Tokiais žodžiais pradėjo rudeninį Šiaulių „Saulės deltos“ (leidyklos vadovė Jadvyga Kauneckienė) knygų pristatymą Lietuvos kultūros fondo pirmininkas Hubertas Smilgys. Pasidžiaugti yra kuo – per 25 leidyklos gyvavimo metus skaitytojus jau pasiekė 485 knygos. „Saulės deltos“ darbinis moto – lotyniška sentencija: „Išgirstas žodis – pamirštamas, parašyta raidė lieka“.
Mažne tris valandas tęsęsis susitikimas su skaitytojais, autoriais, rėmėjais ir leidėjais, neprailgo. Priešingai. Tokią nuoširdumo sankaupą vienoje vietoje seniai beteko jausti. Teisingiausiai to vakaro nuotaikas apibūdino Šiaulių miesto Garbės pilietė medicinos mokslų dr. Jūra Daulenskienė: „Tiek daug, regis, nesuderinamai skirtingų charakterių žmonių susirinko į šią salę, tačiau kokie mes vieningi, kai gėris ir dvasinė šiluma liejasi per kraštus. Aš kaskart ateinu čia pasisemti dvasinės stiprybės…“
Tą jaukų penktadienio vakarą šiauliečiams buvo pristatytos arba dar tik anonsuojamos net AŠTUONIOS naujos „Saulės deltos“ knygos: mokslinė monografija „Žemaitukai“, Stasio Bulzgio lyrika „Rytojaus žiežirbos“, dr. Irenos Gailienės monografija „Ambivalentiška neįgaliųjų ir visuomenės sąveika“, Erich Taszies [Švedija] „Drivved“ [„Pabėgėliai“] memuarinė publicistika švedų ir lietuvių kalbomis, „Gyvenimas šimtmečių sandūroje“ – leidinys apie Šiaulių miesto Garbės pilietį Edmundą Armošką [sudarytojas – Ričardas Jakutis], Janinos Čiomenienės „Kas uždegs žiburį“ [poezija, proza] ir anonsuojamos baigiamos rengti knygos „Mano Šalkauskis“ bei Alfredo Šimkaus „Ties Švedės vingiais“.
Perskaičius šį leidinių sąrašą, ko gero, galima pagalvoti, kad toks platus žanrinis spektras – nuo memuarų iki poezijos ar mokslinių monografijų bei publicistikos – regis, vienam pristatymui nedera ir gali „išvaikyti“ auditoriją. Tačiau renginį taip prasmingai ir gražiai paįvairino Lietuvos Karalienės Mortos premijos laureatės smuikininkės Gintės Grigaitytės [mokytoja – Nijolė Prascevičienė] griežimas, folkloro ansamblio solistės Vandos Sukarevičienės dainos ir Jadvygos Kauneckienės deklamuojami Stasio Bulzgio bei Salomėjos Nėries eilėraščiai, nuoširdūs sveikinimai iš Joniškio ar Pakruojo, jautrūs NVO „Menų šaltinis“ vadovės Ritos Skeirienės žodžiai, kad, atrodo, plati skirtybių paletė virto prasmingu visus jungiančiu bendrumu.
„Vargo vakarienė“, – taip „Saulės deltos“ redaktorė Regina Petkevičienė apibūdino darbą su Švedijos lietuvio Erich Taszies memuarinės publicistikos knyga bei vertimu. Dirbant paaiškėjo, kad išeivis iš Mažosios Lietuvos, inžinierius Jonas Erikas Tažys yra Šiaulių miesto Garbės piliečio Zenono Eimučio Sabalio bendramokslis. Abu jie šilutiškiai nuo gimimo. Tik pono Jono Eriko šeima apie 1959 metus repatrijavo į Vokietiją ir jaunuolis ten tęsė mokslus, o jo kolega, irgi inžinierius, Zenonas Eimutis, liko Lietuvoje. Suprantamas kruopščiosios „Saulės deltos“ leidyklos redaktorės Reginos Petkevičienės pasiguodimas, kad nelengva jai buvo redaguoti knygą, išleistą vokiečių ir švedų kalbomis, jų nemokant, tiesiog pasitikint jau pristatytuoju variantu ir, drauge su 30 metų Vokietijoje ir mažne 20 metų Švedijoje gyvenančiu išeiviu iš Mažosios Lietuvos J.E.Tažiu versti pastarojo prisiminimus į lietuvių kalbą. Specifinė šilutiškio tarmė po penkiasdešimties emigracijos metų irgi, ko gero, reikalauja atitinkamo pasiruošimo bei patirties. Todėl kai šių eilučių autorė pasiūlė Z.E. Sabaliui parašyti paralelinius memuarus arba bent pratarmę savo bendramokslio knygai, pasigirdo gana kategoriškas pažadas: „Gerai jau gerai. Parašysiu jai. Vieno egzemplioriaus tiražu.“ Ką gi, ne vienam šiauliečiui yra žinoma, kad šio Garbės piliečio žodis yra tvirtesnis už titnagą…
Beje emigrantas iš Mažosios Lietuvos „Saulės deltos“ leidykloje yra prisipažinęs, kad memuarus leidžia savo vaikaičiams. Vokiečių ir švedų kalbomis knyga jau skaitytojų rankose, lietuviškasis variantas baigiamas ruošti. Įdomi, anot R.Petkevičienės, ir šitiek metų emigracijoje išgyvenusio vyro TĖVYNĖS traktuotė. Jis stengiasi nenaudoti šito žodžio, jam labiau patinka britiškasis nuolatinės gyvenamosios vietos apibūdinimas NAMAI. Po šio paaiškinimo teko ilgai svarstyti, koks mūsų išvykėlių likimas ir ką jie po 50 metų vadins Tėvyne arba kaip savo valstybę, kurioje gimė, įvardins šių metų Sirijos ar Eritrėjos atbėgėliai…
Sveikindama „Saulės deltos“ leidyklos kolektyvą, ilgametė kultūros darbuotoja Natalija Borgert konstatavo, kad „knygos neneša didelio pelno, bet neša didelį dvasinį užtaisą…“ Ir tuomet salėje pasklido susirinkusius sukrėtusi žinia, kad visų Lietuvos savivaldybių biudžetuose yra numatyta galimybė knygų leidybos rėmimui arba finansavimui, išskyrus Šiaulius. Šiauliuose knyga – persona non grata?! Ekspromtu buvo organizuotas balsavimas ir Kultūros fondo vadovybė įpareigota nedelsiant kreiptis į miesto valdžią, kad ši apverktina padėtis būtų ištaisyta formuojant 2016 metų biudžetą.
Poetės Janinos Čiominienės knyga originali tuo, kad joje gausu eilėraščių, dedikuotų mūsų literatūros klasikams. Moteris prisipažino, kad kūrė studijuodama Šventąjį Raštą, todėl jos kūryboje dominuoja gėris. Lyriškajai autorei sunku suprasti, „kodėl žmogus kovoja su savo artimaisiais ir net su pačiu savimi, kodėl trūksta meilės žmogaus širdyje.“
Renginiui baigiantis 90-metis Alfonsas Brūzga, kurio balsą ir nūdienos vertinimus dažnai girdime Lietuvos radijo laidose, prisipažino irgi rašąs eiliuotą romaną, dedikuotą žmonai, ir net padeklamavo tą dalį, kuri liko neišbraukyta po aštrios žmonos kritikos ir skambaus antausio…
Šiaulių miesto Garbės pilietis menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus tarė tokį baigiamąjį žodį, kad beliko laukti kito „Saulės deltos“ organizuojamo renginio: „Kiekviena knyga – šventė. Knyga gimsta, gyvena, suartina… Kiekvienas žmogus yra knyga. Tad kovokime su tais, kurie kovoja su knygomis. Knyga reikalauja aukų.“
Ką čia ir bepridėsi…