1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją per pusę milijono lietuvių pasirinko Laisvės, Vilties, Tikėjimo kelią. Tą dieną prieš ketvirtį amžiaus visi ėjome į vieną ir kaip viena: nepykome, nekerštavome, neieškojome priešų tarp bendražygių, atleidome prisitaikėliams ir išdavusiems. Tiesiog augome ir joks tikslas neatrodė per didelis.
Ir štai po 25-erių metų, birželio 29 ąją, į Tautos referendumą atėjo beveik 400 000 Lietuvos piliečių, kad atsakytų į klausimą, ką jie nori daryti su Lietuva: kuo brangiau išparduoti ar puoselėti ir branginti? Dar kitaip – ar dar turi jėgų susigrąžinti konstitucinę suvereno teisę SPRĘSTI ir NUSPRĘSTI.
Dvidešimt penktaisiais Baltijos kelio metais laisva valia atsisakius lemti savo ir savo valstybės likimą, Konstitucinis Teismas liepos 11-ąją konstatavo: nuo šiol ir Didžiojo Laisvės kelio žygeiviai privalo būti bežadė masė – einanti, kur vedama, taip ir nesuvokusi, kur eiti ji pašaukta.
Ar be TOKIOS birželio 29-osios būtų išaušusi TOKIA liepos 11-oji?
Bet ką padarėme, kad birželio 29-osios Lietuva būtų kitokia?
Šįkart teko iš nuošalės stebėti, kas ir kaip ruošėsi paminėti Baltijos kelio 25-metį. Ta aistra, su kuria ruošiamasi perrašyti istoriją, nebestebino. Deja, per tuos metus matyta visko. Nustebino tyla – kodėl vis dar tylime, kai klastojama istorija? Kodėl jubiliejinėje Baltijos kelio knygoje pasirašys tie, kurių net Sąjūdyje nebuvo? Juk į Tado Gutausko Lietuvos kelio paminklą plytą įmontavo net Prezidentė, prieš 25-erius metus kovojusi savo „mažuosius karus“ gana toli nuo Taliną, Rygą ir Vilnių jungiančios magistralės. Smulkūs niekšeliai, kartą ir visiems laikams užtūpę aukštus valdžios postus, be skrupulų vagia ne tik Tautos turtus ir paprastą žmogišką laimę, bet ir visų mūsų praeitį ir ateitį, o mes tiesiog tylim. Kas mums pasidarė, kad vis mažiau ir mažiau žmonių išdrįsta užstoti skriaudžiamą bei niekinamą silpnesnįjį? Ir kas išties šiais laikais skriaudžiamas ir silpnesnis? Negi tie, kurių teisėtus lūkesčius gauti viršpelnius sumažintų didesnis pelno mokestis, ar tie, kurie taip trokšta kuo greičiau susigrąžinti prieškrizines algas ir priedus prie jų, kad be jokios sąžinės graužaties tampa teisėjais savo byloje? Ak, atsiprašau, tai, ko nesama, net negali graužti…
Žinau, daug mūsų visais ir viskuo nusivylusių rugpjūčio 23-ąją į Baltijos kelią nevažiuos – akistata su tuo, kokie tapome, ką pasirinkome, kam leidome suklestėti, nebetraukia.
Bet ar gali būti kitaip? Tik po spaudoje sukelto triukšmo Šiaulių valdžia susivokė, kad jubiliejinė kelionė į Baltijos kelią negali būti komercinė, ir perpus – iki 20 litų – atpigino bilietus. Tačiau pirminė informacija – valdžios požiūris į piliečius – tapo šio renginio simboliu ir antireklama. Miesto meras Justinas Sartauskas, sugebėjęs tapti respublikos merų lyderiu lengva ranka ištaškęs daugiausiai reprezentacijai skirtų lėšų, giriasi radęs „gerą“ progą pataupyti, gerai, kad bent kitos Lietuvos savivaldybės veža nemokamai. Gal ir aš būčiau nutylėjusi tokią savo miesto gėdą, tačiau išgirdau, kad jubiliejinėje Baltijos kelio knygoje linkėjimus ateinančioms kartoms rašys ne Sąjūdžio pirmeiviai, o tas pats … reprezentacinio taupumo simbolis J.Sartauskas. Ką gi – istorijai liks dar viena klastotė ir tikrovės neatitinkantys žodžiai. Ir suvokimas, kiek netoli tenuėjome nuo tų butaforinių sovietmečio farsų… Koktu? Taip.
Bet į Baltijos kelią vertėtų sugrįžti – ne pykti, graužtis ar apgailėti. Kviečiu į jį išeiti po vieną, šeimomis, bendraminčių grupelėmis. Dalinuosi asmenine patirtimi: mūsų šeima į Šiaulių atkarpą, kurioje stovėjome susikibę už rankų, nuvažiuoja dažnai ir ne jubiliejų ar švenčių dienomis. Sutvarkome Baltijos kelio akcentų aplinką, pasikalbame su plačios širdies Pumpėnų miestelio žmonėmis, rūpestingai globojančiais Šiaulių Rūpintojėlį (skulptorius Gintautas Lukošaitis), pamojuojame pro šalį vykstantiems ir būtinai kaip tąkart papypsintiems… Ir žinome, kad dar ne kartą ten sugrįšime parymoti – Baltijos kelias turi išsaugojęs daug šviesos: pačias gražiausias mūsų dienas, mintis, darbus.
Šiemet minime Baltijos kelio 25-metį, kitąmet ketvirčio amžiaus jubiliejų švęs ir Nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė. Kokia ji bus? Blizgiu fasadu, kiekvieno mėnesio 17-ąją uoliai šveičianti nuo grindinio Simono Daukanto aikštėje laisvųjų menininkų ir piliečių užrašytą „Tie-SOS!“? Valstybė, kurios viešoji erdvė susiaurinta iki „saugaus, žalos nedarančio turinio“ – glamūrinių siužetų apie glostomas vaikučių galvas ar priešokiais puoselėjamas liaudies tradicijas, retkarčiais pasimatuojamus automatus ar NATO lėktuvų pilotų kabinas, o apie svarbiausius Tautos likimo ir išlikimo klausimus taip tylima, taip tylima, kad net ima spengti?..
Tikiu, šitoje skaudžioje tyloje tiesiamas dar vienas Baltijos kelias. Viliuosi, Tauta į jį dar išeis. To Baltijos kelio jau nebepakartosime – išsaugokime neužterštus bent prisiminimus, it šaltinius. Ir susigrąžinkime tai, kas išties yra mūsų: tą VILTĮ, MEILĘ, tą TIKĖJIMĄ…
Su meile –
Irena Vasinauskaitė
1989 metų Baltijos kelio organizacinės grupės Šiauliuose narė