Tęsinys. Pirmoji dalis – ČIA.
Atėjo laikas apsispręsti, ką daryti, nes Šiaulių rajono Meškuičių gimnazijoje – neramu. Vis atsiranda lygesnių už lygius, bandančių primesti savo gyvenimo sampratą: nesvarbu, kas laimės, svarbiausia – pradėti „karą“. Visokios niekinės kovos jau pridarė šiai ugdymo įstaigai keliasdešimtūkstantinių nuostolių. Todėl ir svarstau, gal jau metas keisti žanrą ir kai kurių šios gimnazijos pedagogų veiksmus įamžinti, tarkime, pasakos ar net pasakėčios stiliumi?
Pasaka ne pasaka „O buvo taip…“
Prasidėjus naujiems 2018–2019 mokslo metams, Lietuvos švietimo sistemą užklupo naujos problemos. Nepasiruošus ir net „nepasirepetavus“ imta diegti nauja pedagogų darbo apmokėjimo forma. Lietuvos Švietimo darbuotojų Meškuičių profsąjunginė organizacija [vadovė – Ilona Tiknienė], ėmusi nagrinėti naujoves, greitai suprato, kad vadinamasis pedagogų tarifinis apmokėjimas nepadidins atlyginimų, kurie bus skaičiuojami pagal tris „kišenes“: a] tiesioginio darbo, b] pasirengimo jam ir c] užklasinės veiklos, nes gimnazijoje … trūksta lėšų. Mažne 20 000 eurų ankstesnės liberaliosios vadovės Jūratė Jankauskienė bei Sigita Užkuraitienė ištratino pralaimėdamos bylas prieš šią aktyviąją mokyklos profsąjunginę organizaciją bei jos narius.
Meškuičių pradinių klasių mokytoja bei veikliosios profsąjungos lyderė Ilona Tiknienė, įvertinusi susidariusią situaciją, informavo gimnazijos steigėją – Šiaulių rajono savivaldybę, jos Tarybos Atikorupcinę komisiją bei Kontrolės komitetą, kad metas už nepateisinamą išlaidavimą teismuose regreso tvarka pareikalauti iš buvusių administracijos vadovių grąžinti pinigus į mokyklos biudžetą. Valstiečių vairuojama savivaldybė bei jos struktūriniai padaliniai savo raštuose tarsi ir pritarė tokiam žingsniui, tačiau nė piršto nepajudino, kad patys pradėtų išieškojimo procedūras iš savo valdančiosios koalicijos partnerių – liberalų bei jų fanų – asmeninių kišenių.
Niekam ne paslaptis, bent jau Lietuvos žiniasklaida taip rašė, kad asmeninės liberalų kišenės itin talpios – net „paskolos“ brendžio dėžutėse galiausiai virsta „santaupomis“. Kad ši politinė jėga taupytų biudžeto, t.y. visų mokesčių mokėtojų, pinigus, dar neteko skaityti.
Tuo metu Ilona Tiknienė bei jos kolegos profsąjungiečiai įsijungė į respublikinį pedagogų streiką, todėl, galimai, neturėjo laiko nei stebėti, nei pajusti, kas ir kaip ją bei jos vyrą „strateguoja“ paauklėti…
Tarnybinių pranešimų bei skundų skrebenimas – galimai dar viena kerštavimo forma?
Pirmasis socialinės pedagogės Indrės Antulienės tarnybinis pranešimas pradinių klasių mokytoją Virginijų Tiknį „užklupo“ 2018 m. spalio 24 d. – beje, į gimnazijos gaunamų raštų registrą šis opusas įrašytas tik spalio 30 dieną. Iš jo aiškėja, kad I.Antulienei neva pasiskundė V.Tiknio klasės mokinė M.Z., kad pertraukos metu ją sultimis apipylė klasiokas. Socialinė pedagogė mergaitę apklausė ir, išsiaiškinusi, kas jos skriaudikai, ėmėsi veiksmų. Tačiau kas pertraukos metu budėjo gimnazijos koridoriuje ir kas galimai neužtikrino tvarkos, tarnybiniame pranešime apdairiai nerašoma.
Priešingai, socialinė pedagogė drauge su nukentėjusia mokine, kuri, tarp kita ko, vėlavo į pamoką, nė nepasibeldusi į duris, įsiveržė į V. Tiknio klasę, viešai sukėlė triukšmą, nutraukė ugdymo procesą ir nubaudė Drausmės pažeidimo pažymomis mokinės M.Z. nurodytus kaltuosius.
Tuomet atėjo ir V. Tiknio eilė – tarpuvaldžiu pirmąjį I. Antulienės surašytą tarnybinį pranešimą, kad mergaitė skriaudą patyrė galimai jo klasėje [jau nebe koridoriuje pertraukos metu – aut.past.], keičiantis Meškuičių gimnazijos vadovams, teko narplioti jau naujajam – Algirdui Kontrimui. Direktorius bendravo su mokine bei jos tėveliu, pačia socialine pedagoge, stebėjo ir skundžiamo mokytojo vedamas pamokas ir liko patenkintas V. Tiknio darbu. Jam nebuvo pareikšta jokių pastabų ar priekaištų.
Tuomet mokytojas V. Tiknis 2018 m. spalio 29 d. kreipėsi į Valstybinę Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių [raštas tarnyboje gautas kitą dieną – aut.past.], prašydamas paaiškinti, ar galima trikdyti ugdymo procesą, viešai klasėje aiškintis pertraukos metu įvykusį incidentą, kurio priešistorės socialinė pedagogė neišanalizavo drauge su klasės mokytoju. Beje, klasės mokytojui teko visą dieną raminti klasę, įaudrintą tokio kolegės apsilankymo, ir aiškinti, kad visus nesutarimus reikia spręsti taikiai, be to, saugoti mokinę M.Z. nuo klasiokų priekaištų – konfliktas tarp vaikų po tokio neprofesionalaus socialinės pedagogės „sprendimo“ tik dar labiau užaštrėjo.
Taip skrupulingai skelbiu datas dar ir todėl, kad garbieji skaitytojai pastebėtų: socialinė pedagogė Indrė Antulienė pirmąjį tarnybinį pranešimą Meškuičių gimnazijos administracijai įregistravo galimai sužinojusi apie V.Tiknio kreipimąsi į Vaiko teisių apsaugos struktūras. Šiame žurnalistiniame tyrime tokių galimų informacijos „nutekėjimų“ dar pasitaikys, todėl pagal įvykių seką matysime, kad struktūros, užuot gynusios vaikų interesus, galimai „švarina“ savo mundurus.
Kas dabar paneigs, kad Liberalų sąrašo savivaldos rinkimuose kandidatei Indrei Antulienei rūpėjo trūks plyš apkaltinti V. Tiknį ir taip „pridengti“ incidento pertraukos metu budėjusį pedagogą, kuris nesuspėjo sudrausminti ar net nepamatė, kaip berniukai sultimis apipylė mergaitę?
Šiuokart pasakojimą apie pirmąjį Indrės Antulienės tarnybinį pranešimą ir baigiu. Tiesa, kad skaitytojas suprastų, su kuo iš tiesų susidurta, derėtų priminti dar porą faktų: a] ši socialinė pedagogė taip pat yra profsąjungos pirmininkė – tik vadovauja ji Lietuvos Švietimo profsąjungos susivienijimo Meškuičių organizacijai, įkurtai vėliau – kaip alternatyva veikliajai I.Tiknienės komandai; b] prieš surašydama pirmąjį tarnybinį pranešimą dėl V.Tiknio, ji surentė ir skundą Šiaulių rajono policijai, pagal kurį I.Tiknienė galimai kėsinosi į jos nekilnojamąjį turtą – neva padegė jos namo duris… Kol skundą tyrę policininkai išsiaiškino, kas yra tikrieji kaltininkai, pradinukų mokytoja ir alternatyvios profsąjungos lyderė važinėjo į skundo tyrėjų apklausas ir patyrė ne tik materialinių nuostolių – ne tik gaišo laiką, leido pinigus, bet ir moralinių.
Beje, šis atvejis ne vienintelis. Kadaise I.Antulienė, skundus policijai pilanti kaip iš gausybės rago, bandė kaltinti ir kitą kolegą iš alternatyvios profsąjungos – buvusį gimnazijos sargą, tuo metu viešėjusį Švedijoje, neva šis apgadinęs jos automobilį… Kodėl socialinei pedagogei ir profsąjungos lyderei vis susirodo, kad jos kolegos jai siekia pakenkti, dar būtų galima suprasti – sprendžia pagal save, bet kas dabar pasakys, iš kur ta įkyri idėja, kad jie dar turi ir mistinių galių veikti per atstumą? Beje, šiuo metu policija yra gavusi dar vieną naują I. Antulienės skundą, kuriame ji kaltina vieno moksleivio mamą… šmeižtu… Teisėsaugininkų bendruomenėje jau juokaujama, kad greitai jiems teks nagrinėti skundus, kad vieno piliečio skalbimo mašinoje kitas neva sistemingai verda kavą…
Žodžiu, desperacija – ne kitaip.
Vietoj post scriptum
Kiekvienais metais prieš Kovo 11-ąją aplankau Sąjūdžio pirmeivių kapus. Šiemet pradėjau nuo Meškuičių. Juolab anoniminiai mūsų pilietinio portalo komentatoriai vis priekaištavo, kad jau senokai jų miestelyje buvau.
Deja, patys nuoširdžiausi, jautriausi Sąjūdžio žmonės Anapilin išėjo anksti, kai kurie – nė 30-mečio nesulaukę. Prie jų Amžinojo poilsio vietos norėjosi tiesiog nurimti, parymoti, prisiminti, kokie buvome idealistai, nė neabejoję: nepriklausoma Lietuva bus tvirta valstybė. Tikėję: valdžia bus sava ir pagaliau tarnaus žmonėms – tiems, kurie ją ir renka. Ir rinksimės ne poną, ne kunigaikštį ir net ne klouną, o tarną. Nė minties nebuvo, kad rinkėją žemins, tyčiosis iš jo šeimos, atiminės vaikus, kad ir vėl atsiras, kas žino geriau, ką kitas turi mąstyti, kuo tikėti…
Nemoku nė nusakyti, kokie jausmai užplūdo, kai eidama pro Meškuičių kapinių skelbimų lentą, šalia taisyklių, kaip elgtis mirusiųjų laidojimo vietoje, išvydau… Liberalų sąjūdžio kandidatų į Šiaulių rajono savivaldybės tarybą reklaminius plakatus. Juose puikavosi dabartinio vicemero, buvusio Meškuičių gimnazijos direktoriaus Algio Mačiulio bei dabartinių šios ugdymo įstaigos mokytojų Petro Vaitkaus ir Indrės Antulienės nuotraukos…
„Desperacija, ne kitaip“, – pamaniau. Bet juk ir… dėsninga, ir net simboliška – atrodo, šie savivaldos rinkimai „palaidos“ ir šią neva „sveiko proto“ neva politinę jėgą, ir nuo jos atskilusius komitetus… Tąkart prisiminiau ir lakią Šarlio de Golio frazę apie susireikšminusius politikus: pilnos kapinės nepakeičiamų, ir liaudies išmintį: patys esame savo likimo kalviai…
Būčiau cinikė, pasiūlyčiau papildyti ir rinkiminį šūkį: Viskas bus gerai – mes jau radome savo istorinę vietą…
Laukite tęsinio…
Nuotraukų autorė – I. Vasinauskaitė.