinguojantiems.
„Noriu perversmo taikiu, ne smurtiniu būdu…“
Pats A.Lobovas apie šį kaltinimą teisme paaiškino, esą minimas mitingas vyko praėjus vos kelioms valandoms po Garliavos mergaitės paėmimo. Žmonės ten buvo labai susijaudinę. Jis pats irgi pritvinkęs emocijų, nes tikėjo, kad Prezidentė padės. „Tačiau ji išvyko į užsienį. Ji neturi širdies. Yra akmens luitas. […] Aš nieko neraginau, o tik išsakiau savo nuomonę. Nesu idiotas, kad ką nors keisčiau, bet negalėjau tylėti, kai mačiau išnešamą rėkiantį vaiką, sukryžiuotomis kojomis. […] Prokurorai žiauriai sukūrė šitą bylą, sufalsifikavo, prirašė visokių nesąmonių, o dabar nori sveiką kailį išnešti. […] Visą gyvenimą trokštu tiesos ir dabar galiu pakartoti, kad kas dieną reikalauju perversmo sistemoje, Vyriausybėje. […] Matau išsigimusią valdžią, todėl siūlau Tautai keisti valdžią. […] Perversmui padaryti reikia lėšų. Tai buvo mano emocijos. Su kuo aš galiu nuversti valdžią. Baikit! – ir teisme emocijų nevaldė kaltinamasis. Jis tęsė: – Aš nekenčiu dabartinės valdžios. Milijonas du šimtai tūkstančių emigravo iš šalies. Tauta sunaikinta. […]
Į teisėjų bei gynybos klausimus, kokį A.Lobovas turėjęs tikslą, kaip tą valdžios pakeitimą įsivaizduojąs, vyras atsakė: „Aš neturėjau jokio tikslo, tai buvo nevilties šauksmas. […] Tikėjau, kad žmonėms pavyks tą mergaitę išsaugoti. […] Aš ir dabar netikiu valdžia, prezidente, bet nesakau, kad tai reikia daryti smurtu. Noriu perversmo taikiu, ne smurtiniu būdu“.
A.Lobovas prisipažino, kad „faktiškai esu įsitikinęs, kad vaikas sunaikintas. Išneštas į mirtį.“
Į kaltinamojo Gintaro Banaičio klausimą, kaip manąs, kodėl yra „įrašytas“ į vadinamąją organizuotą grupę, atsakė, kad, ko gero, teisėsaugai nusibodo jo aršus aktyvumas. Be to, „tai sistemos kerštas, nes buvau Garliavoje nuo D.Kedžio nužudymo iki vaiko paėmimo… Aš niekada nebuvau jokioje grupėje. Skučienė manęs bijo“.
Piktu tonu linkėjo antstolei ramaus miego?
Nesuvaldė A.Lobovas jausmų proveržio ir tada, kai po mergaitės paėmimo skambino teismo nutartį įvykdžiusiai antstolei Sonatai Vaicekauskienei. Pastarosios telefonu atsiliepusiam vyriausiajam patruliui Ramūnui Valiušaičiui, grasino ją [S.Vaicekauskienę – aut.past.] nužudyti sakydamas, kad „perduokit tai šlykštynei, tegul ramiai miega ir tegul ant mūsų ašarų, koroče, visų žmonių tegul ramiai, ramiai miega sau, labai gerai. Būkit prakeikti išgamos“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai bus įvykdyti.“ [Iš prokurorės R.Poškienės kaltinamojo akto – aut. past.]
Antrą kartą paskambinęs antstolės telefonu, A.Lobovas „grasino ją nužudyti, sakydamas, kad „tave kada nors žmonės apspjaus gatvėje ir labai stipriai apspjaus, supranti? Labai ramiai miegi žinok aš tau sakau, tu labai ramiai miegi. Tu neįsivaizduoji, kiek žmonių verkia, kiek žmonių turi neapykantos. Nesiseks tau gyvenime, tikrai, labai nepasiseks. Aš tau linkiu pačio, pačio blogiausio, žinok, pačio, pačio blogiausio. Paspringt balutėj tau linkiu, nes dabar visi klaniniai dabar taip ir springsta va taip. Sėkmės tau, šlykštyne“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai bus įvykdyti.“ [Iš prokurorės R.Poškienės kaltinamojo akto – aut.past.]
Teisėjas R.Jurgaitis klausė, ar grasino A.Lobovas antstolei S.Vaicekauskienei. Vyras „iššifravo“ ir šiuos kaltinimus: „Negrasinau susidoroti. Kalbėjau jos vertu tonu. Aš ją perspėjau, nes to meto įvykių fone jos situacija buvo klaiki. Aš nei galiu ką padaryti, nei darysiu asmeniškai. Aš turiu tris vaikus. […] Nė vienas antstolis nesiėmė sunaikinti paskutiniojo liudytojo. Įspėjau Vaicekauskienę, nes jos telefonas skelbiamas viešai.“
Teismui A.Lobovas sakė, kad jo žodžiai S.Vaicekauskienei tėra palinkėjimas. Jis mano, kad reikia pasitelkti kalbininkus, kad paaiškintų jo žodžius. „Tai – emocijos. Socialinė aplinka tuo metu buvo įtempta. Niekas nė pagalvoti negalėjo, kad teisėsauga bus tokia buka, kad taip ims vaiką. Tuo metu buvo daug piktų ant Vaicekauskienės žmonių. […] Tokį vaiko ėmimą gali vykdyti tik antstolis, turintis „stogą“. Aš taip manau.“
„Ne Černiausko, o vaiko ieškojau…“
Teismą domino, ar rinko A.Lobovas informaciją apie privatų asmenų gyvenimą. Kaltinamasis liudijo, neturįs jokios grupės: „Esu vienišas. Internete buvo informacija, kad mergaitė nuvežta pas Černiauską į namus. Tuo metu buvo tokia emocinė būklė. Manėme, kad čia ne teisėsauga, o kitų asmenų suburta gauja. Man tas vaikas – brangus. Viskas dar paaiškės…[…] Aš neprisimenu, su kuo feisbuke bendravau. Aš tų žmonių nepažinojau. Emocinio pobūdžio viskas. Aš ir dabar to vaiko ieškau. Ne Černiausko, o vaiko ieškojau.[…] Kažkas gal specialiai pametė internete tokią informaciją, kur yra pagrobta mergaitė.[…] Kas čia per išsigimę teismai: vienas nusprendė vaiką staigiai paimti, kitas tą sprendimą sustabdė, o trečias vėl nutarė paimti? […] Mes Klonyje [Garliavos gatvė – aut.past.] visi bendraudavome. Aš augęs Garliavoje, mūsų giminės susiję. […] Pažinojau Ščiglinską, Kuprevičių. Jis mane ir pakvietė į Garliavą, sakė, tave žino visa Lietuva. Tačiau Kuprevičiaus teisiamųjų gretose nėra. […] mes nebuvome organizuoti. Mes buvome kaip giminės.
„Ar žinojote, kad Kedytė saugomas asmuo?“ – domėjosi prokurorė R.Poškienė. „Taip, – atsakė A.Lobovas ir tęsė: – Nebuvo jokio tikslo rinkti kokią nors medžiagą apie ką nors. Žmonės tiesiog gyva siena saugojo vaiką. […] Feisbuke buvo informacija, kad Deimantė išvežta į Klaipėdos ligoninę sumušta. Kodėl niekas nekontroliuoja feisbuko? […] Aš ir dabar ieškau to vaiko. Sklido kalbos, kad ji Prancūzijos salose. Aš ir dabar dviračiu važiuočiau ten, jei ta informacija pasitvirtintų. […] Visiška nesąmonė. Man niekas nevadovauja. Visiškas marazmas. Aš veikiu asmeniškai, vadovaudamasis savo emocijomis ir supratimu. […] Jokių susitarimų nebuvo. Veikiau spontaniškai.“
„Viskam faktiškai „vadovavo“ feisbukas…“
A.Lobovas pareiškė ir pats niekam nevadovavęs, jokių nurodymų nedalinęs. „Viskam faktiškai „vadovavo“ feisbukas,“ – konstatavo emocingasis kaltinamasis.
Atvirą prisipažinimą apie Garliavos mergaitę išprovokavo teisėjo R.Jurgaičio klausimas, ar rinko A.Lobovas informaciją apie D.Kedytę ir ar spausdino jos nuotrauką internete. „Pilnas internetas mergaitės nuotraukų. Veikia toks puslapis „Deimantė Kedytė nužudyta“. Normaliame pasaulyje mane tuo klausimu bent apklaustų. Prieš du mėnesius vėl paskelbiau informaciją internete. […] Ieškau vaiko, kuris yra pavogtas ir, mano manymu, sunaikintas. Aš ieškau to vaiko kaip savo. […] Deimantė Kedytė yra mano dukra. […] Mes dėl to ir su Drąsiumi buvome susipykę. Aš dar ir vėliau pasakysiu…“
Kaip jau minėjau, spalio 23 dieną į Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamos bylos posėdį neatvyko nė vienas kviestas liudytojas. Mat ikiteisminiame tyrime apklausti žmonės atsisako liudyti teisme. Procesas užsitęsė ir jie nebeatsimena 5–7 metų senumo įvykių. Daugelis jų išvykę iš Lietuvos. O visi teisme liudiję iš esmės atsisakė ikiteisminiame tyrime duotų parodymų, pareiškę, kad tyrėjai jiems darė psichologinį spaudimą arba apklausos protokolus pasirašė jų neskaitę, negalvodami, kad jų pasvarstymais bus manipuliuojama.
Beje, vienas iš kviestųjų liudytojų, pagal neoficialią informaciją, papildė „bylos žudikės“ Anapilin išguitųjų gretas. Teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad buvęs aukštas policijos pareigūnas Juozas Leščiukaitis, kurio liudijimas būtų buvęs naudingas teisiamiesiems, negali atvykti liudyti, nes yra miręs. Anot kaltinamojo Gintaro Banaičio, niekas iš Kauno pareigūnų veteranų nežino, kad jų kolega būtų šį pasaulį palikęs…
Būti ar nebūti prokurore Poškiene ir kaip?
Prisipažinsiu: toks klausimas kyla dažnokai. ypač antrasis… Išgirdusi A. Lobovo liudijimą apie galimą savo tėvystę, iškart pamaniau: teismas turėtų nedelsiant priimti sprendimą pradėti jį saugoti… Tik kaip apsaugoti nuo saugotojų?.. Tačiau teisėsauga dar kartą pademonstravo, kad Lietuvoje nesvarbūs liudijimai bei įrodymų paieškos ir jų tyrimas. Galioja išankstinių įsitikinimų bei kažkur susikurtų „pokilimininių“ versijų viršenybė.
Prokurorė R.Poškienė jau seniai įsispraudė į kampą ir iš ten – nė krust. O juk galėtų elgtis nuosekliai. Jos vietoje pirmiausia pakoreguočiau kaltinamąjį aktą – tegul ir ketvirtą kartą: niekada ne vėlu pradėti elgtis teisingai – ir pagaliau paaiškinčiau, kas tas „pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai bus įvykdyti“ apskritai ir A.Lobovo atveju konkrečiai…
Dar atnaujinčiau tyrimą dėl galimo A.Ūso nužudymo. Juk jeigu jau A.Lobovo žodžiai S.Vaicekauskienei „paspringt balutėj tau linkiu“ sudaro „pakankamą pagrindą manyti“, kad toks palinkėjimas reiškia grasinimą nužudyti ar kitaip susidoroti, tai faktas, kad žmogus mirė paspringęs balutėje, tikrai sudaro „pakankamą pagrindą manyti“, ir nepalyginamai pagrįsčiau, kad kažkas savo grasinimus įvykdė. Tik gaila, kad nepaskambino apsauginiui ir nepalinkėjo labos nakties.
A.Lobovo norui atlikti tėvystės nustatymo testą neprieštaraučiau. Todėl skųsčiau Jonavos teismo sprendimą netenkinti galimu Deimantės tėvu prisistatančio A.Lobovo prašymo atlikti DNR tyrimus, nes kiekvienas naujas liudijimas ar įrodymas privalo būti išanalizuotas, kad be jokių išankstinių nuostatų ar prifantazavimų galiausiai paaiškėtų tiesa.
Rimtai ir išsamiai paanalizuočiau aplinkybes, kuriomis įmanomas toks paradoksas: 1990 metų kovo 11-ąją prireikė NET 124 signatarų ir didžiosios dalies Tautos palaikymo, kad būtų atkurta Nepriklausoma valstybė, o dabar, pasirodo, ir ją sugriauti gali VIENAS A.Lobovas? Ir, žinoma, panaikinčiau absurdišką kaltinimą, kad jis kam nors kelia grėsmę ragindamas „smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, nuversti teisėtą Lietuvis valdžią.“?
Galiausiai, pasitarusi su … savimi, „apkaltinčiau“ „Facebook“ įkūrėją Marką Zuckerbergą, kad galimai suformavo Garliavos organizuotą grupę, galimai koordinavo jos veiksmus, galimai privertė prisifantazuoti prokuratūrą bei galimai užvertė Lietuvos teismus nepabaigiamomis bylomis. Ir, savaime suprantama, būtinai jį įrašyčiau į organizuotą grupę ir t.t., ir pan.
Manote, pokštauju? Tikrai ne. Būtumėte stebėję šią bylą nuo pradžių, suprastumėte, ką turiu omeny. Bet dar ne vėlu – kitas posėdis lapkričio 7 d. 10 val. Šiaulių Apygardos teisme (Dvaro g. 83).