Kokias mintis sukelia 2020-ųjų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų pirmojo turo rezultatai? Klausimas, turintis labai individualius atsakymus. Vieniems – tai pergalė „pirmajame kėlinyje“, kitiems – pralaimėjimas, tretiems – netikėtumas, kurio neprognozavo politologai ar kiti politinių madų „influenceriai“.
Manau, kad šie rinkimai yra savotiška pilietinės visuomenės koma, kurią palaiko ir skatina visos – buvusios ir esamos – Lietuvos valdžios, nes nereformuoja pasenusios rinkimų sistemos.
Pastarąjį kartą tiek mažai žmonių dalyvavo rinkimuose gal prieš 12 metų. Apie 53 proc. Lietuvos rinkėjų šiemet neatėjo balsuoti.
Daugiamandatėje rinkimų apygardoje renkame 70 Seimo narių. Apie milijoną šimtas trisdešimt tūkstančių [47,55proc.] rinkėjų Konstitucines suvereno galias perdavė 23 Tėvynės sąjungos, 16 valstiečių, 9 Darbo, 8 socialdemokratų, 8 Laisvės, 6 liberalų sąjūdžio partijų atstovams. Pagal dabar veikiantį Seimo rinkimų įstatymą beveik 230 tūkstančių rinkėjų balsų, atiduotų už 11 į Parlamentą nepraėjusių partijų, irgi atiteko laimėtojams. Vadinasi, šešios partijos papildomai „pasidalijo“ mažne 20 vietų Seime.
Taigi dabartinis rinkimų įstatymas – patyčių viršūnė, kuomet rinkėjų protesto balsai atitenka tiems, prieš kuriuos jie protestavo. Negana to, nuo gautų balsų skaičiaus priklauso didžiųjų partijų finansavimas iš Lietuvos Respublikos biudžeto.
Be to, Seimo rinkimų pirmajame ture balsuojant už partijas, negaliojančiais pripažinti net 41 249 [3,53 proc] biuletenių. Paprastai taip – „PRIEŠ VISUS“ – balsuojama sąmoningai: tenka susitaikyti su vienadienio „beraščio“ vardu, nes įstatymai tokios galimybės nesuteikia.
Nebūsiu labai originali kviesdama vienuolika ar pan. partijų vienytis. Kai kurios jų ir taip sunyks, nes yra vienkartinės – proginės, registruotos arba sulipdytos vieneriems rinkimams. Po to, kai politinių organizacijų „išgyvenimo“ kvota buvo padidinta iki 2000 narių ir Teisingumo ministerija jų narystes kas pusmetį „inventorizuoja“, išsaugoti organizaciją yra labai nelengva. Žmonės ne tik migruoja iš vienos partijos į kitą, bet ir veikia ir nuo paprastų mirtingųjų nepriklausantys natūraliosios atrankos dėsniai.
Žinau, kad nepadės sąjūdiškas šūksnis – „GĖDA!“, nes etatiniams politikos ilgasėdžiams toks jausmas yra „ne šio pasaulio dimensija“. Šešių partijų atstovai nuo rinkiminės nakties svaigsta, kad jie yra laimėtojai, ir aiškinasi, kurio triumfas bus dar didesnis po antrojo rinkimų turo vienmandatėse rinkimų apygardose. Tačiau negirdėjau, kad kuris nors politologas būtų paklausęs, ko džiaugiatės, jei už Tėvynės Sąjungą tebalsavo vos 11,8 proc. , už valstiečius – 8,3 proc., už darbiečius – 4,5 proc., socialdemokratus – 4,4 proc., Laisvės partiją – 4,3 proc., o Liberalų sąjūdį parėmė dar mažiau – apie 3,2 proc. visų registruotų balso teisę turinčių rinkėjų.
Galutinius Seimo rinkimų rezultatus ir valdančiosios koalicijos sudėtį lems spalio 25 dieną įvyksiantis antrasis rinkimų turas, todėl visų 5 procentų kartelę peržengusių parlamentinių partijų lyderiai staiga tapo labai korektiški ir atsargūs. Girdisi ramūs liudijimai, kad nei kairė, nei dešinė su niekuo nesitaria, jokių koalicijų nelipdo. Tik kažkodėl ir A.Širinskienė, ir I.Šimonytė Darbo partijos kairiąja nebelaiko. Politologai optimistiškai liudija aukštesnį politinės kultūros lygį. Tačiau vargu ar visų šešių partijų – konservatorių, valstiečių žaliųjų, socialdemokratų, darbo partijos ir abiejų liberaliųjų margumynas, šiuo metu sulipdytų centro dešinės ar centro kairės valdančiąsias struktūras.
Užsimenama ir apie vaivorykštinę à la santarvės koaliciją arba galimą mažumos vyriausybės suformavimą. Visi variantai – įmanomi. Juolab, kad po neprognozuoto Laisvės partijos rezultato pirmajame rinkimų ture ir vaivorykštės, ir mažumos yra labai realios.
Dar keli pastebėjimai:
„Lietuvą dabar valdys trys moterys – Ingrida, Aušrinė ir Viktorija“ – po dvi kadencijas prezidentavusios Dalios Grybauskaitės tas jau nieko nebestebina.
Pavarė ištikimieji partijų rinkėjai Lietuvai „daugiau jėgos“, bet ar bus „daugiau tiesos“, „daugiau galimybių“? Pirmajame rinkimų ture aptrupėję socialdemokratai vis dar mano galėsiantys rinkėjus „gerbti, padėti, ginti“, nes kai dar buvo galingi, tvirtai teigė: „Svarbiausia – žmogus“.
Kas neprisimena rinkiminio šūkio „Nusipelnėme gyventi geriau“? Vienas jo autorių – Artūras Paulauskas – į 2020 metų Seimą vis dėlto nepateko. Nenusipelnė?
„Už jūsų pasitikėjimą mes guldom galvas“, – šiemet rinkėjus gundė Darbo partijos lyderis Viktor Uspaskich, garsiai svajodamas apie Lietuvos premjero postą. Tačiau gana greitai pamiršo, kad nei 21, nei 121, nei 1121 kodais pažymėti rinkiminiai pažadai taip ir liko neįvykdyti, nors tuomet irgi tikino: „Atsakome už savo žodžius“.
Prisako, užliūliuoja rinkiminiais šūkiais politikai, bet atsakomybė tai vis tiek tenka tik rinkėjams. Net ir tiems beveik 53 procentams, kurie atsisakė formuoti 13-ąjį Lietuvos Respublikos Seimą, t.y. neatėjo balsuoti, tačiau keistai – „nuotoliniu būdu“ – išrinko pusę parlamentarų.
Dabar beliko viena vienintelė intriga: ar šie įrašys į politinę 13-ojo Lietuvos Respublikos Seimo darbotvarkę rinkimų sistemos tobulinimą reglamentuojančius norminius aktus?