Paklausė manęs gana artimas giminaitis, iki šiol visiškai nesidomėjęs politika ir nedalyvaujantis rinkimuose. Nebent šeimos nariai varu nuvarydavo, tai rinkimų apylinkės fojė kandidatą, už kurį balsuos, rinkdavosi pagal koridoriuje kybančius plakatus. Pirmenybę atiduodavo gražesniajai personai. Žodžiu, buvo toks savamokslis politikos asų fizionomistas.
Kai pasidomėjau, kodėl jam šiemet tie rinkimai parūpo, prisipažino viename internetiniame portale perskaitęs, kad iki rinkimų likę vos kelios dienos ir kad reikia balsuoti atsakingai, nes kitaip nebūsią švarios politikos. Girdi, iki šiol jis tik tyčiojosi iš besibalotiruojančiųjų arba iš viso nėjo balsuoti.
Vadinasi, prisižaidė žmogus, tačiau dabar, pensijos priešaušryje, suprato, kad savo likimu juokauti tas pats, kas rusišką ruletę lošti.
Klausiu tiesiog akyse pilietiškėjančio vyriškio, kaip jis tą švarią politiką atsakingai kurs, jei iki rinkimų nė mėnesio nelikę, kaip pats prisipažino, kandidatų nepažįsta, nežino, ką jie gero nuveikė ar žiauriai prisidirbo. Pagaliau, kokius pažadus besibalotiruojantieji žarsto… Ir svarbiausia – ar tie pažadai realūs, ar yra tinkama komanda, kuri tvirtai stovi ant tradicinių vertybių pamato ir sugebės įgyvendinti tai, apie ką žmonėms kalba ar rašo.
Tuokart giminaitis tik numojo ranka ir baigė pokalbį mestelėjęs, kad ir šiemet neis balsuoti. O jei kas sugebės sugėdinti ir nutemps į rinkiminę apylinkę, pasižadėjo balsuoti už patį nesimpatiškiausią.
Tai tik viena versija, dėl ko žmonės neina balsuoti, balsuoja, kaip sakoma liaudyje, „ant durniaus“ arba dar nepavargsta ieškoti naujų gelbėtojų. Ir visa tai didvyriškai vadina kerštu buvusiai nedorai valdžiai.
Rinkimai – ne žaidimas
Jau trečiasis Nepriklausomybės atstatymo dešimtmetis artėja į pabaigą, o žmonės rizikuoja žaisti rinkimus net negalvodami, kad kiekvienas jų pasirinktas kandidatas turi būti pažįstamas ir „ištaršytas“ vos ne iki kaulų smegenų. Kiekvienam rinkėjui turi būti aišku, ką besibalotiruojantysis gali realiai, kokia jo komanda bei vertybės, o apie ką pretendentas tik kalba, primokytas reklaminių kampanijų atstovų. Pastarosios puikiai žino, kad miniai reikia suokti tai, ką ši nori girdėti.
Taigi, giminaičio klausimą, ar šiemet rinkimų nebus, supratau savaip: iki spalio 9 dienos liko nepilnas mėnuo, o žmonės stokoja informacijos, kas jų apygardose kandidatuos, nėra akyse regėję nė partinių sąrašų. Todėl buitinėse diskusijose dažnai girdžiu, kad už sąrašinius kandidatus balsuoti neketinama: bus braukomas visas biuletenis arba jį sudarkytą išsineš namo. Mat nebesitikima net gelbėtojų sulaukti, nes informacijos stinga, o balsavimo PRIEŠ rinkimų įstatymas, deja, nenumato.
Be to, šių metų priešrinkiminis politinis štilis signalizuoja ir kitką – jei nėra informacijos apie kandidatus apygardose, tarsi siūloma rinktis tuos pačius, iki skausmo pažįstamus, bent socialiniuose tinkluose visą praėjusią kadenciją besivaidenusius. Žinia, buvo tokių, kurie neišlipo iš Veidaknygės. Gyrėsi, kiek smėlio dėžių ar sūpynių vaikučiams savo apygardose pastatė, kiek kartų premjerą ar jo Vyriausybės narius į savo apygardas atitįso pasižmonėti, tačiau nė su žiburiu nerasi pasigyrimo, kaip balsavo už naująjį Darbo kodeksą ar kitus gyvybiškai svarbius įstatymus.
Tarkime, Raseinių rajone „žiauriai“ – beveik visu euru – pabrango šaltas vanduo bei nuotekų tvarkymas. Klausiau vietinio seimūno Edmundo Jonylos, kodėl šis negynęs viešo rinkėjų intereso Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, kai ši vienašališkai, tik gavusi UAB „Raseinių vandenys“ informaciją apie situaciją įmonėje, kėlė kainas, ir sulaukiau „kieto“ atsakymo: į jį niekas nesikreipė pagalbos…
Tačiau Seimo narys – ne gelbėjimosi ratas. Jo valioje – panaudoti rinkėjų suteiktus įgaliojimus tokių gyvenimo sąlygų Lietuvoje sukūrimui, kad nuo gimimo iki mirties žmogus nesijaustų vergu savoje valstybėje.
Viena koja Europoje, o kita – Sovietijoje?
Toks jausmas, kad sovietinių stribų autų kvapo raugas tebetvyro kiekvienoje valstybinėje institucijoje, į kurią beįžengtų problemų turintis žmogus iš gatvės.
Kodėl šiemetinė rinkiminė kampanija į Lietuvos Respublikos Seimą tokia apatiška? Matyt, viešųjų ryšių kampanijos, ištyrusios žmonių nuotaikas, tiesiog rekomendavo atsisakyti kalbančių galvų agitacijų, ryškių vaizdo klipų, brangios gatvinės reklamos, nes skandalų, nepriteklių ir politikų nedoro elgesio išvarginti įsiutę rinkėjai gali boikotuoti rinkimus. Yra ir tokia taikaus pasipriešinimo forma – papildyti neinančiųjų balsuoti gretas. Lietuvoje dar nebuvo taip – neatėjimu – sužlugdytų Seimo rinkimų. Bet gal mūsų politikams toks šaltas dušas jau reikalingas?
Pasidomėjau, ką byloja mūsų internetiniai portalai apie būsimus kandidatus, tarkime, į premjerus, jei kuri nors sąrašą pateikusi partija po rinkimų laimėtų kiek įtakingesnę daugumą. Nustebsite, ką sužinojau:
– Socialdemokratų premjeras Algirdas Butkevičius nostalgiškai prisimena vaikystėje perskaitytą knygą „Grafas Motekristas“. Iš čia, ko gero, ir šios partijos rinkiminis šūkis: „Žinom. Matom. Darom.“
– Jums, gerbiamieji rinkėjai, spręsti, kas pridaryta.
– Konservatorių kandidatas į premjerus Gabrielius Landsbergis daugiausiai iš visų premjerų turi vaikų – keturis. Tai ženklus šio kandidato privalumas. Bent dėl Tautos išlikimo padirbėta nuoširdžiai. Kiti mėgstamiausi jo laisvalaikio užsiėmimai – Umberto Eco knyga „Fuko švytuoklė“ ir filmas „Šnipų žaidimai“ – turėtų pašiurpinti kiekvieną, avansu jau apšauktą rusų agentu.
– Valstiečių ir žaliųjų kandidatas į premjerus Saulius Skvernelis (beje, ši politinė grupuotė turi ir atsarginį variantą – Bronį Ropę, o tai vadinamajame runkelių krašte jau šis tas…). S. Skvernelis mokykloje, beje, kaip ir šių eilučių autorė, mokėsi lotynų kalbos. Tai sužinojusi pamaniau: bent šis tas bendra… Buvęs VRM vadovas kelių inspektoriumi ruošėsi būti nuo vaikystės – jau smėlio dėžėje reguliavo kiemo vaikų mašinėlių eismą.
– Darbo partijos kandidatas į premjerus Valentinas Mazuronis (Geriau būtų siūlę V. Baltraitienę, nes visada susimokėtų už pietus.) Buvęs liberalas, buvęs liberaldemokratas ir t.t., ir pan. Sūnus Andrius kandidatuoja į Seimą su Liberalų sąjūdžiu. Dabartinį savo partijos kolegą Artūrą Paulauską V.Mazuronis yra pavadinęs Josifu Stalinu. Taigi, patys pagalvokite, kas bus jei vienas taps premjeru, o kitas – Vidaus reikalų ministru.
– Liberalų sąjūdžio kandidatas Eugenijus Gentvilas. Labai patyręs politikas, todėl nieko nenutiktų, jei ir netektų darbo. Visada už nugaros tyko ir signataro renta. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį jis tikrai rūpinosi šeima ir gimine. Sūnus Simonas irgi kandidatuoja į Seimą. Kaip ir minėta V. Baltraitienė – jo sesuo.
E.Gentvilo hobis – gamta ir darbas joje. Nenorėčiau tikėti, kad tai tik liekamasis reiškinys iš vaikystės, kuomet nuo savo sesers, dabartinės Žemės ūkio ministrės. yra gavęs kaktusu per galvą…
– Partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatas į premjerus Remigijus Žemaitaitis. Prisipažino, kad rašo eilėraščius, tačiau 2012 metais susitikęs su moksleiviais konservatorių premjerą Andrių Kubilių nelabai lyriškai pavadino „debilu“. Vadinasi, žodžių nesirenka. Nežinia, kaip sektųsi dirbti vienoje koalicijoje su tokią diagnozę gavusiaisiais.
MŪSŲ TEISĖ – RINKTIS.
Tikrai?