Pranešimas apie Suomijos premjero Juha Sipila ketinimus padėti iš nuolatinių gyvenamųjų vietų Artimuosiuose Rytuose, Azijoje ir Afrikoje karo, skurdo bei bado išvytiems nelaimėliams viename mūsų sisteminių portalų puikavosi trumpai – vos spėjau perskaityti ir garsiai paironizuoti: koks užkrečiantis pavyzdys mūsų bestuburei valdžiai, jau mikčiojančiai, kad pagal išgales sutiks priimti ne 350, o per 2000 pabėgėlių… O gal čia tik aš ko nors nesupratau – gal premjeras Algirdas Jonas Butkevičius bei užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kalbėjo apie savo asmenines ar savo luomo išgales?
Lietuvoje ir šiaip apverktina socialinė, švietimo, ikimokyklinio ugdymo, sveikatos ir kt. sistemos. Apie maldos namus musulmonams bei laidojimo vietas [gyvenimas visiems yra baigtinis procesas] jų tikėjimo žmonėms nė nekalbu. Esu girdėjusi, kad Klaipėdoje gyvenantys musulmonai yra kreipęsi į miesto valdžią dėl atskiro laidojimo ploto. Žodžiu, neturtinga Lietuva – nuo kultūros iki infrastruktūros skurdi kaip vargo pelė – yra bejėgė priglausti daug pabėgėlių. Jeigu tikėtume mūsų pabėgėlių centrų darbuotojų viešumoje pateikta informacija, Lietuvoje įmanoma priglausti kokius 200 žmonių. Ir tai priklauso nuo to, ar tai būtų šeimos, ar pavieniai asmenys.
Regis, Europoje prieglobsčio ieško gana turtingi žmonės. Aš tyliai sau paskaičiavau, kad jeigu analogiškos bėdos užpultų mano šeimą, tai nė 10 000, nė 2000 dolerių ar eurų kontrabandininkams-gabentojams per visą giminę nesukrapštytume. Vadinasi, sugrūsti šiuos žmones į kokias nors laikinas stovyklas būtų tiesioginis jų įžeidimas? Apie ES valstybes užplūdusius žmones galiu spręsti tik iš informacijos žiniasklaidoje. TV reportažuose girdisi vienoks „užkadrinis“ reporterių komentaras apie bėgančius nuo karo žiaurumų, o kalbinami pabėgėliai neslepia, kad ieško geresnio gyvenimo, nori įsikurti svetur, ir nė vieno negirdėjau prisipažįstant, kad situacijai jų gimtosiose vietose pagerėjus, jie ketintų grįžti namo. Be to, pagal tarptautines konvencijas kiekvienas priglaustasis turi teisę išsikviesti vaikus, tėvus, žodžiu, artimiausius giminaičius, todėl tikslus priglaustųjų ES valstybėse skaičius šiuo metu tiesiog neprognozuojamas.
Nepasitikėti prieglobsčio prašytojų legendomis mane skatina ir tai, kad dauguma jų neturi asmens dokumentų. Iš reportažų matyti – sprukdami iš namų gana modernius „mobiliakus“ pasičiupo, o dokumentus pamiršo arba neišsaugojo, pametė… Tai kaip nustatyti tų žmonių tapatybes? Kokios tarptautinės tarnybos tai darys ir kas šiuos darbus finansuos? Kaip jie bus registruojami ES valstybių Pabėgėlių centruose? O gal taip ateina į ES kokia nors skaitlinga teroristinė grupuotė? Ar turime puikiai veikiančią profilaktinę sistemą, apsaugančią nuo mirtinų ligų, ką tik siautusių Afrikoje? Galų gale, ar besikeičianti Europos Sąjungos padėtis dėl masiškai plūstančių pabėgėlių ir naujų kvotų keliami iššūkiai buvo svarstyti Valstybės gynimo Taryboje?
Kol kas girdėti tik mūsų valdžios vyrų ar moterų nerišlūs postringavimai apie būtinybę padėti nelaimėliams – už jų akivaizdžiai slypi baimė realiai vertinti situaciją mūsų valstybės viduje, kyšo rūpestis, kaip čia nepraradus kokio euro iš ES programinio finansavimo fondų, kad tik nesumažėtų Lietuvos klerkų skaičius Strasbūro ar Briuselio koridoriuose…
Tačiau gerosios patirties semtis niekada ne vėlu – kad ir iš Suomijos premjero. Kodėl neperėmus jo patirties? Kodėl Turniškių ponams negrįžus į savo nuolatines gyvenamąsias vietas, o rezidencijose neįkurdinus bėgančių nuo karo baisumų? Ir ponia Kristina Brazauskienė kažin ar galėjo tikėtis geresnio preteksto garbingai palikti prezidentinę trobą – kad neįeitų istorijon kaip iš Turniškių išvytoji. Jei manote, kad pabėgėliai be asmens tapatybės dokumentų nėra nacionalinė grėsmė valstybei, priglauskite juos pirmieji ir arčiau savęs.
Tiems, kurie puls smerkti šių eilučių autorę už per menką jautrumą nelaimės ištiktiesiems – citata, tikrai suteiksianti peno pamąstymams: „Mes nevaldom situacijos praktiškai Europoje, mes jos nekontroliuojame, tai, kas vyksta, mes nepasiruošę tam. O tie, kas nedrįstu teigti, tą surežisavo… Manau, kad kas be ko, tokie dalykai savaime taip staiga neatsitinka. […] Nebūtinai viskas čia natūraliai vyksta. Man toks įtarimas, kad čia kažkaip matosi ranka kažkokia. Sugriauti, ką mes sukūrėme. Kažkas pradeda kalbėti, kad grius Šengeno zona, įvesim pasų patikrą. Taip gali būti. Mes turėtume nepanikuoti, antra vertus, susitelkti, ir laikas tikrai nėra mūsų sąjungininkas“ [LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius]
Klausantis tokio mekenimo apie ES nepasiruošimą, noriu priminti apie mažytę Lampedūzos salą Pietų Italijos pakrantėje. Į ją migrantai Europon pradėjo plūsti dar 2006 metais ir anksčiau. Po 46 ar 260 per dieną – iš Irako, Palestinos, Somalio ir kt. Deja, ne vienas trimetis nuskęsdavo neapgailėtas bei nepastebėtas… Prakiurus pripučiamoms valtims Viduržemio jūroje mirtį sutikdavo po 20 ir daugiau žmonių vos ne kasdien. Sakote, buvo per mažai laiko pasiruošti šios dienos įvykiams? Beveik dešimtmetis – trumpas laiko tarpas, kad ES biurokratai pastebėtų tokias nelaimes, suprastų, kokią tai kelią grėsmę?
Kodėl tik dabar atsibusta iš klerkoletargo miego ir imta ieškoti sprendimų? Kodėl Europos Sąjungos siūlomi sprendimai (privalomos migrantų kvotos kiekvienai ES valstybei) akivaizdžiai ignoruoja problemos priežastis? Kodėl ES lyderiai dėl pabėgėlių problemos nesitaria su turtingomis Persijos įlankos valstybėmis, kurios iki šiol atsisako priglausti nuo karo bėgančius savo tikėjimo brolius? Kodėl Višegrado grupės valstybės (Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovakija) priešinasi migrantų kvotų sistemai, o Lietuva – sutinka? Kodėl migrantų krizė raidos scenarijai ir nekontroliuojamos migracijos pasekmės yra tokia nemėgstama „sisteminės“ žiniasklaidos tema?
Tokios štai mintys, pasvarstymai ir klausimai kirba mano, eilinės Lietuvos Respublikos pilietės, galvoje.
O jums, garbieji Tiesos.lt skaitytojai, ar tai rūpi?