Knyga „Paukštė išskrido … pavasarėjant“ apie paprasto žmogaus nepaprastą gyvenimą Šiauliuose buvo sutikta praėjus vos pusmečiui po to, kai nuostabi pedagogė, Lietuvos karalienės Mortos premijos mecenatė, „Saulės deltos“ leidyklos įkūrėja Jadvyga Karinauskytė-Kauneckienė išėjo pas Kūrėją.
Per palyginti trumpą laikotarpį leidyklos bendruomenė, Lietuvos kultūros fondas, Lietuvos knygų leidėjų draugija, šviesuolės J.Karinauskytės-Kauneckienės bendraminčiai, buvę mokiniai sudarė knygą, tiesiog sunkte persunktą gerumu, meile bei nesumeluotu, nedirbtiniu skatinimu ištikimai tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Ir tai ne skambios frazės – tai gyvenimu virtę kasdieniai pasirinkimai ištikimai tarnauti Amžinosioms vertybėms. Būtent taip gyveno ir dirbo mano Mylimiausioji Mokytoja. Tik tai daryti ji sugebėjo tiesiog talentingai: ramiai, be pykčio ar panikos, solidžiai, švelniai šypsodamasi, kiekvienam gerą žodį surasdama. Tokio J.Karinauskytės-Kauneckienės elgesio kodą radau jos paaugliškuose gimnazistės dienoraščio puslapiuose – būsimoji pedagogė augo tvirtoje, religingoje, draugiškoje šeimoje.
Gal dėl to sutikdami šią knygą šiauliečiai negailėjo šiltų žodžių mus palikusiai, šviesti žmones pašauktai Mokytojai. Renginio dalyviai mielai dalinosi prisiminimais, kiekvieną pabuvimo su J.Karinauskytė-Kauneckiene akimirką laikydami unikalia, vienintele, nepakartojama.
Ir pripažinimo ši moteris sulaukė dar gyva būdama. Kiekviename „Saulės deltos“ knygos pristatyme daugiausia gėlių bei nuoširdžių atsiliepimų tekdavo leidyklos vadovei.
„Ji buvo tyli, smulki mergytė…“
Profesorius Vytenis Rimkus, buvęs J.Karinauskytės-Kauneckienės bendraklasis, pasidalino simboline įžvalga, kad leidyklos steigėja ir ilgametė jos vadovė išleido į gyvenimą 500 knygų, o 501-oji – leidinys apie ją pačią, Gerąją leidyklos sielą.
„Galvojau, ką pasakyti apie Jadvygą. Vadinu ją vardu, nes esame pažįstami nuo pradinės mokyklos. Kokie atsiminimai iš vaikystės? Buvo smulki, tyli mergytė, – knygos sutiktuvėse kalbėjo V.Rimkus. – Vėliau vėl susitikome prie knygų leidybos. Vienas kitą palaikėme iki paskutinės dienos. 501-oji „Saulės deltos“ knyga apie pačią leidėją tarsi pridengė iki tol išleistas. […] Nuo pat pradinės mokyklos laikų ji ištikimai mylėjo Lietuvą. Ji tarytum gyva ir įpareigoja dirbti toliau.“
Iš Vilniaus į knygos sutiktuves atvykęs buvęs ilgametis Lietuvos kultūros fondo pirmininkas, profesorius Jurgis Dvarionas džiaugėsi prasmingai Šiauliuose leidžiamu laiku: „Tokia knyga be galo svarbi, nes primena apie šviesų žmogų, suartina mus, kartas… Išeidamos vyresnės kartos investavo dalį savęs į aplinkos žmones. Esame pakviesti tęsti šviesaus atminimo Jadvygos darbus.“
Profesorių rikiuotės pasisakymus tęsdamas Romas Batūra priminė, koks „svarbus yra „Saulės deltos“ indėlis Lietuvos Laisvės kovų epochos fone, nes šios leidyklos bazėje leidžiamos Lietuvos dvasią pakeliančios knygos.“ Istorikas prisipažino, kad jam „buvo labai malonu su Jadvyga, Hubertu ir visu kolektyvu kovoti už Lietuvybę.“
Net ir nemokantys lietuvių kalbos, tik vartydami knygą tarsi albumą su 307 nuotraukomis, iš jose užfiksuotų galbūt laimingiausių mano Mylimiausios Mokytojos gyvenimo akimirkų tikrai supras, kaip ištikimai rūpestingasis metraštininkas Hubertas Smilgys lydėjo savo moterį iki paskutinio atodūsio.
„Paukštė išskrido pavasarėjant…“ – knyga apie Meilę. Dievui. Lietuvai. Žmogui. Kiekvienas jos skaitytojas, net nepažinojęs J.Karinauskytės-Kauneckienės ar apie ją rašančiųjų, neabejotinai pajus tą iškilų jausmą, kuris skatina tikėti Kūrėju, žūti už Tėvynę ar suliejus dvi širdis kurti ir šviesti žmones.
XXI amžiaus knygnešiai
Jadvyga Karinauskytė-Kauneckienė ir Hubertas Smilgys bei jų sielos šviesos suburti žmonės vadintini XXI-ojo amžiaus knygnešiais. Kruopščiu kasdieniu darbu dvidešimt penkerius metus jie „lipdė“ „Saulės deltą“, kuri žinoma toli už Lietuvos ribų, nors leidžia nekomercinę, o išliekamąją vertę turinčias knygas. Šiuose leidiniuose nėra pykčio, patyčių ar keršto, juose neišaukštinamas egoistinis „AŠ“.
Todėl teisi Donata Linčiuvienė, teigdama, kad „knygų leidyba – gražus, taurus darbas.“ Knygos sutiktuvėse ji sakė: „Turėdami patriotinių užmojų, galime daug nuveikti. Ne apie visus išėjusius galime pasakyti, kad jis buvo Dvasinis karalius arba karalienė.“
Mano Mylimiausioji Mokytoja visą gyvenimą – ar vaikus mokė, ar spektaklius režisavo, ar knygas leido – elgėsi ir gyveno kaip Karalienė. Tik ji, ko gero, nė nejautė, kad širdyje nešioja spindinčią karūną, todėl šalia būdamas privalėjai visada būti pasiruošęs pagarbiam reveransui. Tiesiog toks buvo J.Kauneckienės gyvenimo būdas. O gal nuolatinė Dvasinė būsena?
Laimingi Meilės šviesoje
„Tik Huberto meilės šviesoje ji galėjo būti tokia laiminga, – knygos sutiktuvėse moteriškai pastebėjo Cecilija Lapkuvienė. Ir kreipėsi į H.Smilgį: – Gyvenote Šviesos ir Meilės apsupti. Stebėdavau, kaip susagstote sagas, paglostote plaukelius, iškeliate iš mašinos… Jūsų Meilės šviesoje ji galėjo būti tokia laiminga…“
H.Smilgys visada tokiems teiginiams prieštarauja, tai nenutylėjo ir šį kartą bei „pakoregavo“ judviejų gyvenimą stebėjusią C.Lapkuvienę: „Mane Jadvygos Dvasios sparnai kėlė aukštyn. Jeigu yra, kas gero, tai tik jos dėka“.
Rasa Kauneckaitė, kaip ir dera dukrai, pasakė žinanti, kad „visų vaikų mamos ypatingos“, tačiau jos, matyt, pati nepakartojamiausia, ir tikino: „Aš tebeturiu Mamą. Tik mes nesusitinkame…“
Jadvygos Karinauskytės-Kauneckienės dukterėčia Lionė Grigoravičienė padėkojo visiems sudariusiems, išleidusiems bei į knygos sutiktuves atėjusiems žmonėms.
Labai jautriai kalbėjo gydytoja Laimutė Briedienė, pažinojusi J.Karinauskytę-Kauneckienę nuo 1969-ųjų, kuomet mokytoja buvo piršlienė bendrų pažįstamų vestuvėse. „Ji atkreipė visų dėmesį: puošni, kukli, elegantiška, sugebanti viską suderinti. Vėliau ji tapo mano paciente. Ateidavo vyresnė, tačiau tokia pat trapi, elegantiška. Jos atėjimas buvo tiesiog džiaugsmas. Iki dabar matau ją besišypsančią. Kiek iš jos daug buvo galima išmokti. Kokia laimė jos mokiniams !“ – sakė medikė.
Knygos sutiktuvių renginio vedėja Olita Dautartaitė jautriai bendravo su salėje susirinkusiais žmonėmis, akimirksniu reaguodama į kiekvieną nuotaikų svyravimą, suprasdama, kad netekties žaizda tokia gili ir atvira, kad emocijų pliūpsnius įmanoma apmalšinti ranką ant peties uždėjus ar poeto eiles padeklamavus.
„Saulės delta“ užaugino ir subrandino kelias kartas
Neatleisčiau sau, jeigu nepaminėčiau dviejų skirtingų kartų moterų, nuolatinių „Saulės deltoje“ išleistų knygų pristatymo dalyvių: tautos dainų, giesmių giedotoja Vanda Sukarevičienė tuose renginiuose subrendo, o jaunoji smuikininkė, karalienės Mortos premijos laureatė Gintė Grigaitytė [mokytoja – Nijolė Prascevičienė] užaugo. Be jų dalyvavimo leidyklos naujos knygos sutiktuves sunkoka beįsivaizduoti.
Knygos sutiktuvėse bei po mėnesio Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre surengtame leidinio pristatyme dalyvavo vyskupas Eugenijus Bartulis. Jo žodžiai apie Amžinybėn išėjusią J.Karinauskytę-Kauneckienę bei moters nuveiktus darbus grąžino visus tikrovėn bei suteikė Viltį, kad pedagogės, leidėjos, puikaus žmogaus darbai bus tęsiami.
Ilgas, gražus bei prasmingos veiklos pripildytas mano Mylimiausios Mokytojos gyvenimas, kurį artimiausios aplinkos žmonės neįtikėtinai greitai suguldė į knygą „Paukštė išskrido pavasarėjant…“ sudomino skaitytojus. Visas 500 egzempliorių tiražas išgraibstytas per … du mėnesius.
Paskutiniosios pirmojo tiražo knygos pasiekė skaitytojus Jadvygos Karinauskytės- Kauneckienės gimtojo rajono centre – Kelmės Julijos Žemaitės vardo bibliotekoje.
Lapkričio pradžioje Kelmėje vykusiame susitikime su skaitytojais knyga „Paukštė išskrido pavasarėjant…“ dar kartą pavadinta Meilės knyga. Šį kartą tai padaryta jau drąsiau, nes ankstesniuose renginiuose leidinys įvardytas „knyga apie nepaprastą žmogų“, asmens ir leidyklos istorijos metraščiu, prisiminimų rinkiniu.
Kai ant sparnų neša Meilė
O iš tiesų tai knyga apie Meilę. Ir ne bet kur, o Lietuvoje, Dievo Apvaizdos globoje. Argi priešingu atveju būtų įmanomas toks didis ir pasiaukojantis jausmas tarp vyro ir daugiau nei dviem dešimtmečiais vyresnės moters?
Ilgą, bendrą 45-erių metų gyvenimo kelią nuėjo kartu Jadvyga Karinauskytė-Kauneckienė ir Hubertas Smilgys. Jie ne tik įveikė gana kategorišką visuomenės nuomonę, bet ir įrodė, – primityvokas apkalbas įveikia Tikras jausmas, skatinantis kurti, leisti ne vienadienės paklausos knygas, gražiais darbais įamžinti šalies istoriją bei skatinti talentingų Lietuvos vaikų tobulėjimą.
Daug galima padaryti valstybės ir visuomenės labui, kai ant sparnų neša Meilė.
To ir linkiu visiems būsimiesiems antrojo leidimo tiražo skaitytojams.
Mintys apie knygą „Paukštė išskrido… pavasarėjant“
Tai – širdžių dokumentika
Kelmės bibliotekos internetinėje svetainėje sužinojęs, kad ruošiamasi pristatyti knygą „Paukštė išskrido … pavasarėjant“ apie iškilią mūsų krašto asmenybę Jadvygą Karinauskytę-Kauneckienę, labai apsidžiaugiau. Taip pat noriu pasakyti, kad ši knyga yra tikrų tikriausia „širdžių dokumentika“, išliksianti ilgai ilgai kaip absoliuti vertybė, stiprinanti suvokimą, jog Žmogaus gerumas, meilė, švelnumas, rūpestingumas ir aukojimasis dėl kitų yra patys svarbiausi dalykai agresyvėjančiame pasaulyje. Kas parašyta knygoje, išliks ilgai ilgai, net ir kai mūsų jau nebebus.
Vėl ir vėl laikau šią knygą rankose, skaitau vis naujus puslapius ir jaučiuosi neapsakomai pakylėtas. Ačiū iškiliajai kraštietei Jadvygai, inteligentei, matyt, jau nuo prigimimo, visą savo gražų ir spalvingą gyvenimą skleidusiai ir tebeskleidžiančiai – dabar jau per knygos puslapius – aplink save šviesą, meilę ir žmogiškąją šilumą.
Likimas lėmė ir man su šiuo nuostabiu Žmogumi nemažai bendrauti ir po šių susitikimų kaskart jausdavausi praturtėjęs dvasia. Joje nepaprastai gražiai derėjo, atrodytų, tokie skirtingi ir sunkiai suderinami dalykai – paprastumas, subtilumas ir orumas. Ir knygoje – taip pat. Tai įstabi Gyvenimo pamoka ir mums, ir būsiantiems po mūsų.
Gediminas Griškevičius
žurnalistas, rašytojas
Palanga
2017 m. lapkričio 8 d.
Įžymių Lietuvos žmonių – iškilių kultūros darbuotojų, aktorių ir kitų meno pasaulio žmonių, garbių mokslininkų, visų kitų taurių žmonių, pažinojusių mieląją Jadvygą,– prisiminimai tikri šedevriukai, persunkti meile ir pagarba Išėjusiajai, Jos nepaprastam gyvenimui ir šios smulkutės moters nuveiktiems Dideliems Darbams. Skaitai žmonių prisiminimus apie Ją ir kartu gėriesi ne tik Ja, bet ir rašiusiųjų minties gilumu, įžvalgumu, mokėjimu jautriai, meniškai, talentingai piešti a.a. Jadvygos paveikslą, Jos nueitą gyvenimo kelią… O o! Kokių gražių žmonių esama mūsų Tėvynėje Lietuvoje, sugebančių tarti ypatingus žodžius apie nepaprastą moterį – Jadvygą. Ačiū Jiems visiems.
Knygos reikšmingumą, begalinį įdomumą ir patrauklumą vis dėlto, manau, lemia dviejų žmonių meilės „simfonija“, kurią talentingai, labai šiltai, jautriai, be galo atvirai atskleidžia a.a Jadvygos gyvenimo draugas Hubertas. Jų 45-erių metų draugystės ir gyvenimo istorija papasakota ypatingai: kiekviena, atrodo, smulkmenėlė kalba apie „atskirą jų gyvenimo masyvą“, jausmų tyrumą, nepajudinamą, persunktą abiejų gilaus tikėjimo Dievu, Visagaliu Dievu. Į Huberto pasakojimą, kuris atskleidžia lietuviško sodžiaus taurios mergaitės visą gyvenimo kelią, įpintos eilės suteikia meninio žavesio, lyrizmo, romantikos…
O laiškai?! Abiejų laiškai! Laimė, kad jie įterpti į knygą! Be jų knyga daug ko nustotų. Būtų blankesnė. Tyri, nuostabūs, kartu labai gilūs Jų Abiejų jausmo pastovumo, amžinumo liudininkai. Jie drąsiai gali rungtis su „M.K.Čiurlionio laiškais Sofijai“, J. Lukšos „Laiškais mylimosioms“, „B.Pasternako laiškais M.Cvetajevai“ ir kitų neeilinių mylinčių žmonių laiškais vienas kitam… Iš Huberto atviro, jausmingo pasakojimo skaitytojo akyse iškyla ir paties Huberto taurus paveikslas…
Stebina fotografijų gausa. Jose – visas a.a Jadvygos gyvenimas. Nuo vaikystės iki brandaus amžiaus ir didelių darbų Tėvynės Lietuvos labui. Ir visur – šalia Jos nepamainomas draugas, Jos Karalaitis. Nuotraukos puikios, tiesiog „kalbančios“. Nebereikia nei žodžių! Perfrazuojant rašytoją Juozą Baltušį, norisi pasakyti: „Na, ir puikų gi Žmogų davei mums Tu, Lietuva šalele!“ Ir gerb. Huberto garbei pridėti A. Bloko žodžius: „Tik mylintis žmogus turi teisę vadintis ŽMOGUMI“.
Buvusios mano kolegės, vėliau – knygų leidėjos, „Saulės deltos“ įkūrėjos (kartu su savo gyvenimo draugu Hubertu) paveikslas šioje neeilinėje knygoje, mano nuomone, atskleistas pilnai ir labai originaliai, ryškiai.
Dalė Sviderskienė
lituanistė
Šiauliai
2017 m. spalio 5 d.
Pagaliau pasiekė Jūsų įstabioji paukštė – išties sujaudintas nemarios meilės.
Akademikas prof. Antanas Buračas
Vilnius
2017 m. spalio 11 d.
Perskaičiau knygą „Paukštė išskrido pavasarėjant“, apsikabinau ir ilgai galvojau…
Aš Jadvygą pažinojau iš viešų renginių, knygų pristatymų. Girdėjau Jos skaitomą poeziją, mačiau, kaip Ji džiaugėsi kiekviena nauja „Saulės deltos“ išleista knyga. Perskaičiusi knygą susipažinau su Žmogumi, su Moterimi. Ačiū visiems, kurie pasidalijo prisiminimais, bet labiausia ačiū Hubertui. Pirmiausia – už tai, kad išleido knygą apie Nepaprastą Moterį, o paskui – už Meilę. Ši knyga yra pati gražiausia iš mano tūkstančio perskaitytų knygų. Skaičiau ir grožėjausi, kokia turi būti moteris, kad Ją šitaip mylėtų, koks laimingas turi būti vyras, sutikęs TOKIĄ MOTERĮ. Abipusė meilė leido Jadvygai ir Hubertui nuveikti tiek daug prasmingų darbų ir gyventi laimingą gyvenimą. Tai duodama ne bet kam šiame pasaulyje….
Tikros didelės meilės dėka Jadvyga ir šiandien gyva mūsų širdyse, Jos gyvenimas – Jų gyvenimas šildo sužvarbusias sielas…
Perskaičiusi knygą daviau kaunietei sesei. Kai perskaitė, pirmieji žodžiai buvo: tu mane nuveši prie Jadvygos kapo… Šita knyga šimtus kartų vertesnė už Romeo ir Džiuljetos meilę. Jadvyga – nepaprasta moteris. Jie abu – nepaprasti žmonės, kurie gyvena šalia mūsų, šiame amžiuje.
Stanislava Staškuvienė
Šiauliai
2017 m. spalio 13 d.
Knygą „Paukštė išskrido… pavasarėjant“ gavau dar praeitą savaitę ir tą pačią dieną beveik pusę ir perskaičiau.
Tai nuostabi knyga – tokio dvasingumo, nuoširdumo, šviesumo knygos, ko gero, per gyvenimą neteko skaityti. Tai pats gražiausias paminklas išėjusiajam žmogui.
Pagarbiai –
Jerutė Vaičekauskienė
Tai memuarų šedevras, išaukštinantis Jūsų su Jadvyga meilę. Tai Himnas Meilei, kuriame nuostabiai ir originaliai nušviesta Judviejų su Jadvyga Meilė iš didžiosios raidės.
Nuoširdžiai užjaučiu dėl netekties!
Prof. Pranas Baltrušaitis
Vilnius
2017 m. rugsėjo 21 d.
Noriu padėkoti už kvietimą, o labiausiai – už iniciatyvą išleisti knygą. Tai nepaprasta knyga… vien pamačius Mokytojos emociją knygos viršelyje užvaldo toks teigiamas jausmas. Skaitau, žiūriu nuotraukas, jaučiu jausmų pokyčius – ir ašara išrieda, ir nusišypsau, o gal dėl to, kad savo kelyje teko sutikti tokią nepaprastai paprastą Mokytoją.
Gaila nedalyvausiu, bet seku kiekvieną informaciją, nueinu prie Mokytojos kapo. Jums stiprybės.
Pagarbiai –
Zina Kazlauskienė
pedagogė, buvusi Jadvygos Kauneckienės mokinė
Šiauliai
2017 m. spalio 2 d.
Labai džiaugiuosi, kad taip greitai pavyko Jums parengti ir išleisti šią knygą. Brangiausio Jums žmogaus kapavietę lankysite Jūs ir dar dvi trys kartos, o knyga yra amžinas paminklas, kurią skaitys begalė žmonių ir kartų. Laikui bėgant knyga tampa vis įdomesnė. Joje skaitytojai galbūt ras tai, ko Jūs dabar net nepastebite – Amžinybę. Ja vadinu Meile.
Dar kartą priimkite mano užuojautą ir susižavėjimą Jūsų kūriniu.
Vytautas Navaitis
Lietuvos rekordų agentūros „Factum“ direktorius,
Vilnius
2017 m. spalio 17 d.
Knyga, kurioje tvinksi tikrumas
Mieloji Saulės delta,
Prisimenant neseną apsilankymą pas jus, leidykloje, – taip džiugu pasakyti: viskas kaip buvo, taip ir yra… Viskas savo vietose… Jokios tuštumos neregėti. Tarsi leidyklos vadovė tebebūtų, tebevadovautų… Ačiū Jums. O dabar apie knygą…
Ji stebina, stulbina ir keri tuo, kad šviesios atminties Jadvyga joje taip gyva! Lyg būtų čia, šalia, kvėpuotų. Jos šypseną, jos širdį, jos gerumą jauti esant su tavimi, tavyje. Iš nuotraukų, iš prisiminimų, iš gyvenimo istorijos ji žvelgia į tave… Ir visiškai nėra Išėjimo dvelksmo. Yra tik Buvimas, Ėjimas su knyga rankoje į naujas knygas.. Yra Šilta Atmintis.
Dar vienas sunkiai paaiškinamas įspūdis – kaip? Skaitai, vartai, žiūri… o paskui, įsiklausius į tų minučių aidus, atrodo: tarsi kino filmą žiūrėjai. Kur ponia Jadvyga eina, dirba, vaidina, keliauja, ilsisi, bendrauja, klausosi, skaito eiles, švenčia, džiaugiasi, esti laiminga ar susirūpinusi, ar truputį pavargusi, ar paslaptinga… O šalia esantys žmonės – kalba apie ją (net nuotraukose, be žodžių), ją atskleidžia, būna jos draugai, bendraminčiai, kolegos, partneriai.
Knygoje – kaip ir leidykloje, Jadvygai esant, – daug žmonių: klegesys, alasas, rūpesčių sūkurys, nesibaigiantis judėjimas,– ir jokių sustingimų, sustojimų. Leidykloje. O ir knygoje. Ir gal todėl panašu į… juostą, kino juostą – su užfiksuotu šiuo judėjimu, veržlumu, besimaišančiomis raiškos srovėmis arba su gyvu, širdingu nutilimu, bedugniu, kiek mįslingu. Besisukanti kino juosta… Prie kurios grįžti ir grįžti beveik kasdien – paimdamas į rankas arba vien mintyse.
Knyga „Paukštė išskrido… pavasarėjant“ išties nepaprasta. Ir kaip sudarytojai taip padarė? Iš atsiminimų, iš nuotraukų… Ir dar daug kitų komponentų, neregimų, čia įsilieja. Vienas iš juntamesnių – nežymūs refrenai, leitmotyvai, pakartojimai, sugrįžimai, žvelgimai iš vos vos – bet jau kito taško: milimetrinis kryptelėjimas – o jau kitaip, kitkas regėti. Net keista: o juk Jadvyga kiekvienoje nuotraukoje vis kitokia – niekur nėra vienodumo. Portretas iš daugybės veido hipostazių, tiksliau – Veido…
O pagrindinis knygos stebuklo elementas – Jadvygos Gyvenimo istorija, o kartu – dviejų žmonių, dviejų širdžių nuostabus Kelias, atvirų, nuoširdžių žmonių harmonija… Knygos puslapiuose tvinksi, lyg pulsas, Tikrumas. Toks retas mūsų dienomis.
Pakartosiu: nepaprasta knyga! Ir kartu – koks paprastas Stebuklas!
Margarita Lužytė
rašytoja
Pasvalys
2017 m. spalio 18 d.
Knygą gavau! Džiaugiuosi šia nuostabia dovana! Su meile ir ašaromis žvelgiu į savo mylimą Mokytoją. Apgaubė šviesūs prisiminimai, vaizdiniai ir mintys. Ir suvokimas, kad turėjome didelę laimę būti šalia nepaprasto gerumo, švelnumo ir kūrybingumo Žmogaus. Ir dar – viltingas, šviesus Tikėjimas.
Valdonė Žalimienė
medicinos darbuotoja,
buvusi Jadvygos Kauneckienės mokinė
Mažeikiai
2017 m. lapkričio 8 d.
Kokios gražios gražių žmonių mintys Post scriptum! Tie atsiliepimai apie perskaitytą knygą – tai jau atsiliepęs aidas iš Amžinybės aruodo. Iš to aruodo dar ne vienas semsis stiprybės. Norėčiau palinkėti Knygai ir skaitantiems gražios kelionės per taurumo ir meilės nežemišką žemę.
Irena Kubilienė