Šį rugsėjį unikali moteris, pokario partizaninio pasipriešinimo sovietų okupantams laikotarpio tyrinėtoja, 1999-ųjų metų Stasio Šalkauskio premijos laureatė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė būtų šventusi 77-ąjį gimtadienį. Vos metams praėjus po premijos įteikimo onkologinė liga įveikė rašytoją, Laisvės kovų dalyvę. Net sunkiai sirgdama ir, kaip pati turėdavo sveikatos pajuokauti, „kiek apipjaustyta“, N.Gaškaitė-Žemaitienė iš ligoninės skubėdavo į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Kruopščios KGB archyvų studijos, susitikimai su gyvais likusiais partizanais ar jų giminėmis, gulė į knygas. N.Gaškaitė-Žemaitienė stengėsi kiek įmanoma plačiau paviešinti sovietmetį slėptus, klastotus rezistencinio pasipriešinimo faktus. Moteris mielai dalyvaudavo susitikimuose su visuomene ir be menkiausių konspektų, tarsi iš rašto, sklandžia kalba pasakodavo apie partizaninį karą pokario Lietuvoje bet kurioje iš devynių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio apygardų.
Kai 1999-aisiais prisipažinau, kad teiksiu jos kandidatūrą Stasio Šalkauskio premijai gauti, N.Gaškaitė-Žemaitienė kukliai paprieštaravo, neva ji nėra filosofė, o tik pildanti Lietuvos istorijos spragas. Dar kiek pasiginčijome, nes man atrodė, kad jos kandidatūra būtų pati tinkamiausia, juolab kad šiai labai garbingai premijai gauti buvo pristatomi tik vyrai.
Vėliau teko ilgai diskutuoti su vienu įtakingiausiu Šiaulių žmogumi – Vaclovu Vingru, be kurio nuomonės neapseidavo įvairių premijų ar nominacijų įteikimas. Supratau, kad jis ruošiasi pristatyti kitą garbų kandidatą.
Mano gyvenime per beveik 30 visuomeninės veiklos metų buvo nemažai situacijų, kuomet įsiveldavau į nereikalingas diskusijas su įvairių lygių valdžios atstovais ir ne visada pavykdavo pasiekti teigiamą rezultatą. Vėliau analizuodavau savo veiksmus, kartais bardavau save už karštakošiškumą… Tačiau nė akimirkai nepasigailėjau, kad gana įkyriai V.Vingrą įtikinėjau, kad N.Gaškaitė-Žemaitienė yra vertesnė tų metų pretendentė. Matyt, nugalėjo paskutinis argumentas, kuris mano kandidatei nebūtų labai patikęs, nes ji neafišavo savo ligos, nesiekė lengvatų ar pan.:
– Vaclovai, – tuomet mečiau paskutinįjį argumentą, – jūsų kandidatas ir po dvejų metų suspės būti pagerbtas, o mano siūlomas asmuo gali ir nebesulaukti…
Ir trumpai apibūdinau esamą pretendentės sveikatos situaciją.
– Reikėjo iš karto tą paaiškinti, – pagaliau suprato mano atkaklumo priežastį V.Vingras.
Prisimenu, kokia pakylėta buvo rašytoja iškilmingos St.Šalkauskio premijos įteikimo ceremonijos metu. Iki šiol menu jos žodžius, pasakytus po renginio, kai į savo ir vyro Laimučio Žemaičio kuklius namus pasikvietė „Aušros“ muziejaus, Genocido tyrimo centro darbuotojus ir kitus draugus:
– Esu labai pagerbta. – Ir žaismingai pridūrė: – Dabar pagaliau nusipirksiu kompiuterį ir galėsiu daugiau padaryti…
Nuo tos dienos Nijolei Gaškaitei-Žemaitienei buvo likę gyventi kiek daugiau nei metai. O tarpuose tarp pagulėjimų ligoninėse ji dar spėjo parašyti apie 15 išsamių straipsnių bei tris knygas, tuo užpildydama ne vieną Lietuvos rezistencinio pasipriešinimo okupantams istorijos spragą.
Todėl šiandieną nebaru savęs už anuometinius ginčus su įtakinguoju Vaclovu Vingru. Ir ,manau, jis taip pat nemini manęs piktu žodžiu už įkyrumą.
Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė iki šiol tebėra vienintelė moteris Stasio Šalkauskio premijos laureatė. Kai sužinojau, kad Šiaulių „Saulės deltos“ leidykla ruošia knygą apie mūsų kraštiečio, garbaus filosofo premijos laureatus, atmintyje iškilo vieno pristatymo istorija, kuri neturi laiko ribų…