Siūlome pokalbį su Irena Vasinauskaite – „Drąsos kelio“ kandidate LR Seimo rinkimuose Šiaulių „Saulės“ rinkimų apygardoje Nr. 24, kurią remia ir Lietuvos Sąrašas. Ireną Vasinauskaitę pažįstantys žmonės pirmiausia pabrėžia jos atvirą širdį, tiesų žodį, aktyvų santykį su tikrove: jos visur pilna, jos visur užtenka, ji viskuo pasidalys, nieko sau nepasiliks. Tikras Sąjūdžio žmogus – pilietinės drąsos ir žmogiškojo jautrumo, nesavanaudiškumo, energijos ir entuziazmo lydinys. Trumpą atokvėpio minutę Ireną Vasinauskaitę pakalbino Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė.
Štai ir paskutinės rinkimų maratono dienos… Kokie Jūsų įspūdžiai artėjant spalio 14-ajai?
Viename susitikime su rinkėjais iš salės man atsiuntė tokį klausimą: „Ką Jūs galite pažadėti rinkėjams, kad išrinktų?“ Atsakiau – tik žmogiškumą. Patalpoje stojo mirtina tyla, kurią sudrumstė atskrieję žodžiai: „O ką tai reiškia?“ Esu drąsi moteris, bet tada nuostabą nustelbė baimė, nes akimirksniu suvokiau – skambūs žodžiai „žmogus yra vertybė“ – praranda, gal net jau prarado prasmę. Vidinis įtūžis smaugia pilietį, iš atminties ištrindamas istorinį tautos paveldą, pamatą, ant kurio turėtų būti statoma valstybė, ugdoma asmenybė, verta garbingos praeities, ramios dabarties, laimingos ateities… Žmonės įsileido pyktį, keršto troškimą, panieką silpnesniam, cinišką sukčiavimą, žiaurumą… ir jis suvešėjo, sulapojo… Dramatizuoju? Vadinasi, jūs nevažinėjate visuomeniniu transportu, o gatvėje jūsų nėra sustabdęs nepažįstamasis, prašantis apginti nuo valstybės tarnautojų savivalės.
Atmintin įstrigo „mikriuke“ girdėta pokalbio nuotrupa: „Sąžinė. O su kuo tai valgoma?“. Tuomet taip kalbėjo keleiviai apie sisteminę prievartą prieš mažą mergaitę, apie siaubingas patyčias iš jos senelių. Prisimenate? Ir tada, kai viena Garliavos įvykių liudininkė retoriškai paklausė, kur teisėjų sąžinė, išgirdome būtent tokį cinišką perklausimą…
Kodėl taip pasikeitė piliečiai, Atgimimo pradžioje vadinti „didžiai politizuota tauta“? Kas mūsų valstybėje taip nuvylė žmogų, kad prasidėjo darbštumo, tikėjimo, pasididžiavimo Nepriklausoma valstybe jausmų atrofija?
Mažne kas antras žmogus Lietuvoje atsakymus į šiuos klausimus išmokęs kaip poterius: PARTIJOS ir SEIMAS. Tačiau partijoms dabar priklauso ne vienas ir ne du asmenys gyvenvietėje, o Seimo narius renkame patys. Po to patys, primiršę Konstitucinę priedermę valdyti valstybę, patikime savo galias tiems, kurie pagal užimamą visuomeninę padėtį bei turto cenzą, net nežino, kas yra TARNYSTĖ. Todėl aš, prieš septynerius metus pasitraukusi iš aktyviosios politikos, vėl grįžtu. Ir net nusprendžiau PIRMĄ kartą gyvenime dalyvauti Seimo rinkimuose.
Man patinka dora, labai suprantama, šilta „Lietuvos sąrašo“ rinkiminė programa „LIETUVOS DARBŲ SĄRAŠAS“. Nuoširdžiai žaviuosi šį dokumentą kūrusiais žmonėmis. Būtiniausius Lietuvos darbus įvardiję asmenys patys nedalyvauja LR Seimo rinkimuose. Dar daugiau – „Lietuvos sąrašo“ žmonės remia šiuose rinkimuose aktyvius, drąsius, padorius įvairių partijų atstovus ir nepartinius.Manau, kad Lietuvai ištikimi piliečiai jau nebegali tylėti ir nebeturi kur trauktis, nes gautas aiškus signalas – valdžiažmogiai bijo net kreiduke ant asfalto užrašyto žodžio „Tie-SOS!“.
Privalome, matydami ir įvardydami savo gyvenimo skaudulius, išgirsti Lietuvą. Kai korumpuoti asmenys valdžioje tarnauja interesų grupuotėms, viskuom nusivylęs žmogus ją keikia. Šito nebuvo net sovietmety, kai okupacinė-kolaboracinė valdžia žlugdė tautietį fiziškai ir dvasiškai. Jis neburnojo Tėvynės…
O Jūs? Kaip Jūs jaučiatės šių laikų Lietuvoje: susitikdama su rinkėjais, diskutuodama su oponentais ar tiesiog varžovais savo apygardoje?
Ką čia pasakius? Aš dar nepavargau ginti žmogų nuo sistemos. Dar myliu silpnesnį. Atkuriamojo Seimo narys, šviesios atminties signataras Gintaras Ramonas, stovėdamas prieš rinkėjus 1990-aisiais sakė: „Aš galiu Jums pažadėti LAISVĘ“. Tuomet jo auditorijai tapo aiškūs būsimo jauniausiojo signataro siekiai. G. Ramonas – mano kraštietis, todėl galvodama, kokį pažadą nūdienos chaose tarti man, supratau, kad kompetencija bei darbinė patirtis įgyjama, o padorumas, sąžinė, jautrumas, pilietinė drąsa, meilė žmogui ir Tėvynei – įsiurbiami su MOTINOS pienu, išugdomi šeimose.
Todėl ir teigiu, kad galiu pažadėti tik žmogiškumą. Vadinasi, niekada nebalsuosiu už nenaudingus piliečiams įstatymus, neužsimerksiu, jei matysiu korupcinius sandorius, neužsikimšiu ausų, jei girdėsiu dejuojantį… Žinau, kad sąžinė – ne patiekalas, ji BUDI. Jaučiu LIETUVĄ ir manau, kad jai skauda dėl kiekvieno prarasto piliečio: kalėjime, užsienyje, kapuose…
Mūsų nedaug. Rūpinkimės vienas kitu. Seime. Namuose. Užsieniuose. Žinau, kad esu, kaip sako draugai, neužmušama idealistė. Ir mano mirties liudijime bus parašyta – mirė nuo idealizmo. O kol gyva, klausiu: ar reikia Seime tikinčių, kad susigrąžinsime Lietuvą? Ar reikia Seime dirbančių ir kontroliuojančių, kaip vykdomi šioje institucijoje priimami įstatymai? Ar reikia Seime dirbti taip, kad vėl, kaip prieš dvidešimt penkerius Sąjūdžio metus, patikėtume – ŽMOGUS YRA VERTYBĖ?..
Atsakykime į šiuos klausimus SAU ir spalio 14 dieną balsuokime „UŽ“ žmogiškumą.