Daugiau nei prieš du mėnesius Šiaulių miesto Rėkyvos gyvenvietės bendruomenė [pirmininkė – Nijolė Malakauskienė] pagerbė savo Kovo 11-osios Akto Signatarą Romualdą Ozolą, kuris 1990 metų vasario 24 dieną čia buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją tarybą [Atkuriamąjį Seimą]. Prie įėjimo į bendruomenės bei seniūnijos patalpas buvo atidengta skulptoriaus Jono Vaitkevičiaus sukurta Atminimo lenta, primenanti, kad prie mūsų Nepriklausomos valstybės atkūrimo ištakų stovėjo doras vyras, net savosios pavardės skambesiu liudijantis tvirtumą, kuriam už sąžiningą dalyvavimą didžiojoje politikoje teko sumokėti labai brangią kainą – patirti asmenines netektis ar tiesiog buldozerinę buvusių Sąjūdžio bendražygių neapykantą…
Kodėl taip ilgai buvo užrakinta mano širdis, kad negalėjau prisiliesti prie kompiuterio klaviatūros? Manau, privalau paaiškinti tokį savo delsimą. Tiesiog suvokiau, kad per ilgas sukimasis viešojoje erdvėje, buvimas partijoje ir mane „sugadino“ – štai jei tą vakarą kas būtų piktai ką nors iškoneveikęs, matyt, per porą valandų būčiau reportažą iš įvykio vietos sukūrusi… Dabar, kai jau atsirado tam tikra laiko perspektyva, suprantu, kodėl tiek ilgai, gal ir egoistiškai saugojau savyje iškilią to renginio dvasią (kaip jaunystėje, kai patirtomis emocijomis nenorėdavau su niekuo dalintis). Be to, lyg gerame detektyve, dingo vieno operatoriaus nufilmuota medžiaga, o kopija liko neatidaroma. Neįsirašė…
O R.Ozolo prisiminimo vakaras Rėkyvoje buvo neįtikėtinai šiltas, apgobtas Atgimimo laikotarpio nuoširdumu, nes į jį atvykusieji tebesiilgi neseniai Anapilin išėjusiojo. Skirtingoms partijoms priklausančius renginio dalyvius susibūrimo intencija tarsi suvienijo. Gaila, jokia technika neįmanoma užfiksuoti tokios nuotaikos, tokio, tegul ir proginio sutarimo… Iškilmingojoje dalyje niekas iš lapelių neskaitė valdiškų kalbų, nes miesto valdžios atstovai neturėjo laiko atvykti – signataro pagerbimas sutapo su triukšmingu Šiaulių gimtadienio šventimu…
Tą vakarą tarsi sugrįžome į 1988–1990 metų dienas, kuomet Sąjūdžio dvasia dar liejosi per kraštus ir veidmainystės nebuvo tiek daug arba Sąjūdžio idealistai jos tiesiog nepastebėdavo…
Kiekvienas tą vakarą žodį taręs Romualdo Ozolo bendražygis savąja kalba galėjo sulaukti visų renginio dalyvių pritarimo – tarsi patys tuos žodžius būtų pasakę.
Prof. Arūnas Gumuliauskas, Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivių klubo narys:
„Šiandien Rėkyvoje istorinė diena, nes pagerbiamas iškilus politikas – Romualdas Ozolas. […] Gaila, kad protingi, puikūs strategai buvo pašalinti nuo tolesnio Valstybės kūrimo. […] Tai, ką Lietuvoje turime šiandieną, – vidutinybių projektas. […] Dėkoju Rėkyvos bendruomenei, kuri įeis į istoriją, nes pirmoji įamžino XX a. pabaigos – XXI a. pradžios iškilų Lietuvos žmogų.“
Politologas Alvydas Medalinskas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys:
„Romualdas Ozolas – Sąjūdžio kūrėjas. […] Jei būtų buvęs teisingai panaudotas jo protas, šiandien gyventume geriau. Gaila, kad R.Ozolas buvo stumtelėtas į šoną. Labai svarbu, kokie padedami valstybės pamatai. […] Romualdas praktiškai buvo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rengėjas, formalus vadovas. Jis buvo visur, nes sugebėjo telkti. […] Po to, kai Romualdo nebeliko didžiojoje politikoje, jis pasinėrė į visuomeninę veiklą. Jam paskambinęs, visada galėdavau sužinoti, kokiuose renginiuose jis dalyvaus. […] Žmonių, atidavusių Valstybei širdį ir protą, yra ne tiek daug. Rėkyviškiai pirmieji įamžino Romualdo Ozolo kelią į Valstybės darbą.“
Pedagogė Aldona Koskienė, buvusi R.Ozolo padėjėja, Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivių klubo narė: „Lenkiuosi Jums visiems, čia susirinkusiems. Aš septynis metus dirbau Romualdo Ozolo padėjėja. Tai buvo vienintelis valstybės vyras, kuris negalvojo apie save, savo asmeninį gyvenimą. Jis dirbo Lietuvai, buvo dėmesingas žmonėms, ateinantiems į susitikimus su juo, ir stengėsi padėti kiekvienam, besikreipiančiajam kokiu nors klausimu. […] Romualdas Ozolas išliks mūsų širdyse kaip patriotas, kuriam nieko svarbiau už Lietuvą nebuvo. Dėkoju visiems jį prisimenantiems, jums, kad čia susirinkote.“
Romualdo Ozolo fondo direktorius Eugenijus Skrupskelis: „Kad Lietuvoje atsirastų Sąjūdis, reikėjo Romualdo Ozolo. Dėkoju visiems už jo atminimo įamžinimą. Manau, kad geriausias R.Ozolo atminimo įamžinimas būtų jo darbų tąsa, Jis matė, kas dabar darosi Lietuvoje ir grįžo prie Sąjūdžio ištakų bei rado būdą sakyti žmonėms tiesą. […] R.Ozolo fondo veikla – švietėjiška. Būtina kalbėtis su žmonėmis, kad jie žinotų tiesą. Signataras paliko mums „Nepriklausomybės sąsiuvinius“ ir „Padubysio kronikas“, todėl skaitykime šiuos leidinius patys bei platinkime juos kitiems.“
Irena Vasinauskaitė, Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivių klubo pirmininkė: „Romualdo Ozolo kolega signataras B.Genzelis kartą yra pasakęs, jog svarbiausioji R.Ozolo klaida buvo ta, kad jis leidosi stumdomas, lengvai užleisdavo vietą kitiems, įžūlesniems. Manau, kad tai buvo savotiškas didvyriškumas – šiais laikais, kai dėl vietos po saule ir geresnio kąsnio ar butaforinės įtakos politikai pasiryžę vienas kitam perkąsti gerkles bei siekia karjeros bet kokia kaina, R.Ozolas liko politikos džentelmenas. Vardan santarvės jis nekovojo dėl vadovaujančių postų, nes jam visada svarbu buvo rezultatas, konkretus darbas.“
Pedagogas Paulius Kruopis, jaunimo sambūrio Pro Patria atstovas: „Jaunimas R.Ozolą vadina Sąjūdžio tėvu, patriarchu. Jis realiai kėlė Tautą. Gaila, kad R.Ozolas nemato to, kas dabar vyksta, kuomet šventą „Talkos“ iniciatyvą blokuoja visa masinė žiniasklaida. Būtina tęsti R.Ozolo darbus ir eiti į priekį. Pakilkime, kad sukurtume valstybę.“
Šiaulių miesto Rėkyvos seniūnijos seniūnas Deividas Petrolevičius: „Esu jaunas žmogus. Romualdo Ozolo dėka turėjau galimybę augti laisvoje Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad kas rytą eidamas į darbą matysiu šį užrašą Atminimo lentoje – jis mane motyvuos.“
Skulptorius Jonas Vaitkevičius: „Visada labai gera prisiminti Sąjūdžio pradžią – Lietuvos dvasinį pavasarį. Nuotaikos keičiasi, pavasariai praeina. Telieka su mumis visada Romualdas Ozolas –viena intelektualiausių to dvasinio pavasario asmenybių…“
Angonita Rupšytė, Sąjūdžio siela, amžinoji koordinatorė, Sąjūdžio juodadarbių ryšininkė: „Romualdas Ozolas buvo sklidinas meilės Lietuvai ir žmonėms. Jis visada domėjosi eiliniais sąjūdininkais. Sakydavo, kad turime atsiremti vienas į kitą. […] Mūsų misija – įgyvendinti R.Ozolo svajones, nes tai geriausias jo atminimo įamžinimas. Privalome dirbti, kad išliktų Lietuva, kalba, kultūra, kad galėtume oriai vienas į kitą atsiremti bei tarti: tauta – tai mes, tauta – tai Lietuva.“
Renginyje negalėjo dalyvauti signataras Virgilijus Kačinskas, buvęs pirmasis Sąjūdžio Šiaulių tarybos pirmininkas. Jo žodžius buvusiems R.Ozolo rinkėjams perdavė A.Rupšytė: „Garbė buvo pažinti ir bendrauti su Sąjūdžio kūrėju Romualdu Ozolu. Garbė būti jo patikėtiniu ir turėti tokį patikėtinį kaip Romualdas Ozolas. Garbė neteisiančiam, patariančiam, buriančiam, uždegančiam ir vedančiam mūsų Romualdui.“
„Tikras širdies žmogus buvo mūsų deputatas. Kreipiausi ir pasirūpino, kad gatvė būtų apšviesta, štai tą stulpą pastatyti liepė, – prisiminė rėkyviškė Marijona Lekstutienė savo rezultatyvų kreipimąsi į signatarą. – Gal tuomet mes jiems labiau rūpėjom…“
Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės pirmininkė Nijolė Malakauskienė bei skulptorius Jonas Vaitkevičius baigė vėjo jau pradėtą darbą – atidengė Atminimo lentą signatarui Romualdui Ozolui. Taigi, nuo šiol deputatas lieka savo rinkimų apygardoje su paprastai, labai nuoširdžiai, kiek nostalgiškai jį mylėjusiais ir gražiai prisimenančiais rinkėjais
Nuotraukos – Ugniaus Malakausko.