Irena Vasinauskaitė. Valstybės vardu – prieš pilietį?

Skaitydama Kastyčio Braziulio straipsnį „Slaptieji agentai visuomeninėse organizacijose: ar galima tai pateisinti?“ prisiminiau ir savo 27 metų visuomeninėje veiklos patirtis.

Neperdedu: apie sovietinių sekimo struktūrų darbo metodus, ko gero, ir romaną galėčiau parašyti. Gal todėl, kai skaitau šių laikų saugumo struktūrų ataskaitas, „tenkančias“ mūsų, paprastųjų mirtingųjų, akiai, suprantu, kaip nedaug kas pasikeitė: ko gero, visais laikais etatiniams sekliams – „visuomenės prievaizdams“ – svarbu ne tik pateisinti jiems skiriamą finansavimą, bet ir nežaboti fantazijos – juk būtų gerai užsitikrinti dar didesnį…

Manau, straipsnio autorius, kaip buvęs VSD darbuotojas, ir pats gerai žino, kad ne tik slaptieji agentai, bet ir buvę jo bendradarbiai ieško kontaktų, renka informaciją apie visuomenines ar politines organizacijas, stebi jų veiklą. 2001 metų rudenį pati turėjau progos vieną tokį dezinformuoti – pafantazavau atsakinėdama į jį dominusius klausimus, o šis, matyt, viską priėmė už gryną pinigą, parašė ataskaitą ir… gavo pylos, kai informacija nepasitvirtino. Vėliau net pareigūno apibarta buvau, kam pamelavau. Turėjau teisintis, kad nesu analitinio skyriaus darbuotoja, tai galiu ir nemokėti prognozuoti…

Taigi, kas pasikeitė nuo sovietmečio, kai kiek aktyvesnį asmenį ar kokios nors pilietinės veiklos besiimantį žmogų sekė ir tąsė KGB? Be jokios dvejonės pareiškiu: tik tarnybų pavadinimai – esmė liko ta pati.

Viskas prasidėjo, oi, atsiprašau, tęsėsi ir ties Atgimimo ištakomis. Šiaulių Sąjūdžio steigiamojoje konferencijoje buvo išrinkta taryba. Kas savaitę vykdavo audringi posėdžiai: viešumas, demokratija – ir visi tokie drąsūs, tokie … Tačiau vis kas nors vieną su kitu sukiršindavo, vis kas nors ne taip ką nors suprasdavo ar paaiškindavo… Todėl mes, tuometis Sąjūdžio jaunimas be jokios politinės patirties, vieną vakarą pasiūlėme kviestis į Sąjūdžio tarybos posėdžius ir ką nors iš… KGB – kad viskas vietoje paaiškėtų ir nebereikėtų veltis, žodžiu, nutarėme „palengvinti“ jiems darbą…

O, šventas naivume! Mes tuomet išties manėme, kad taryboje, į kurią konferencijoje išrinkome garsiausius, populiariausius šiauliečius, KGB agentų nėra… Pagarsinus mūsų pasiūlymą stojo tokia nejauki tyla – jos priežastys išaiškėjo tik pasibaigus posėdžiui. Mat Šiaulių Sąjūdžio konferencijoje į pirmąją Tarybą buvo išrinktas ir tuo metu jau buvęs KGB Šiaulių skyriaus vadovas Petras Urbonavičius. Kaip tai atsitiko, paklausite? Atsakau: visai „atsitiktinai“ – užsimiegoję iki išnaktų vykusios konferencijos delegatai biuleteniuose žymėjo ne tremtyje gimusio, renginyje kalbėjusio Algirdo Urbanavičiaus pavardę, o mano jau paminėtą KGB pensininką… O kiek dar nedemaskuotų, tik „nujaustų kadrinių“ toje taryboje buvo!

Ir apie pasiklausymo įrangą būstinėje sužinojome tik 1992 metais, nors keistą kambarėlį trečiajame aukšte už kilimu dengtos sienos pati atsitiktinai buvau pastebėjusi…

Taigi, saugumo struktūrų agentai dirbo, dirba ir dirbs, nes pasikeitė tik pavadinimas – veikimo metodai liko tie patys. Todėl mano fantazija tiek toli „neneša“, kad patikėčiau esą įmanoma saugumiečių veiklą reglamentuoti ir kontroliuoti. Jei manote kitaip, klausiu: kam tuomet VSD stebėtojams kontroliuoti sodininkų, gėlininkų, Sąjūdžio pirmeivių, švietimo sistemos senjorų susibūrimus? Šiauliai – miestas mažas, todėl ne viename pilietiniame pikete dėl vandens kainų didinimo ar švietimo darbuotojų diskriminavimo ir pan. galime stebėti „stebėtojus“, fiksuojančius kiekvieną žmogų, net jeigu šis nėra renginio organizatorius ar oratorius, o tik šiaip pro šalį ėjęs ir stabtelėjęs smalsus pilietis. Taip aktyvieji, jų veikla „kontroliuojama iš išorės“.

Tačiau daug skaudesnis ir visiškai nepateisinamas yra visuomeninių organizacijų ar jų skėtinių sambūrių [asociacijų, konfederacijų ir t.t.] prižiūrėjimas „iš vidaus“. Po tokių stebėsenų, ardomosios, kiršinimo veiklos Lietuvoje jau žlugo arba užima tik vegetacinę poziciją registrų centruose ne viena nevyriausybinė organizacija ir judėjimas. Kuomet sukiršinami, apšmeižiami ir atstumiami aktyvūs žmonės, visuomenė netenka nesisteminių, netradicinių, aktyvių lyderių rezervo. Jų, pasitraukusių iš nesavanaudiškos veiklos, vieton paprastai stoja uolūs manipuliatoriai, pataikūnai karjeristai ir tada be jokio vargo suformuojama itin „reikalinga“ tokia viešoji nuomonė apie visuomenininkus: 1) visi jie tik siekia prasibrauti prie „lovio“; 2) paprastas žmogus nieko negali pakeisti.

Akivaizdu, kad taip – ir dar valstybės vardu – yra ribojama viena svarbiausių žmogaus teisių dalyvauti pilietinėse akcijose, nevaržomai išsakyti savo poziciją. Dar daugiau – kad „tautos priešo“ formavimo vaizdelis būtų baigtas, informacija iš saugumietiškųjų patarnautojų „netyčia nuteka“ sensacijų ir pelno besivaikančiai sisteminei žiniasklaidai bei akimirksniu ir dideliu tiražu konkrečiam visuomenininkui prilipdoma „neprognozuojamo“, „skandalingojo“ ir pan. etiketės.

Kastytis Braziulis savo straipsnyje teigia, kad reikia specialios norminių aktų bazės, kad valstybės vardu saugumo agentai ar jų įrankiu tapusi daugiatiražinė sisteminė žiniasklaida nesikištų į NVO veiklą. Gal ir reikia.

Tačiau drįstu visiems priminti ir tai, kad 1948 metų gruodžio 10 dieną Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė „Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“, o Lietuva prie jos prisijungė pradėdama antruosius savo nepriklausomybės metus –1991 metų kovo 12 dieną. Prisijungė ir… pamiršo, nes priešingu atveju man, it disidentams prie sovietų valdžios, nereikėtų prisiminti 18, 19, 20 ir kitų jos straipsnių.

Verta dar ir dar kartą perskaityti šį dokumentą – jį man mintinai yra citavę LKB Kronikos platintojai. Net sulaikyti bei įkalinti ar ištremti, jie jautėsi Laisvi. To negali įveikti jokie agentai.

VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA

EUROPOS SĄJUNGOS PAGRINDINIŲ TEISIŲ CHARTIJA