Prieš trisdešimt metų, 1990-ųjų kovo 11-ąją, miškuose jau žydėjo žibutės – kitą dieną po Nepriklausomybės atstatymo paskelbimo, važiuodami į Šiaulius, sustojome miške prie autostrados ir aš pasidovanojau sau puokštelę melsvažiedžių. Prisimindama tą dieną vis pagalvoju, kad toji žibučių puokštelė – pirmoji jau Nepriklausomoje Lietuvoje – buvo ir tebėra tarsi simbolis, kiek dar daug teks patirti man, artimiesiems, valstybei, Tautai, Sąjūdžiui...
Ko gero, būčiau teisi, jei imčiau tvirtinti: ar ne todėl ir kiekvienam iš garbiųjų pilietinio portalo Tiesos.lt skaitytojų Kovo 11-osios Lietuva atrodo kitokia – savaip matoma, girdima ar išjausta. Pritariu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Algimantui Sėjūnui, teigiančiam, kad jau anuomet, jau „Sąjūdyje buvo skirtingos pozicijos, matymai…“ Tie skirtumai ir išliko.
Būtume išmintingesni, tuo džiaugtumės, gal net laikytume turtu, kūrybos šaltiniu – kol kas, deja, matome kone vien grėsmę.
Nusilpęs laimėtojas tapo stipria opozicija
Po ryškios pergalės rinkimuose į signatariškąją Aukščiausiąją Tarybą [AT], Sąjūdis susilpnėjo, akivaizdžiai praradęs intelektualiąją darbinę daugumą, todėl nemenka dalis šios organizacijos dalyvių entuziastingai sutiko suvažiavime pateiktą Arvydo Juozaičio pasiūlymą tapti opozicija… savo išrinktiesiems.
Tada Sąjūdis ėmėsi gana aktyvios kritikos savo remtiems AT deputatams. Dabartiniai politologai ar istorikai galėtų išsamiau paanaliuoti šią situaciją, kuomet savo išrinktai daugumai oponuoja ją iškėlusi organizacija. Suprantu, kad buvome pusę šimtmečio sovietinės šalies psichologiškai murkdyti piliečiai, staiga patapę savaip suprastos vakarietiškos demokratijos pusfabrikačiu. Turėjome išmokti gyventi sisteminės kaitos sąlygomis.
Lengviau buvo baigusiems aukštąsias partines ar specialiųjų tarnybų pareigūnų rengimo mokyklas. Jie prisitaikė iš karto, nes pajuto turį opozicinę daugumą: tuometinės komunistų partijos deputatus [ar jų rėmėjus] ir Sąjūdžio opozicionierius. Beje, dar vienas įdomus istorinis momentas, nežinau kaip kituose miestuose, bet Šiauliuose kažkaip intuityviai nusprendėme išsiaiškinti, kaip 1990-ųjų rinkimuose į AT dalyvaus tuometinė komunistų partija: a] turės savo programą ar b] palaikys Sąjūdžio? Manau, kad tai buvo labai svarbu, nes Sąjūdis kandidatais į signatariškąją AT kėlė ir daug Lietuvos komunistų partijos narių.
Dėl pastarųjų niuansų galima ginčytis iki nukritimo – neva ir sąjūdininkai, ir sąjūdžio remti komunistai, ir komunistų partijos iškeltieji deputatai 1990 metų kovo 11-ąją balsavo vieningai – 124 deputatai skelbė Lietuvoje atkuriantys Nepriklausomybę. Tačiau po paskelbimo iškilusias problemas bei konkrečius valstybės atkūrimo darbus vykdyti reikėjo sutelkus ir išrinktų politikų, bei jų rėmėjų pajėgas: komunistų partija turėjo labai drausmingą, organizuotą, apmokytą organizaciją, o Sąjūdis išskydo besiblaškydamas tarp savų palaikymo komandų ir staiga „užgimusios“ nuosavos opozicijos.
„Sąjūdis – ta Tautos dalis, kuri įgaliojo mus skelbti Kovo 11-osios Aktą“, – šiandieną sako signataras Algimantas Sėjūnas ir konstatuoja, kad ir deputatų, ir rinkėjų gretose buvo „skirtingi matymai“.
O kai skirtingi, net sovietmečiu neregėti matymai išaugo iki totalių, nesibaigiančių kritikų Kovo 11-osios Lietuvai, tapo aišku, kad Nepriklausomybės ištakose užgimusi nekonstruktyvi opozicija ženkliai stabdo kūrybinius procesus arba labai trukdo atsinaujinti. Tokiomis sąlygomis lengviausiai tarpsta biurokratinis daugžodžiavimas, užblokuojantis bet kokius konkrečius darbus ar siūlymus. O nepakantumo terpėje subujoja apatija, savižudybės, pijokystė, plinta nestabdomas pyktis ar net agresija. Viskam ir visiems.
Kodėl dalį visuomenės užvaldė pesimizmas?
Atsakau: mano valstybė išsivaikšto. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, taip išdidžiai patvirtintos 1992 metais referendume, liko tik Konstitucinio Teismo juridinio spiritizmo seanso metu iškviestos dvasios. Teisingumas lengvai mutuoja į imitacinį teisingumą, o teisėsauga nejučia zombėja. Stumbras „pavirsta“ šernu ir įkainojamas bene tris kartus brangiau nei žiauriai sužalotos nepilnametės likimas. Kosminę nuomos kainą mokame už energetinį savarankiškumą anglišku pavadinimu „Independence“. Rinkiminiais bukletais grūmojame atominiam Baltarusijos Astravui, o nuo 1996 metų vis „neišgalime“ nutiesti integracinės elektros linijos į Vakarus.
Infrastruktūros atnaujinimui ir gyvenamosios aplinkos gerinimui skirtus ES projektinius pinigus valdžia panaudojo beatodairiškai „trinkelizuodama“ Lietuvos miestus ir masiškai naikindama brandžius medžius: tiek gyvenamosiose vietovėse, tiek miškuose ar net istorinėse sengirėse.
Neatleistina, kad valdžios galias turintieji ėmė nekęsti tų, kurie juos ir padarė galingais – dar neemigravusių rinkėjų. Į klerkų stalčius gula žmonių pasiūlymai, peticijos. Kartais piliečių raštai lieka be atsako. Jau kuriamos taisyklės, kaip nekreipti dėmesio į tautiečių pateikiamus dokumentus, jeigu valdžios atstovams pasirodys, kad kreipinys… nekultūringas.
Buvo laikas, kai juokavome, kad norint gydytis, reikia turėti geležinę sveikatą. Dabar pas medikus stengiamės lankytis kiek įmanoma rečiau, kad nesutrikdytume jiems ūpo. „Jūs visai dienai sugadinote man nuotaiką“, – pareiškė kartą per savaitę iš didmiesčio į provincijos miestelį atvykstanti gydytoja pacientei, besidominčiai savo sveikata. Mokykloje mokytojas tapo paslaugos teikėju, o mokinys – klientu, kuris visada teisus… Per trisdešimt metų švietimo sistema iškentė neįvykusią tautinę, liberaliąją steponavičinę-krepšelinę bei valstietiškąją kišeninę reformas.
Kai 1989 metais rugpjūčio 23-iąją stojome į Baltijos kelią, Lietuvoje šurmuliavo Sąjūdis. Skaičiuojama, kad jo gretose buvo per 300 000 save įsivardijusių dalyvių.
Idomu, kiek dabar galinčių bei norinčių veikti idealistų priskaičiuotume? O kiek bendrapiliečių, į juodą pesimizmą įmirkusių? Pikti, visus iš eilės kritikuojantys, o patys net rinkimuose nedalyvaujantys – atrodo, taip ir negrįžę iš tos Nepriklausomybės priešaušrio opozicijos, nors štai jau 30 metų praėjo, kaip jie vis dar netapo Kovo vienuoliktosios valstybės piliečiais.
Ir dėl visko kalti signatarai?
Aš – žmogus iš Sąjūdžio praeities, todėl esu tikra, kad ne vienas mano bendraamžis, piktai burbantis neva viskas Lietuvoje blogai, mielai paaiškins, kad dėl to kalti Nepriklausomybės Akto signatarai ir visas fermas sugriovęs [žinoma, ironizuoju!] jų vadovas profesorius Vytautas Landsbergis. Pastarasis yra akivaizdžiausia posakio „savam kieme pranašu nebūsi“ iliustracija.
Šio žmogaus nuopelnai mūsų valstybei dar neįvertinti, nors, lankantis Europos Parlamente teko matyti: kai V.Landsbergiui suteikiamas žodis pasisakymui, pagarbiai atsistoja keli šimtai EP narių bei avansu pagarbiai ploja dar nė žodžio neišgirdę.
Gaila, kad mūsų mažoje valstybėje politikų asmeninės ambicijos, kerštai vienas kitam, istorijos klastojimas yra 100 kartų didesni už elementarų patriotizmą ir lojalumą savo Tautai.
Manau, kad 1990–1992 metų Lietuvos Aukščiausioji Taryba [Atkuriamasis Seimas] savo istorinę misiją atliko puikiai. Signatarai įvykdė Sąjūdžio jiems duotą įpareigojimą – paskelbė Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atstatymą. Informavo pasaulį apie mūsų valstybės grįžimą į laisvų valstybių šeimą. Be to, šios kadencijos politikai rado savyje jėgų „pasileisti“ anksčiau, padirbę vos dvejus metus. Daugiau Kovo 11-tosios Lietuvoje nebeatsirado anksčiau laiko mandatus in corpore padedančių politikų.
Dabar galime tik spėlioti, kaip būtų buvę geriau – išsiskirstyti vos pakelbus Nepriklausomybės atstatymą ar bandyti bent jos pamatus suręsti. Apie savo gerbūvį galvojantiems politikams, manau, buvo patogiau kovo 11-ąją išsivadavimo dokumentą paskelbus, tarkime, kovo 12-ąją ir išsiskirstyti. Gal tuomet signatarai būtų išvengę sovietų sukurstyto propagandinio vajaus ir praktinių represijų prieš jauną Nepriklausomą valstybę – ekonominių blokadų, sausio 13-osios agresijos ir pan.? Tačiau kas dabar galėtų užtikrintai pareikšti, kad didžioji kaimynė būtų leidusi Lietuvai išsirinkti naująją AT vietoje signatariškosios? Gal net būtų paskelbtas tiesioginis Maskvos valdymas? Juk Atkuriamasis Seimas jau buvo sulaukęs reikalavimo skelbti moratoriumą…
Daug dabar galima spėlioti, tačiau „kas būtų, jeigu būtų“ versle, politikoje ir meilėje negalioja. Paprastai yra, kaip yra, nes gyvenimas valstybėje ne vien nuo politikų priklauso. Kiekvienas esame savo likimo kūrėjas. Tik derėtų sumažinti savyje neapykantos dozę valstybei ir jos valstybingumo atstatytojams.
Be to, ne viską apie savo signatarus ir žinome. Per mažai domimės, kaip jie gyvena, ką veikia šiandieną. Tai bent prisiminkime, kad į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą [Atkuriamąjį Seimą] Šiauliuose buvo išrinkti penki Sąjūdžio remti signatarai: Algimantas Sėjūnas, Donatas Morkūnas, Virgilijus Kačinskas, Romualdas Ozolas, Kęstutis Lapinskas bei komunistų partijos deputatas Mindaugas Stakvilevičius.
Būkit pasveikinti iš Sąjūdžio varpinės
Esu dėkinga likimui bei tėvams, kad gimiau pačiu laiku. Jaunystės žydėjimas sutapo su dainuojančios revoliucijos mitingais, o ne šūvių aidais nulemtu istoriniu virsmu. Sutikau daug nuostabių bendraminčių ir kietų oponentų. Tuo ir žavus žmogaus gyvenimas, kuomet gali asmeniškai dalyvauti savo valstybės atkūrimo darbuose.
Visus – Nepriklausomybės Akto signatarus, jų rėmėjus bei rinkėjus, viskuo patenkintus bei kuo nors pasipiktinusius – iš savosios idealistinės Sąjūdžio varpinės sveikinu su 30-tosiomis Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo metinėmis.
Ko linkiu?
Dirbkime kiekvienas ne tik sau, bet ir Lietuvai. Poelgius vertinkime juos matuodami Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracijos nuostatų matu. Tuomet iš karto dings noras kaltinti kitus.
Irena Vasinauskaitė
1990–1992 metais dirbusi AT deputato Algimanto Sėjūno padėjėja-sekretore