Keleivinio orlaivio numušimas Ukrainoje tapo praėjusios savaitės įvykiu, nes nepaaiškinamas sužvėrėjusių, kaip manoma, prorusiškų teroristų elgesys dar kartą pamynė tarptautinę teisę bei elementarų žmogišką padorumą.
Kol kas liko nepastebėtas nacionalinių politikų atradimas, tiesa, nepretenduojantis į tarptautinės teisės pažeidimus, tačiau galutinai sutrypsiantis rinkėjų pasitikėjimą bet kokia kaina į valdžią besiveržiančiais politikais. O tiems, kas brutaliai valdžią tapatina su valstybe, įskiepys dar didesnę neapykantą Lietuvai. Taigi, kas nutiko Lietuvoje, dėl ko ryžausi parašyti šį žiauriai nekorektišką rašinį?
Gelbėjimosi ratas sisteminėms partijoms
Jau tampa norma, kad artėjant rinkimams Seimas puola reformuoti rinkimų tvarką, – kad tik prisidirbę ir korumpuoti politikai neliktų už borto. Po pusmečio Lietuvoje bus rengiami eilliniai vietos savivaldos rinkimai, o pataisytas Rinkimų įstatymas tarsi oro pūslė partijų nariams, kurie net apie konkrečius darbus rinkėjams neturi laiko pagalvoti, nes nuolat pešasi dėl aukštesnės vietos rinkiminiame sąraše, t.y. kaunasi už savo gerbūvį.
Piliečiams derėtų nepamiršti, kad vietos valdžia yra arčiausiai žmogaus – nuo jos priklauso įvairiausi komunaliniai ir transporto mokesčiai, gatvių tvarkingumas ir socialinė rūpyba, ir t.t., ir pan. Tai valdžia, kuri turi didelę galią pakeisti mūsų kasdieną. Ir vis daugiau veiklių žmonių, susidūrusių su dabartiniais valdžios atstovais – jų savanaudiškumu ir abejingumu paprastam žmogui, jo poreikiams – supranta: jei nori, kad kas nors tavo aplinkoje keistųsi, turi ne pykti ar piktintis ir.. laukti, kol išrinktieji atsikvošės, o eiti ir keisti – prisiimti atsakomybę už save ir savo valstybę. Visų pirma – savo artimiausioje aplinkoje, vietos bendruomenėse. Ypač dabar – kai sisteminių partijų paskelbtą Tautos valiai boikotą savo sprendimu įteisino ir Konstitucinis Teismas. Juk svarbiausias klausimas vis dar liko neatsakytas: kaip toliau tvarkysimės savo valstybėje, kam patikėsime priimti sprendimus už mus?
Priimant Savivaldos rinkimų įstatymą Seime buvo melagingai aiškinama, kad dabar į vietos tarybas galės lengviau balotiruotis nepartiniai asmenys. Deja, įstatymas „nutobulintas“ taip, kad kitų metų pradžioje vyksiančiuose savivaldybių rinkimuose nebegalės dalyvauti pavieniai, savarankiškai save išsikeliantys visuomenininkai, paprastai laimintys vien dėl to, kad savo darbais jau yra pelnę nesumeluotą žmonių pagarbą. Užtat jiems „maloniai leista“ pagal nežmoniškai sudėtingą tvarką formuoti sąrašus, alternatyvius partiniams dariniams. Šiuos sąrašus kelti galės piliečių komitetai, kurie, kaip ir juos sudarantys visuomenininkai, niekada neturės tiek resursų, kiek iš valstybės biudžeto dosniai penimos partijos, tad vargu ar atsilaikys nelygioje konkurencinėje kovoje: nepartiniai prieš partinius. Be to, nei patys komitetai, nei jų iškelti nepartinių kandidatų sąrašai neturės pavadinimų – kad patrauklūs, dar neįkyrėję jų logotipai neužgožtų sisteminių partijų vardų. Ką pagalvos rinkėjas, pamatęs kokios nors partijos kandidatų sąrašą „K“, nežinau – dar nėra susiformavusi tokia rinkiminė praktika. (Beje, labai abejoju, kad ši tvarka galios ilgiau nei vieni rinkimai… Tiesa, VRK pasirūpino, kad nebūtų sąrašo „Š“ – ir už tai dėkui.)
Prisipažinsiu: man įdomu studijuoti Seimo įstatymų pataisas ir mėginti suprasti, kodėl koks nors politikas ar politikai varginosi keisdami vieną ar kitą norminį aktą. Kodėl Vietos savivaldos įstatymas buvo taip sušaržuotai „patobulintas“, irgi lyg aišku – partinukai jį pakeitė pajutę, kad visuomenė bunda, kad vis daugiau randasi veiklių, savarankiškų, sistemines partijas iš toli apeinančių piliečių. Dar daugiau – jau nebe juokas ima stebint staiga, lyg pagal vieną komandą prasidėjusias populistinių partinukų lenktynes, kuris greičiau taps… visuomenininku – jau nebesvarbu: partiniu ar staigiai metusiu partinį bilietą nepartiniu, garsiai pareiškiančiu, kad savivaldybių tarybų ar tiesioginiuose merų rinkimuose dalyvaus jau nebe partijos, o nepartinių vardu.
Būtų galima prognozuoti, kad artimiausiu metu tokią metamorfozę patirs ir LR Seimas – triukšmingai susiburs pačių pačiausių per vieną naktį nepartiniais tapusių VISUOMENININKŲ frakcija, duosianti toną būsimiesiems merų ir savivaldybių rinkimams, o dar po metų, aišku, – ir Seimo. Bus išties linksma: vieni šias politines deformacijas stebės, kiti tikės ir rinks, treti tyčiosis, bet rezultatas, tikėtina, bus vienas: savivaldybių valdančiose koalicijoje liks tos pačios biudžetinės partijos, nepasikeis net politikų vardai bei pavardės… Kodėl? Artimiausiu metu ES struktūrinių fondų milijardai eurų bus skirstomi vietos infrastruktūrai.
Drakonai keičia „kailį“?
Tad ką reiškia Valerijaus Simulik šiomis dienomis mestas šalin socdemo partinis bilietas ir pasiskelbimas labai aktyviu „nepartiniu“ visuomenininku? Valerijui, kaip rodo tolimesni jo veiksmai, netrūksta nei proto, nei apsukrumo. Jam ir jo komandai, triukšmingai palikusiai įtakingą socialdemokratų partiją, tinka viskas – dabar jau nepartiniai V.Simulik bendrapartiečiai iš Šiaulių tarybos Denis Michalenko, Juozas Pabrėža bei Artūras Gedminas, anot pirmojo, yra nepriekabūs, jie gali dirbti kartu su savo dabar jau buvusiais bendrapartiečiais, net į opoziciją trauktis nebūtina… „Neplanuojame pasivadinti opozicija“, – antrina V.Simulik. Kailio keitimo scenarijų tarsi užbaigia Edvardas Žakaris – socdemų lyderis Šiauliuose, V.Simuliko kolega Seime: „Su V. Simulik mes tikrai sutariame. Nei jis man turi pretenzijų, nei aš jam. Mes tikrai nesusipykę. Čia paprasčiausiai yra politika“.
Štai čia tai tikrai draugiškos „skyrybos“ – nei jie skiriasi, nei atsibučiuoja… Toks pats nepriekabus ir pats V. Simulik, liekantis dirbti Seimo socialdemokratų frakcijoje – „bent iki rudens“… Mat, anot Irenos Šiaulienės, „kiekvienas atvejis svarstomas individualiai“.
Matant tokį partijų „visuomenėjimą“ nori nenori kyla klausimas: kas galėtų paneigti, jog mitriai išsipartininę ir visuomenininkais staiga tapę politikai tokie išliks tik iki rinkimų? Ar kad laimėję rinkimus veiks kitaip, nei iki šiol, kol buvo partiniai?
Konkurentams socdemai ne tokie širdingi
Kiek įdomesnė buvusio Šiaulių tarybos nario, „Tvarkos ir Teisingumo“ partijos atstovo Vidmanto Japerto pozicija. Jis kol kas partinio bilieto nepadėjo, tačiau „prieš laiką“ atleido save iš tautos išrinktojo pareigų. Kodėl staiga – per patį agurkų sezoną – V.Japertas – solidus, ramus verslininkas – daro tokį politinį kūlverstį, žino, ko gero, tik jis ir Ponas Dievas. Gal kokio projekto nepavyko prastumti socialdemokratinėje Taryboje? Gal Šiaulių savivaldybės konkursus laimėjusios įmonės statybines medžiagas ar įrangą pirks ne iš jo parduotuvių?
Nespėliokime – tas reikalo nekeičia. Geriau užmeskime akį į Prezidento ar EP rinkimus ir palyginkime socialdemokratų bei tvarkiečių rezultatus. Iškart darosi aiškiau: kad ir toliau viskas būtų, kaip buvę, ir vienai, ir kitai partijai verkiant reikia satelitinių visuomenininkų komitetų – tik šie nors kiek politiškai „apmazgotų“ partinukus. Tą savo pareiškime spaudai pripažįsta ir pats V.Japertas: „Tvirtai tikiu, kad šiandien piliečiui, norinčiam aktyviai dalyvauti miesto gyvenime, nėra kitos išeities, kaip rinktis alternatyvų piliečių judėjimą, prie kurio gimimo ir veiklos noriu ir ketinu aktyviai prisidėti.“ Kai taip rašo žmogus, net septyniolika metų praleidęs Šiaulių miesto taryboje, o didžiąją to laiko dalį – ir valdančiojoje koalicijoje, kyla natūralus klausimas: kas dar, jei ne jis per tuos metus aktyviai prisidėjo prie miesto gyvenimo? Negi piliečiai?…
Beje, buvę V. Japerto kolegos Šiaulių miesto valdančiojoje koalicijoje jam nėra tokie abejingi, kaip savam Valerijui: už ilgametį rūpestį miesto reikalais „Šiaulių naujienose“ padėkota iš širdies.
Tad ir atsakymas į klausimą, kokiu tikslu, kuo rūpinantis LR Seimas taip skubiai pakoregavo Vietos savivaldos rinkimų įstatymą, jau daugiau negu akivaizdus? Kaip ir tai, ko galima tikėtis toliau.
Kaip atskirti pelus nuo grūdų?
Dabar rūpėtų kitka: kad ir tai, kaip vadinti tuos savanorius visuomenininkus, po dešimt ar dvidešimt metų neatlygintinai ginančius viešąjį interesą ir iki šiol nedalyvavusius savivaldybių rinkimuose? Kaip kitų metų pradžioje vyksiančiuose rinkimuose rinkėjui „atsirinkti“, kas gina jo interesus, o kas nenori „apleisti“ savųjų?
Prabangiai, įtaigiai, daugiatiražei reklamai tikrieji visuomenininkai pinigų neturi. Kaip atsverti „jau-nebe-partinių“ visuomenininkų, savo motininių partijų satelitų, reklaminių klipų kakafoniją, kai tvirtu ir įtaigiu balsu ir vėl bus žadama tai, ką taip nori girdėti rinkėjas – kaip viena iš buvusių Valerijaus Simulik partijų yra apibendrinusi „Nusipelnėme gyventi geriau“. Galime būti tikri – ir tokių nusipelniusiųjų sąrašą, kaip anuomet, pridės.
Taigi, mūsų laukia įdomių politinių spektaklių sezonas. Pirmiausia, kaip visada, jis prasidės Seime. Mums belieka stebėti ir mąstyti, klausti ir svarstyti. Ir veikti: rinktis – pagal dorų žmonių nuveiktus darbus, patiems prisiimti atsakomybę, užuot ieškojus, kam čia ją patikėjus. Kiekvienas – ir renkantysis, ir besibalotiruojantysis privalo bent mintyse prisiekti, jog padarys viską, kad susigrąžintų partokratų okupuotą valstybę. Gyventi geriau pradėsime, kai patikėsime savo jėgomis: mes galime keistis ir keisti.
P.S. Parašiau ir galvoju: ir koks tas mano rašinys, jei spręstume pagal dabartinę – išvirkščią, partinių kovų dulkėse išvoliotą – vertybių skalę: korektiškas, tolerantiškas ar vis dėlto nelabai? Kiekvienas tevertina pagal savo pastangas išlikti doru žmogumi.