„Mūsų Raseiniams“ redaktorės skiltis
Beveik prieš dvidešimt metų, kai dar naiviai tikėjau, jog politikoje gali būti padorumo, solidarumo, ištikimybės bei principų, vienas Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Akto signataras nuleido mane ant žemės. Jis didaktiniu visažinio tonu ištarė: Irena, politikoje draugų nėra. Negriauk savo karjeros.
Nepaklausiau. Palaikiau vienos partinės chuntos terorizuojamą politiką ir pasirašiau sau nuosprendį, tolimesniame mano gyvenime lėmusį pralaimėjimus ne tik savivaldos ar Seimo rinkimuose.
Paklausite, ar gailiuosi. Nė trupučio. Šita sena istorija man nuolat primena, kad bet kokiose – ir politinėse – situacijose labai svarbu išlikti sąžiningu žmogumi. Pirmiausia – SAU. Be to, ši patirtis primena, kad neturiu teisės smerkti kitaip besielgiančių, kol nežinau, kokios aplinkybės juos privertė pakelti ranką UŽ ar PRIEŠ ką nors.
Gyvenimas dvidešimt pirmajame amžiuje diktuoja naujas politines madas, kai supratimą – politika – tai kompromisų menas – keičia buitinis suvokimas, jog galima išlikti tam tikroje visuomeninėje pozicijoje ūkiškai sukirtus delnus ir reikšmingai susimirkčiojus: tu – man, aš – tau… Populiarus rašytojas, publicistas Liudvikas Jakimavičius situaciją mūsų valstybėje vadina „Aitvarų“ ekonomika ir samprotauja taip: „Man atrodo, kad pagaliau pradedu suprasti vieną mūsų politinės ekonomikos dėsnį, kuris veikia, nors atrodytų prieštarauja sveikam protui ir ekonomikos logikai. Mūsų politika ir ekonomika sukasi pagal dėsnį „iš savų per savus saviems“. Šitoje schemoje tokio dalyko kaip Lietuva – nėra.“
Ar jūsų rinktų politikų galvose ir širdyse yra Raseiniai? Spręskite patys.
Dabar labai madingas toks politinis džiazavimas, kai dėl valdžios dantis sukandę į netikėčiausias valdančiąsias koalicijas buriasi politikai, dar visai neseniai vienas kitam kibę į plaukus, spjaudę į akis ar dėl garbės ir orumo bylinėjęsi teismuose. Įtakos galių troškimas – savotiški narkotikai. Paragavai, t.y. pabuvai bent vieną kadenciją Seime ar savivaldybės taryboje, ir norisi DAR ir DAR…
Žinoma, Konstitucinis suverenas – Tauta – jokių slaptų sandorių nemato, nesupranta ir, pagaliau, didžiajai daliai žmonių tai nėra svarbu, kol vienas ar kitas valdžios sprendimas nepaliečia jų pačių asmeninių interesų.
Štai tuomet ir kyla keisto politinio pykčio bangos, rinkimuose šluote nušluojančios vienas bei iškeliančios kitas partines grupuotes. Žmonėms būdinga kuo nors tikėti. Jei ne Dievu, tai bent tos akimirkos gelbėtoju, priklausiančiu kokiai nors partijai, pabuvojusiu bent keliose iš jų arba tiesiog pasivadinusiu visuomeniniu „komitetininku“. Ne kartą turėjom progų įsitikinti – politikoje ne mažiau svarbu vaikytis madų ir spėti laiku pakeisti partinę spalvą.
Ką daryti tiems, kurie neturi laiko nuolat domėtis savo išrinktųjų veikla, kuriems sunkiai suprantamas valdžios ilgasėdžių politinis džiazavimas?
Ilgai galvojau, kaip paguosti rinkėją, kuris dar kartą nusivilia savo išrinktu politiku ir, ant viso pasaulio supykęs, regi tik dvi išeitis: a) daugiau niekada nebebalsuoti; b) emigruoti – būna ir tokių kraštutinumų.
Siūlau – tapkime kurti jų pažadams bei saldžioms populistinėms trelėms, stebėkime, ką jie daro, ir spręskime, ar nuo jų veiklos mums geriau.
Žodžiu, burkimės į savotišką rinkėjų klubą, džiazo ritmu bandykime įžiūrėti šviesesnių mūsų būties spalvų. Nuolatinės dejonės, kad vos išgyvename – nieko nekeičia. Visos mūsų depresinės raudos ir guodimaisi tėra mieliausi garsai politikų ausims. Tuomet jie gali paslaugiai besiskundžiantįjį išklausyti, ką nors pažadėti ir pamiršti. O savo varguose paskendęs žmogus nebepajėgs nė galvos pakelti, kad pamatytų cinišką savo gelbėtojo šypsnį, tarsi liudijantį, kad kol tas vargšelis lauks paramos, jis galės teisėtai arba nelabai misti biudžeto ar įvairių ES fondų lėšomis. Pykčio pritvinkusios internetinės erdvės, rietenos parduotuvėse ar visuomeniniame transporte ne tik slegia, bet ir slopina racionalų suvokimą, kiek daug nuo mūsų pačių priklauso, kad priverstume politikus dirbti mums. Gal vienybėje pavyktų sustabdyti dėsnio „iš savų per savus saviems“ veikimą?
Galima gėrėtis ir mažais pragiedruliais. Tarkime, visai neseniai rašiau apie Raseinių politikams mokamą atlygį už sugaištą laiką vykdant pareigas. Iš dvidešimt penkių tarybos narių net keturi nenorėjo skelbti, kiek eurų gauna už savo veiklą, nors ši informacija turi būti vieša. Klausiau: ar biudžetinėse įstaigose dirbantys politikai tuo metu, kai atlieka tarybos nario pareigas, gauna algas ir tiesioginėse darbovietėse. Beveik visi Raseinių tarybos nariai nutarė, kad tyla – gera byla. Ir tik viena politikė – Gitana Rašimienė – prisipažino, kad kol teismas ją sugrąžino į vicemerės pareigas, tarybos nario veiklos vykdymo metu tiesioginėje darbovietėje rašydavo prašymą skirti atostogų.
Sakysite smulkmena? Gal. Bet – maloni. Kada nors juk reikia pradėti…