„Mūsų Raseiniams“ redaktorės skiltis
Beveik prieš dvidešimt metų, kai dar naiviai tikėjau, jog politikoje gali būti padorumo, solidarumo, ištikimybės bei principų, vienas Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Akto signataras nuleido mane ant žemės. Jis didaktiniu visažinio tonu ištarė: Irena, politikoje draugų nėra. Negriauk savo karjeros.
Nepaklausiau. Palaikiau vienos partinės chuntos terorizuojamą politiką ir pasirašiau sau nuosprendį, tolimesniame mano gyvenime lėmusį pralaimėjimus ne tik savivaldos ar Seimo rinkimuose.
Paklausite, ar gailiuosi. Nė trupučio. Šita sena istorija man nuolat primena, kad bet kokiose – ir politinėse – situacijose labai svarbu išlikti sąžiningu žmogumi. Pirmiausia – SAU. Be to, ši patirtis primena, kad neturiu teisės smerkti kitaip besielgiančių, kol nežinau, kokios aplinkybės juos privertė pakelti ranką UŽ ar PRIEŠ ką nors.
Gyvenimas dvidešimt pirmajame amžiuje diktuoja naujas politines madas, kai supratimą – politika – tai kompromisų menas – keičia buitinis suvokimas, jog galima išlikti tam tikroje visuomeninėje pozicijoje ūkiškai sukirtus delnus ir reikšmingai susimirkčiojus: tu – man, aš – tau… Populiarus rašytojas, publicistas Liudvikas Jakimavičius situaciją mūsų valstybėje vadina „Aitvarų“ ekonomika ir samprotauja taip: „Man atrodo, kad pagaliau pradedu suprasti vieną mūsų politinės ekonomikos dėsnį, kuris veikia, nors atrodytų prieštarauja sveikam protui ir ekonomikos logikai. Mūsų politika ir ekonomika sukasi pagal dėsnį „iš savų per savus saviems“. Šitoje schemoje tokio dalyko kaip Lietuva – nėra.“
Ar jūsų rinktų politikų galvose ir širdyse yra Raseiniai? Spręskite patys.
Dabar labai madingas toks politinis džiazavimas, kai dėl valdžios dantis sukandę į netikėčiausias valdančiąsias koalicijas buriasi politikai, dar visai neseniai vienas kitam kibę į plaukus, spjaudę į akis ar dėl garbės ir orumo bylinėjęsi teismuose. Įtakos galių troškimas – savotiški narkotikai. Paragavai, t.y. pabuvai bent vieną kadenciją Seime ar savivaldybės taryboje, ir norisi DAR ir DAR…
Žinoma, Konstitucinis suverenas – Tauta – jokių slaptų sandorių nemato, nesupranta ir, pagaliau, didžiajai daliai žmonių tai nėra svarbu, kol vienas ar kitas valdžios sprendimas nepaliečia jų pačių asmeninių interesų.
Štai tuomet ir kyla keisto politinio pykčio bangos, rinkimuose šluote nušluojančios vienas bei iškeliančios kitas partines grupuotes. Žmonėms būdinga kuo nors tikėti. Jei ne Dievu, tai bent tos akimirkos gelbėtoju, priklausiančiu kokiai nors partijai, pabuvojusiu bent keliose iš jų arba tiesiog pasivadinusiu visuomeniniu „komitetininku“. Ne kartą turėjom progų įsitikinti – politikoje ne mažiau svarbu vaikytis madų ir spėti laiku pakeisti partinę spalvą.
Ką daryti tiems, kurie neturi laiko nuolat domėtis savo išrinktųjų veikla, kuriems sunkiai suprantamas valdžios ilgasėdžių politinis džiazavimas?
Ilgai galvojau, kaip paguosti rinkėją, kuris dar kartą nusivilia savo išrinktu politiku ir, ant viso pasaulio supykęs, regi tik dvi išeitis: a) daugiau niekada nebebalsuoti; b) emigruoti – būna ir tokių kraštutinumų.
Siūlau – tapkime kurti jų pažadams bei saldžioms populistinėms trelėms, stebėkime, ką jie daro, ir spręskime, ar nuo jų veiklos mums geriau.
Žodžiu, burkimės į savotišką rinkėjų klubą, džiazo ritmu bandykime įžiūrėti šviesesnių mūsų būties spalvų. Nuolatinės dejonės, kad vos išgyvename – nieko nekeičia. Visos mūsų depresinės raudos ir guodimaisi tėra mieliausi garsai politikų ausims. Tuomet jie gali paslaugiai besiskundžiantįjį išklausyti, ką nors pažadėti ir pamiršti. O savo varguose paskendęs žmogus nebepajėgs nė galvos pakelti, kad pamatytų cinišką savo gelbėtojo šypsnį, tarsi liudijantį, kad kol tas vargšelis lauks paramos, jis galės teisėtai arba nelabai misti biudžeto ar įvairių ES fondų lėšomis. Pykčio pritvinkusios internetinės erdvės, rietenos parduotuvėse ar visuomeniniame transporte ne tik slegia, bet ir slopina racionalų suvokimą, kiek daug nuo mūsų pačių priklauso, kad priverstume politikus dirbti mums. Gal vienybėje pavyktų sustabdyti dėsnio „iš savų per savus saviems“ veikimą?
Galima gėrėtis ir mažais pragiedruliais. Tarkime, visai neseniai rašiau apie Raseinių politikams mokamą atlygį už sugaištą laiką vykdant pareigas. Iš dvidešimt penkių tarybos narių net keturi nenorėjo skelbti, kiek eurų gauna už savo veiklą, nors ši informacija turi būti vieša. Klausiau: ar biudžetinėse įstaigose dirbantys politikai tuo metu, kai atlieka tarybos nario pareigas, gauna algas ir tiesioginėse darbovietėse. Beveik visi Raseinių tarybos nariai nutarė, kad tyla – gera byla. Ir tik viena politikė – Gitana Rašimienė – prisipažino, kad kol teismas ją sugrąžino į vicemerės pareigas, tarybos nario veiklos vykdymo metu tiesioginėje darbovietėje rašydavo prašymą skirti atostogų.
Sakysite smulkmena? Gal. Bet – maloni. Kada nors juk reikia pradėti…
Paklausius Raseinių savivaldybės administracijos direktoriaus R.Ačo prisistatymo kalbos pasibaisėjau, kokie kvailiai valdo.
I klausima galetu atsakyti tik sociologijos ir politologijos profesorius perskaites spinta knygu ir apgynes centneri disertaciju. Vienareiksmis atsakymas nebutu, greiciausiai butu sudetingas ir kompleksinis ir su daugeliu islygu. Jeigu naudosime analogijos desni iseidami, kad desniai galioja tiek sociologijoje, tiek medicinoje ir jie identiski, – gyvas organizmas socialinio atatikmuo,- tai sustabdyti straipsnyj ivardyto desnio veikima tas pats kaip isgydyti kompleksini vezi organizme.Jei kas nezino vezys liga kai kurio nors organo dalis lasteliu ima veikti parazitiniu budu, kenkdamos kitiems ir be saiko augdamos pacios priversdamos aplinkines lasteles atvirsti i veziskas taip pat.Kol liga isplitusi viename organe ja galima isgydyti chirurginiu budu jeigu sveiku lasteliu like pakankamai daug. Tai va, pravedant paraleles i Lietuvos sonciuma vezys, ne viename organe, o daugelyj, jeigu ne… Skaityti daugiau »
Čia ponia Irena Vasinauskaitė teisi:”Nuolatinės dejonės, kad vos išgyvename – nieko nekeičia”. O štai čia ne: „Visos mūsų depresinės raudos ir guodimaisi tėra mieliausi garsai politikų ausims. Tuomet jie gali paslaugiai besiskundžiantįjį išklausyti, ką nors pažadėti ir pamiršti”. Pirmiausia, Seimas nėra ta institucija, kuri yra kaip „depresinių raudų” priėmimo punktas. Jums reikia atskirti, kad „depresinė rauda” yra žmogaus asmeninė problema, kaip ir alkoholizmas ar narkomanija. Niekas nekaltas, kad ponia Irena nesugebėjo pasidomėti bent jau pažangiausių žmonijos protų atradimais. Jeigu ji būtų bent skaičiusi, tai suvoktų, kad PASAULIS EGZISTUOJA NE PAGAL SEIMO NARIO NORUS AR UŽGAIDAS, O PAGAL SAVO DĖSNIUS. Po 1990 metų daugumą Lietuvos žmonių, ištiko šokas. Buvo perdirbta politinė-ekonominė sistema. Niekas žmonių nemokė, kaip reikės elgtis tokioje sistemoje. Nebuvo… Skaityti daugiau »
O kur Vasinauskaitė apie seimo narius ar pan rašo. Provincijos laikraštėlio redaktorė. Vietinės valdžios problemos straipsnelyje. Raigerdai, smegenis perkrauk. Yra ir be Seimo kita Lietuva. Būtum pasidomėjęs, netaukštum nesąmonių kaip užsiciklinęs.
Pirmiausia, aš su tavimi vienoje kameroje nesėdėjau, todėl savo kalėjimo žargoną taikyk tokiems patiems, koks esi tu. Nesavarbu, kur tu gyventum, provincijoje ar mieste, visur yra kultūringi, dori žmonės ir yra tie, kuriems dora ir kultūra yra reikalinga tiek pat, kiek šuniui penkta koja. Bet blogumas ir netgi klaikumas yra tame, kad jie, pagal logikos dėsnius, turėtų bendrauti su tokiais pačiais, kokie yra jie. Bet ne, jie lenda ten, kur jų niekas nelaukia ir moko kitus kaip reikia gyventi, nors patys net neturi jokio supratimo, kad nemandagu yra lįsti ten, kur esi nepageidaujamas. Ta visažinio Šarikovo pozicija yra Lietuvoje vis dar toleruojama. Antra, matyt, Anonimas visiškai nesuvokia apie ką jis rašo. „Mūsų Raseiniams“ redaktorės skiltis” yra patalpinta tiesos.lt tinklalapyje, o… Skaityti daugiau »
Niekas neapsaugotas nuo „Lazdos, tiurmos ir terbos.” Sėkmingų analizių ir analizų.
Taip,Irena,svarbu darbai,tuščių žodžių neužtenka.
..kadangi 1962 metais mano seimai leido grysti is Sibiro tremties i Tevyne , tai nuo tu metu Raseiniai ir tapo Mano miestu .
Deja , nieko gero apie valdzia, nei sovietine , nei po Nepriklausomybes , pasakyti negaliu . Miestelis mazas , visa ‘elita’ pazystu ..veidmainiai , savanaudziai ,amoralus korupcionieriai ..
Kaip tarybiniais laikais , taip ir dabar / gal kiek pacioje Nepriklausomybes pradzioje dar buvo padoriu ../ prie valdzios patenka TIK menkystos ir prisitaikeliai !Na , ir kariauja vieni su kitais TIK del projektu / pinigu /.
O apie aca vel ilindusi i Raseinius, tai is viso atskira kalba turetu buti , prokuroru ..
Svarbiausia- darbai, tačiau sunkiausia – pradėti nuo savęs. O Raigerdui vis maga kitiems nurodinėti. Čiur tik ne aš ką nors nuveiksiu… Na, gal komentariuką, kitus niekinantį, suregsiu… Ane?
Anonimas „Taip” porina: „Svarbiausia- darbai, tačiau sunkiausia – pradėti nuo savęs. O Raigerdui vis maga kitiems nurodinėti. Čiur tik ne aš ką nors nuveiksiu… Na, gal komentariuką, kitus niekinantį, suregsiu… Ane?”
Mano komentarai būna įvairūs, bet jų tarpe būna ir kritiški. Niekinti aš nieko neniekinu, nes neturiu tokių tikslų, todėl nereikia man prikabinėti tų savybių, kurios yra būdingos tamstai. O kad kvailiams įvardinu jų kvailystes, nurodydamas jiems konkrečiai, kame buvo tas kvailystės apsireiškimas, tai nejaugi aš apie juos turiu kalbėti, kaip apie išminčius?
Tad, jeigu siūlai nuo savęs pradėti, tai ir pradėk nuo savęs, o ne nuo Raigerdo. Pats slepiesi, nes bijai, kad būsi pastebėtas, kaip veidmainis. Tai pradėk nuo savęs, kodėl nepradedi?