Ne, ne iš to, kurį lietuvių tautai kasa Lukiškių aikštėje. Iš to tikrojo, kurio šviesa ir tiesa turėtų lydėti kiekvieną mūsų žingsnį…
Prisimente, pernai Lietuva iškilmingai minėjo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio [LLKS] Deklaracijos 70-ąsias metines. Valstybinės šventės nuotaikos ryškiai skyrėsi nuo Tautoje skleidžiamos dezinformacijos ir partizaninio karo dalyvių šmeižimų masto. Pavyzdžių? Prašom. Vanagaitiškos à la literatūrinės pamazgos, išpiltos ant partizanų bei vieno iš 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracijos signatarų Jono Ramanausko-Vanago. Tik nesakykite, kad istorijos vingių priklydėlės pavardė nesąmoningai ir visai netyčia susišaukia su Laisvės kovotojo pseudonimu. Prisiminkime – net data išpuoliams pasirinkta kaip iš Gebelso-Stalino propagandos vadovėlių – Deklaracijos metinės.
Tais pačiais metais, LLKS Deklaracijos septyniasdešimtųjų metinių šventimo parodomajame šventime, Nacionalinė kultūros premija už 2018-ųjų metų nuopelnus buvo įteikta visuomenėje prieštaringai vertinamo romano „Žali“ autoriui. Neatsižvelgta į prieštaravusius, reikalavusius apdovanojimą šiam žmogui atšaukti.
Sostinės mero [nei jo, nei šį politiką vandališkiems žygiams įkvėpusių pavardžių neverta minėti, kad nepaniekinčiau greta įvardintų istorinių asmenybių – aut.past.] „nuopelnai“ Vilniaus valdžios vardu drauge su persivardijusiu Stanislovu nuplėšiant Jono Noreikos-generolo Vėtros Atminimo lentą dar laukia įvertinimo.
Kiekvienas garbusis šių eilučių skaitytojas savo mintyse gali pratęsti analogiškų nepagarbos valstybės istorijai bei jos Laisvės gynėjams pavyzdžių seką.
Nemanau, kad Lietuva tinkamai apgynė Tautos didvyrio Jono Ramanausko-Vanago, KGB rūsiuose iškentusio pragariškas kančias, ir jo bendražygių kovos prieš okupantus reikšmingumą bei iškilų atminimą.
Artėja Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metis. Siūlau visiems rinkėjams susimąstyti, ko galėtume reikalauti iš kandidatuojančių šiemet į Lietuvos Parlamentą, kad baigtųsi mūsų valstybės istorijos klastotės, perrašinėjimai, šaliai nusipelniusių asmenybių šmeižimas bei niekinimas. Jei negalime nuslopinti savyje neapykantos, totalaus susiskaldymo ir susipriešinimo, nerasime laiko kūrybai ar net geresnio gyvenimo siekiui.
Gal vertinkime gyvenimą 1949-ųjų metų Signatarų matu?
Papasakosiu asmenines patirtis. Nuo paauglystės prisimenu, kaip su tėvais važiuodavome aplankyti senelių kapų Pasvalio ir Biržų rajonuose. Vairuodamas tėvas pasakodavo apie šiuose kraštuose vykusias partizanų kovas su okupantais, o mama, atsisukusi į mus su broliu, sėdinčius ant galinės automobilio sėdynės, vis primindavo, kad mokykloje to pasakoti nereikia.
Rezistencinėse pokario kovose žuvo du tėvo ir vienas mamos brolis, Saločių miestelyje nužudytas gulėjęs numestas ant gatvės. Vėliau vietinio stribo arklys dėdės Vinco lavoną tampė po miestelį… Iki šiol nežinome, kur rado ramybę taip jo išniekintas kūnas.
Abu tėvo broliai atgulė Motiejūnų kapinaitėse. Abu juos iš mūšio lauko išnešė būrio kovotojai. Vienas sužeistas vis prašė: „Neškit pas mamutę. Ji mane išgydys…“ Bet nespėjo nunešti. Abu nakčia palaidojo užkampiose Biržų rajono kapinaitėse, kuriose visą sovietmetį tvarkėme bevardį kapą, ant kurio tik Sąjūdžio bangai plūstelėjus buvo pastatytas kryžius su pavardėmis.
Tėvas pasakodavo, kad dėdės Mykolas ir Povilas puikiai sutarė, tačiau dėl vieno amžinai ginčydavosi. Partizanui Mykolui atrodė, kad jei bus kovojama su stribais, tokiais pat lietuviais, kaip ir jiedu, tai jau bus pilietinis karas, todėl siūlė ginklus kreipti tik į vadinamajame Biržų „garnizone“ dislokuotus okupantų karius. Tai esą būtų išsivaduojamoji kova. Dėdė Povilas, sako, buvęs karštesnis, nes, anot jo, išdavęs Tautą ir nuėjęs su užkariautoju irgi priešas…
Aš labai stengiuosi viską šiame gyvenime matuoti tuo LLKS partizanų ir Signatarų matu, nes iš giminės istorijos žinau, kad Lietuva ir jos žmones reikia mylėti aukojantis, laikytis 10 Dievo įsakymų ir niekada nei ginklo, nei melo žodžio nenukreipti į artimą savo.
Koks gi tas kovojusios Lietuvos signatarų matas?
Pirmiausia pasikartokime 1949 metų vasario 16-osios Deklaraciją papunkčiui. Kiekvienas jų – labai reikšmingas ir net šiandien aktualus. Tarkime, LLKS nariai sakė, kad jų būstinė yra Lietuva. Tai kodėl šiandien pasigirsta smerkiančių šūkį „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“? Trečiasis Deklaracijos punktas skelbia, kad „Valstybinė santvarka – demokratinė respublika“. Tai kodėl galima sulaikyti pilietį, mosuojantį valstybine vėliava, ar bausti jį, sumontavusį valstybės tarnautojo ar pareigūno karikatūrą? Kas liko iš Deklaracijos teiginio „Suverenė Lietuvos valdžia priklauso tautai“, jei panašus įrašas LR Konstutucijoje yra paneigiamas Konstitucio Teismo dvasiomis, ribojančiomis referendumų organizavimą?
LLKS Deklaracijoje yra 22 punktai ir visi jie tarsi šiai dienai rašyti. Tarkime, „[s]ocialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių. […]“ arba „[s]ocialinių problemų racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atstatymas yra susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma […]“, „[k]onstatuojama teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę […]“ ir t.t., ir pan.
LLKS Deklaracijos 16 ir 17 punktus privalu mintinai išmokti visiems, nuo 1990 metų kovo 11-osios buvusiems mūsų valstybės vadovams – prezidentams ir parlamentarams. O išmokus rasti padorumo viešai prisipažinti, kodėl nebuvo atlikta desovietizacija, iki šiol neleidusi mano tautiečiams išdidžiai pakelti galvos.
Todėl ir sakau: Brangieji, sveikinu Jus visus su Vasario 16-ąja, Lietuvos Valstybės atkūrimo diena, de jure… Tačiau de facto – iš bunkerio…