Šiaulių mieste yra nevykdomas Lietuvos Respublikos Želdynų įstatymas. Tą dar pernai buvo galima suprasti perskaičius laikinosios Vyriausybės atstovės Daivos Kerekeš atsakymą signatarui Algimantui Sėjūnui. Šių „atradimų“ nepaneigė ir savivaldybės administracijos vadovas Antanas Bartulis, paaiškinęs, kad turi labai daug darbų, vykdo ES finansuojamus projektus, todėl ir minėtą norminį aktą iš esmės jis imsis vykdyti vėliau…Gal kokiais 2021 metais ir prisiruoš.
Ką ši informacija gerbiamiesiems skaitytojams sufleruoja? Tarkime, man tapo aišku, kad visi centro medžiai nurėžti be jokių inventorizavimų, suskaičiavimų ir t.t, todėl dabar tik vienas Dievas galės nustatyti padarytą žalą gamtai bei žmogui.
Medžiai neinventorizuoti
Lietuvoje 2007 metais priimtas Želdynų įstatymas, kuris apsaugotų medžius nuo sunaikinimo, jei tik valdžia jo paisytų paraidžiui. Tačiau net ir trisdešimtaisiais Nepriklausomybės metais mūsų valstybėje aukščiau norminio akto yra koks nors meras, direktorius ar kancleris ir, žinoma, jo stogas. O ką dar žmogus turi galvoti matydamas, kaip įžūliai paniekinama įstatymo viršenybė?
Juk jei būtų vykdomas minėtasis LR Želdynų įstatymas, medžiai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, o kitose viešosiose erdvėse bei privačiuose sklypuose, jau seniai būtų inventorizuoti. Pagal želdynų ir želdinių korteles turėtume galimybę sužinoti jų augimo vietą, rūšį, amžių, aukštį, diametrą, tankumą, būklę ar kokių veiksmų reikia imtis jiems tvarkyti bei prižiūrėti. Tik turint išsamią želdynų charakteristiką bei būklės įvertinimą, galima spręsti apie medžio situaciją.
Taigi, kiekvienas želdynas ir želdinys privalo turėti tokią kortelę – kaip kad žmogus turi ligonio asmens kortelę gydymo įstaigoje, kur per laiką surinkta daug informacijos apie kiekvieną iš mūsų. Ir kaip žmogaus gyvenimo finale jam surašomas mirties liudijimas, taip ir dendrologai, bent pagal LR Želdynų įstatymą, vadovaudamiesi inventorizacijos kortelėmis, medžių būklės vertinimais ar trumpomis želdynų charakteristikomis, gali surašyti ekspertizės aktus ir jie taps medžių mirties liudijimais.
Dar daugiau – LR Želdynų įstatymo 18 str. 5 punktas teigia, kad „Želdynų ir želdinių apskaitos duomenys turi būti prieinami visiems suinteresuotiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir kasmet skelbiami viešai.“
Vadinasi, jei įstatymas būtų vykdomas, kiekvienas žaliuojančiu miestu suinteresuotas šiaulietis galėtų pats visą informaciją apie želdynus matyti, tarkime, savivaldybės tinklapyje.Tiksliau – tą privalomą inventorizacinės kortelės formą, kuri yra pridedama prie minimo įstatymo poistatyminių aktų, aprašų ir pan. Tačiau šiauliečiams, bandantiems susivokti, kokią čia velniavą vėl valdžia stengiasi užmaskuoti, siūloma „nardyti“ po vykdomų projektų medžiagas.
Be to, pagal tą patį įstatymą privalu visuomenei pranešti ir apie kiekvieną pokytį miesto augmenijos priežiūros, tvarkymo ar pasmerkimo mirčiai planuose. Paprasta, suprantama, tiksli ir skaidri informacija tikrai nesukeltų žmonių nepasitenkinimo ar abejonių. Tačiau Šiauliuose nueita nusikalstamu keliu, nes nevykdant Želdynų įstatymo, informacija apie medžių likimą slepiama tol, kol žmonės patys pamato, kad medžiai pjaunami.
Kas vyksta Dainų parke, šiauliečiai ėmė domėtis tik visai neseniai – pamatę raudonai sužymėtus beveik 2000 medžių. Šiaulių Aušros alėjos, Centrinio parko, Vilniaus gatvės bulvaro medžiai, nuteplioti mirties spalva, buvo paversti, anot ūkininko Antano Bartulio, „statybinėmis atliekomis“. Miesto meras Artūras Visockas tąkart įžūliai melavo, kad brandūs medžiai nebus naikinami, tačiau, nežiūrint protestų bei drąsios moters Reginos Žemaitės pergalės teismuose [už tai, kad prisirišo prie pasmerktos liepos], vietinė valdžia, sunaikinusi per 1500 tvirtų medžių miesto centre, nežada sustoti. Šįkart ji nusitaikė į vadinamųjų „miegamųjų mikrorajonų“ – Aukštabalio bei Dainų – vienintelę reakreacinę zoną – parką-jaunuolyną. Jame auga 20–70 metų medžiai: ąžuolams, beržams, klevams – tai brandi jaunystė.
Beje, jau nuo 2008-ųjų viešojoje erdvėje sklando legendos ir „koncepcijos“, kad Dainų parko vietoje turėtų „išaugti“ regbio, net du futbolo stadionai, baseinas, ledo arena ar pan., žinoma, ir automobilių parkavimo aikštelės, kavinės, tačiau nutylima, iš kur bus gauta lėšų tokiems „vasiukiškiems“ projektams, jei jau dabar valdžia aimanuoja, kad trūksta ES finansuojamiems centro projektams ir kt. užbaigti tų finansų.
Vicemeras aiškinasi žiniasklaidai bei socialiniuose tinkluose
Regis, šį kartą žmonės laiku susidomėjo tuo, kas vyksta. Paaiškėjo, kad kol kas viskas tik koncepcijų ir projektavimų stadijos.
O vicemeras gražbylystėmis pranoko pats save, savo Fb profilyje teigdamas:
„Domas Griškevičius
Sausio 20 d., 15:29 ·
#DainųParkas
Kaip žinote, šiais metais planuojama vykdyti Dainų parko pėsčiųjų ir dviračių takų įrengimo II etapą.
Gauname paklausimų dėl Dainų parke sužymėtų medžių, klausiama ar jie bus kertami.
Informuojame, kad šiuo metu yra baigiamas rengti Dainų parko teritorijos topografinis planas, kurio metu atliekama medžių taksacija (apskaita ir įvertinimas (augančių medžių amžiaus, aukščio ir skersmens, medienos išteklių, jos metinio prieaugio nustatymas).
Medžių taksacijos metu yra pažymimi dažais. Medžio sužymėjimas nereiškia jo kirtimo.
Projektavimo užduotyje numatyta sąlyga vykdant projektavimo darbus maksimaliai išsaugoti esamus želdinius“.
Mano atsakymas į mandrą vicemero kalbą: „Domai, baik meluoti…“
Tačiau prieš „vertėjaudama“ noriu paprašyti: jei šioje teritorijoje bus tiesiami tik pėsčiųjų ir dviračio takai, gal galite iš savivaldybės tinklapio pašalinti ar į archyvus „nuleisti“ politine fantastika dvelkiančią „vasiukiškąją“ 2008 metų Dainų parko projektinę koncepciją? Nereikia klaidinti žmonių.
Taigi dar kartą aiškiai ir ne metaforiškai pasakysiu: Domai, baik meluoti, kad medžių žymėjimas raudona spalva – tai jų skaičiavimo pasekmė. Raudona spalva ant želdinio reiškia viena: valdžia jį jau pasmerkė myriop. Ir tą nusprendžiau ne aš, o aplinkos ministras, 2008 m. sausio 31 d. pasirašęs įsakymą Nr. D1-87, kuriame ir nurodoma, kad būtent šia spalva žymimi sunaikinami želdiniai.
Tarsi pats to nežinotų, vicemeras Domas Griškevičius prilygina „taksavimo“ terminą inventorizavimui ir TV laidoje bei vietos laikraščiui neraudonuodamas aiškina: girdi, darbuotojai taip pasižymi jau inventorizuotus medžius – neva tik tama, kad nebūtų dubliavimosi…
Tačiau, kodėl tuomet ne visi medžiai nuspalvinti? Ir kodėl jie žymimi raudona spalva, kuri pagal LR Aplinkos ministerijos norminius aktus yra sprendimo iškirsti medį ženklas?
Ramybės neduoda ir dar vienas klausimas: negi vicemeras D.Griškevičius nežino, kad jo bosas, miesto meras Artūras Visockas Vyriausybės atstovus jau informavo, jog paskelbtas viešosios paslaugos pirkimas želdinių ir želdynų inventorizavimui bei apskaitos organizavimui? Pirkimą planuojama baigti iki melagių, t.y. balandžio mėnesio 30 dienos. „Užbaigus pirkimo procedūras bus pradėtas miesto želdynų ir želdinių inventorizavimo procesas“, – žada meras Vyriausybės atstovei.
Ko iš tokių pažadų tikėtis ar kaip juos suprasti? Gal a] šis pirkimas nebus skundžiamas ir neužsitęs? b] darbai su, anot D.Giškevičiaus viešai paminėtais, nesidubliuos, t.y. nebus mokama už dar vieną Dainų parko medžių inventorizavimo paslaugą? O gal „socDomu“ vadinamas A. Visocko pavaduotojas tiesiog pagražbyliavo, „nežymiai“ supainiojęs inventorizavimo ir taksavimo darbus? Kas galėtų paneigti, kad „nusipirkus“ inventorizavimo paslaugą, Dainų parke, kaip ir centrinėje miesto dalyje nebebus ką inventorizuoti, nes visi raudona mirties spalva pažymėti želdiniai jau bus „ištaksavoti“?
Tačiau už prisipažinimą, kad šiuo metu Dainų parke medžiai taksuojami – ačiū. Gal net nežinojai, kad internetiniuose žodynuose, reklamuojančiuose masinius želdinių kirtimus bei medienos gamybą, šis terminas aiškinamas visai ne taip, kaip pats savo Fb čiauški:
„taksuoti
taks|uoti, taksuoja, taksavo
1. nustatyti taksą, įkainoti.
2. įvertinti mišką. taksavimas, taksuotojas, taksuotoja dkt.“
Todėl tikiuosi, kad Šiaulių centro nuplikinimo istorija nebepasikartos bent vienu aspektu. Nevykdant LR Želdynų įstatymo, tąkart nurėžta apie 1500 neinventorizuotų brandžių, gražių medžių, ir mes sužinojome, kad tai… tik statybinė atlieka, verta utilizavimo, ir net Centrinė projektų valdymo valdyba negeba atsakyti, kokia nukirstų Vilniaus gatvės bulvaro liepų kaina. Kėsinimasis į Dainų parką – „kokybiškai“ naujas etapas: po vadinamosios „taksacijos“ bent žinosime, kiek nuostolių pridirbta.
Ir Šiaulių savivaldybė įsigijo „vamzdį“
Ko gero, taikliausiai Saulės miesto medžių naikinimo situaciją nusakė Kovo 11-osios Akto signataras Algimantas Sėjūnas: „Šiaulių centras be medžių – tai savotiškas vamzdis mažiausiai penkiasdešimčiai metų, nes jei vienas medis per metus sugeria 6 kg teršalų, tai paskaičiuokite, kiek teršalų sukvėpuos per tą bemedžių gatvių vamzdį einantys žmonės. Gal ir išties miesto valdžia vis dar nesupranta, ką pridirbo, ir toliau ketina tęsti darbus, didinančius taršą mieste?“
Kas šiose medžiažudysčių istorijose labiausiai stebina? Žmonių kantrybė – tarsi savotiškas pasiryžimas ar pasmerktumas patiems sukvėpti visą taršą. Ir valdžios manipuliacijos: įstatymų nevykdymas, piliečių mulkinimas bei sunkiai „bepataksuojamas“, net įstatymo galia neiškertamas visokių bartulių-griškevičių-visockų ir Co cinizmas.