Rugsėjo 15 d. Seimo narys Mantas Adomėnas inicijavo rezoliuciją „Dėl krikščionių ir kitų religinių mažumų genocido Irake ir Sirijoje“. Savo parašais ją parėmė 23 įvairioms frakcijoms priklausantys Seimo nariai.
Rezoliucija siekiama atkreipti dėmesį į krikščionių ir kitų religinių mažumų padėtį Artimuosiuose Rytuose ir siūloma ten vykstančius sisteminius nusikaltimus žmogiškumui prilyginami genocidui.
Siūlome susipažinti su lapkričio 26 dieną Seime vykusia diskusija.
Seimo rezoliucijos „Dėl krikščionių ir kitų religinių mažumų genocido Irake ir Sirijoje“ projektas Nr. XIIP-3540 (pateikimas ir svarstymas)
PIRMININKĖ. Darbotvarkės 2-2 klausimas – Seimo rezoliucijos „Dėl krikščionių ir kitų religinių mažumų genocido Irake ir Sirijoje“ projektas Nr. XIIP-3540. Pateikimo stadija. Kviečiu pranešėją M. Adomėną.
M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Gerbiamoji Pirmininke, gerbiamieji kolegos, bijau, kad mano klausimas tikrai nėra toks linksmas, net atvirkščiai, jis yra visai nelinksmas. Ta rezoliucija, kuri yra dabar siūloma, siūloma mums iš tiesų įsisąmoninti, suvokti ir įvertinti tarptautine plotme tai, kas vyksta ne taip toli nuo mūsų. Iš tikrųjų, kai kiekvieną dieną girdime apie pabėgėlius, patenkančius į Europą iš Sirijos ir Irako, kai skaitome Islamo valstybės paskelbtus grasinimus Lietuvai, negalime toliau gyventi tik savo regiono bėdomis, negalime nematyti to, kas vyksta iš tiesų, to, kas jau tapo Europos prieangiu Artimuosiuose Rytuose.
Aš noriu kalbėti apie religines mažumas, apie krikščionis, kurie neseniai sudarė 10 % Sirijos gyventojų, apie 1,8 mln., ir buvo žymi tūkstančius metų gyvenusi mažuma Irake, apie jazidus, mandėjus ir kitas mažumas, kurios yra tapusios sistemingo siekio jas išnaikinti taikiniu. Būtent sistemingo siekio jas išnaikinti. Jie nesudaro pabėgėlių daugumos, bet dauguma vienos ar kitos Islamo pakraipos pabėgėlių yra šio politinio konflikto dalyviai, ar jie būtų šiitai, ar alavitai, ar sunitai. Tuo tarpu krikščionys jazidžiai ir kitos religinės mažumos – jie iš tiesų nedalyvauja šiame kariniame konflikte, jie nepriėmė jokios politinės pusės, jie yra tiktai stebėtojai, kurie gyveno tūkstančius metų šiame regione ir dabar yra tapę bandymo juos sistemingai išnaikinti tikslu.
Pasaulio tyla (nors mes iš tiesų ne vieni, kurie tą klausimą keliame, analogiška rezoliucija yra užregistruota Junginių Amerikos Valstijų Kongrese, Jungtinės Karalystės parlamente ir kitose valstybėse tas klausimas yra pradedamas kelti), kai iš tiesų situacija iš dalies primena nenorą didžiųjų valstybių, Antantės valstybių, matyti vykstantį holokaustą Antrojo pasaulinio karo metais, nes tai politiškai neparanku, kažkaip neįdomu tą klausimą kelti, yra daug kitų sumetimų, kodėl to nenorima daryti. O mastai yra siaubingi. Iš tikrųjų tai, su kuo susiduria krikščionys, yra dalykai, su kuriais nesusiduria jokios kitos nei Islamo mažumos, nei Islamo sektos, kurios kariauja tarpusavyje. Tai masiniai vaikų ir paauglių, priklausančių krikščionių ir jazidžių mažumoms, žudymai, Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas praneša apie tai, kaip Islamo valstybės kovotojai žudo religinių mažumų vaikus, įskaitant nukryžiavimus, kalba apie tai, kaip dešimtys berniukų, kai kurie 10 metų amžiaus, yra pagrobiami iš tėvų ir perauklėjami kaip kalifato kovotojai, o apie sistemingą krikščionių kunigų žudymą, o baisiausia – moterų teisės. Iš tiesų Jungtinių Tautų specialieji atstovai kalba apie tai, kaip šimtai krikščionių moterų ir mergaičių, kai kurios netgi poros metų amžiaus yra pagrobiamos ir tampa preke, tampa prizais konkursuose už geriausią Korano skaitymą. Yra priimta „Islamo valstybės“ fatva, tai įstatyminis potvarkis, kuris nustato kainą, kad krikščionės moterys neturi būti pardavinėjamos daugiau nei už 172 dolerius, devynerių metų, ir daugybė pavyzdžių, kur kalbama apie sistemingą krikščionių jazidžių moterų panaudojimą seksualinei vergijai, jos atiduodamos „Islamo valstybės“ vadams ir kariams naudotis, kaip jiems patinka, jau nekalbant apie karo meto prievartavimus ir kitus dalykus, po kurių jos dažnai yra nužudomos kaip krikščionės.
Tai vėlgi yra dalykai, su kuriais nesusiduria nė vieni: nei alavitai, nei šiitai, nei sunitai, tai yra grynai religinių mažumų persekiojimas, tikslingas persekiojimas, turint tikslą juos išnaikinti. Aš nekalbu apie įkaičių ėmimą ir įkaitų ėmimą, kai neseniai už tris krikščionis buvo pareikalauta dešimties milijonų išpirkos, žinoma, nesugebėjus jos surinkti jie buvo prieš kamerą rugsėjo 23 dieną nušauti į pakaušį, prieš tai liepiant įvardyti dėl youtube vaizdo įrašo savo vardą, iš kokio kaimo jie yra ir parodant fone dar keliasdešimt kitų paimtų įkaitais krikščionių, kuriems buvo pasakyta, kad jų laukia tas pats likimas. Nenoriu kalbėti apie pastatų griovimą, bet tokie dalykai kaip IV a. Mar Behnamo vienuolyno išsprogdinimas Karakoše Ninevės slėnyje, kur buvo viena didžiausių siriškų bibliotekų, tūkstančio metų senumo pastatai Mosule, kurie yra išgriauti ir susprogdinti, ir daugybė kitų dalykų, tai yra siekis sistemingai išnaikinti religines mažumas, ne islamiškas tauteles iš Artimųjų Rytų, iš vietos, kur buvo nuo pat pradžių 2 tūkst. metų.
Kitaip tariant, mes čia kalbame apie genocidą, kaip jis yra apibrėžiamas Jungtinių Tautų dokumentuose, kaip jis yra apibrėžiamas Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Toks pat Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas įvardija tai, kas vyksta, kaip genocidą. Prie to dar turiu pridėti, kad krikščionys, kitos religinės mažumos neranda deramo prieglobsčio Jungtinių Tautų organizuojamose pabėgėlių stovyklose, nes ten prasiskverbia ir sąmoningai yra siunčiami islamo ekstremistai, turinys tikslą juos žudyti, persekioti, grobti ir kitaip naikinti, kitaip tariant, jie vengia tų stovyklų, todėl negauna ten galimybės pasinaudoti parama, kuri siunčiama būtent į Jungtinių Tautų administruojamas pabėgėlių stovyklas. Jie glaudžiasi neformaliose stovyklose, kur vėlgi negauna pagalbos, yra neapginami ir jų galimybės išvažiuoti, pabėgti iš to krašto yra sumažėjusios. Kalbėti apie tai, kad jie galėtų išlikti tenai, yra nerealistiška, krikščionių gyvenamosios vietos ir jazidų gyvenamosios vietos yra neįtvirtintos, jos yra lygumose tarp kariaujančių šalių. Kitaip tariant, mes kalbame apie sąmoningą siekį išnaikinti apie porą milijonų žmonių, išstumti ir ši rezoliucija būtų svarbi tuo, kad įvardydama kaip genocidą tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, suteiktų bent jau poreikį tarptautinei bendruomenei ieškoti būdų kryptingai padėti tai mažumai, kuri yra sistemingai persekiojama ir kuri sistemingai yra bandoma išnaikinti.
Kolegos, prašau palaikyti, tai yra humanizmo veiksmas, tai nėra bandymas proteguoti, tai yra iš tiesų kenčiančių žmonių, kurie negauna balso ir kurie yra atsidūrę visiškai nežmoniško konflikto akivaizdoje, iš tiesų vienas iš būdų iškelti jų bylą, jų reikalą į pasaulio dėmesį ir ieškoti būdų kryptingai jiems padėti, nes dabar netgi tarp pabėgėlių jų yra proporcingai mažiau, nei jų yra bendrame pabėgėlių arba tų šalių gyventojų skaičiuje. Kitaip tariant, jie ne tik neranda kelio į Europos šalis, kurios galėtų suteikti prieglobstį, ką jau kalbėti apie tai, kad tokios šalys kaip Saudo Arabija apskritai atsisako juos priimti, o Jordanas, kurdų regionas, Libanas atsisako suteikti jiems pilietybę ir galimybes toliau veikti. Ten atsidūrę žmonės yra visiškai be prieglobsčio, be globos. Tarptautinės bendruomenės dėmesys, be abejo, bent jau keltų reikalą kryptingai spręsti jų bėdą, jų nelaimę ir šiems persekiojamiems žmonėms suteiktų bent jau vilties galimybę. Ačiū.
PIRMININKĖ. Ačiū. Jūsų nori paklausti dešimt Seimo narių. Pirmasis klausia M. Zasčiurinskas.
M. ZASČIURINSKAS (DPF). Dėkoju, gerbiamoji Pirmininke. Iš tiesų tema yra nepaprastai jautri, aš su tuo sutinku. Bet aš kažkaip noriu tikėti, kad kolegos teikiamoje rezoliucijoje nėra geopolitikos. Bent aš taip norėčiau tikėti. Visiškai pritariu tokiam pavadinimui „Dėl krikščionių ir kitų religinių mažumų genocido“, bet kai pamatau įvardytas tik dvi šalis, nors mes žinome, kad ir kitose šalyse yra panašių atvejų, tai man kyla klausimas, kodėl jūs koncentravotės tik į dvi šalis? Ar tai reiškia, kad kiti faktai jūsų nedomina, kad kitų šalių požiūris, veiksmai prieš krikščionis, jūsų nuomone, yra normalūs? Gal ir sunkus mano klausimas, bet pabandykite atsakyti. Ačiū.
M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Ačiū. Krikščionių persekiojimas, be abejo, neapsiriboja vien Sirija ir Iraku. Tačiau tokiose šalyse, ar mes žiūrėtume į Libiją, ar į Egiptą, ar į Nigeriją, kur veikia islamistinė grupuotė „Boko Haram“, tie atvejai yra kiek kitokie ir juos sunku būtų apibrėžti kaip genocidą, nes tiek Libijos egzistuojanti valdžia, tiek Egipto vyriausybė krikščionių persekiojimui nepritaria, tik nesugeba kontroliuoti įvykstančių išpuolių prieš egiptiečius koptus Egipte. „Boko Haram“ atveju tas „Boko Haram“ vykdomas krikščionių persekiojimas vyksta tarp etninių linijų ir, kitaip tariant, Nigerijos vyriausybei bandant tam pasipriešinti, to traktuoti kaip genocido nebūtų įmanoma. Kitaip tariant, tų atvejų įtraukimas leistų abejoti, ar visi atvejai iš tiesų atitinka Jungtinių Tautų vartojamą genocido apibrėžimą. Būtent šiuose kraštuose vyksta didžiausio masto persekiojimas, kuris iš tiesų atitinka visus genocido kriterijus, todėl ir kalbame apie Siriją ir Iraką.
PIRMININKĖ. Ačiū. Klausia A. Sysas. Ruošiasi K. Daukšys.
A. SYSAS (LSDPF). Ačiū, Pirmininke. Gerbiamasis kolega, mano du trumpi klausimai. Vienas. Jūs jau minėjote dėl genocido. Vis dėlto tą faktą nustato tribunolas, vargu bau ar mes patys čia salėje galime pasakyti, kad tai genocidas ar ne. Aš norėčiau jūsų nuomonę išgirsti.
Antras klausimas. Užsienio politikai iš dalies pagal mūsų Konstituciją atstovauja Prezidentė. Ar buvo derinta su Užsienio reikalų ministerija arba su prezidentūra šitas nutarimas ar rezoliucija?
M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Iš pradžių atsakysiu į antrą klausimą. Parlamentas taip pat yra užsienio politikos formavimo institucija ir šis klausimas buvo derintas su Užsienio reikalų komitetu, kuriam pritarus rezoliucijos intencijai, du komiteto nariai prisidėjo prie rezoliucijos signatarų, t. y. komiteto pirmininkas B. Juodka ir vicepirmininkas A. Ažubalis. Kiek mes iš Seimo matome, tai yra rimtas reikalas, kur Seimas turi teisę pareikšti autentišką savo politinę valią ir iniciatyvą.
Dabar dėl genocido įvardijimo. Tribunolas nustato ne faktą, tribunolas nustato kaltuosius. Jeigu nebus politinės valios susirūpinti šiuo genocidu, tai tribunolas nepradės veikti. Bijau, kad tribunolas nebūtų kaip šaukštai po pietų, kaip buvo su Niurnbergo tribunolu, kai jis galėjo tik nubausti kaltuosius, bet nieko neprisidėjo, kad tas žmonių kentėjimas ir naikinimas būtų sustabdytas. Veikime tol, kol tribunolas turės daugiau ką veikti, o ne tik įvardyti kaltuosius, kaip kad buvo tuo pačiu Kosovo atveju. Veikime tol, kol dar galima nors kiek tiems žmonėms padėti ir kažkiek jų išgelbėti. Tol, kol jie palikti likimo valiai, yra žudomi, nėra tarptautinės bendruomenės dėmesio, tol mes juos pasmerkiame tolesniam vykstančiam genocidui. Jeigu abejojate dėl faktų, iš tiesų galima juos tikslinti.
PIRMININKĖ. Ačiū, laikas! Noriu patikslinti, aš kalbėjau su Užsienio reikalų komiteto pirmininku, komitetas nėra priėmęs jokio sprendimo. Jis mane informavo, kad vyko tik diskusija ir nuomonių apsikeitimas. Manau, kad reikėtų tiksliai pasakyti Seimo nariams, nes tai yra labai svarbus faktas.
Klausia K. Daukšys.
M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Bet, gerbiamoji Pirmininke, jeigu jau taip formuluojate, ar diskusijoje buvo nepritarta? Aš nesakau, kad buvo priimtas sprendimas, bet po diskusijos komiteto pirmininkas pats tapo signataru.
PIRMININKĖ. Aš tik patikslinau, kokią aš turiu informaciją, Seimui spręsti.
K. Daukšio nematau. Klausia R. Žemaitaitis.
R. ŽEMAITAITIS (TTF). Ačiū, gerbiamoji posėdžio pirmininke. Gerbiamasis kolega, iš tikrųjų pritariu toms mintims arba idėjoms, nes situacija nėra įprasta. Bet aš noriu, kolega, jūsų paklausti: o ką jūs darysite su ta rezoliucija? Ar jūs Irake, Sirijoje važiuosite į kiekvieną kaimą, išklijuos tą priimtą rezoliuciją, ar tiesiog norite užsidėti pliusiuką? Kokia teisinė pasekmė? Teisinė pasekmė iš tikrųjų nulinė. Situacija ten yra tikrai labai prasta tiek teisine, tiek humanitarine forma, iš tikrųjų ten reikia padėti. Kokia jūsų mintis ir kur jūs tą savo rezoliuciją dėsite?
M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Ta rezoliucija, kaip ir kitų civilizuotų kraštų teisiniai dokumentai, kuria tarptautinės, politinės valios kritinę masę, iš kurios gali kilti konkretūs veiksmai, konkrečios programos, galų gale yra pagrindas Jungtinėse Tautose mūsų ambasadoriams kelti klausimą, kas yra daroma. Be abejo, tai kreipia valstybių politiką, kad šiai problemai būtų skirtas tikslinis dėmesys, o ne būtų traktuojama kaip bendroji masė, kurioje, kaip minėjau, religinėms mažumoms priklausantys pabėgėliai yra patys diskriminuojami, persekiojami ir net negali pasinaudoti bendraisiais pagalbos instrumentais, kurie yra suteikiami ten gyvenančioms daugumoms.
R. ŽEMAITAITIS (TTF). Bet, kolega, Seimo nariai pritartų, jeigu jūs aiškiai pasakytumėte, ką jūs ten darysite. Dabar sakote, galimai gal kažkur bus. Sakykite, po to mes kreipsimės į Jungtines Tautas? Gerai, aš manau, vienbalsiai pritartų jūsų rezoliucijai. Pridėkite planą, schemą, ką jūs galvojate daryti su šituo, kad vėl neliktų, kaip en mūsų deklaracijų, kurias mes numetame velnias žino kur, ir niekas jų nežino nei jų skaito.
M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Rezoliucija yra pagrindas mūsų atstovams Jungtinėse Tautose, mūsų atstovams prie kitų tarptautinių organizacijų, teisinis pagrindas šį klausimą kelti ir siekti tiems religinėms mažumoms priklausantiems pabėgėliams palankaus sprendimo.
PIRMININKĖ. Ačiū. Kadangi paskutinio nepaskelbiau, kuris klausia, tai D. Petrulis. Ir mūsų numatytas laikas baigiasi.
D. PETRULIS (LSDPF). Dėkoju, Pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, iš tikrųjų įdomi jūsų rezoliucija, jūsų teikiama pozicija. Ar jūs nemanote, kad ta rezoliucija yra šiek tiek diskriminacinė, nes ta konfesija yra iškeliama aukščiau kitų atžvilgiu? Jeigu mes esame tarptautinės politikos žaidėjai, tarkime, ir NATO lygmeniu, ir Jungtinių Tautų, kaip minėjote, galbūt mums reikėtų apskritai pasakyti, kad tai yra dideli baisumai, skerdynės. Mes vienodai mylime ir užjaučiame visas konfesijas – ir alavitus, ir šiitus, ir sunitus, ir krikščionis. Ir tikrai aš galvoju, kad mes atrodysime daug brandžiau, daug konstruktyviau ir mūsų balsas nueis plačiau, nes, supraskite, kad tai yra ganėtinai rimtas ir atsakingas žingsnis. Dėkui.
M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Rezoliucija, deja, yra visai neįdomi, ji yra labai liūdna ir konstatuojanti labai liūdną padėtį. Įdomus yra galbūt jūsų mąstymo procesas, kuris sugebėjo absoliučiai neišgirsti to, kas buvo pasakyta. Tų persekiojimų, kuriuos aš išvardijau, ir galėčiau tą sąrašą tęsti, nė viena iš islamui priklausančių kovojančių šalių nepatiria. Jų moterys nėra grobiamos į viešnamius islamo kalifato kariams patenkinti, jų moterys nėra atiduodamos už cigarečių pakelius, jų vaikai nėra nukryžiuojami su užrašu „Netikėlis“.
Taigi, jūs sugebėjote neišgirsti pagrindinio dalyko, kad kalbama apie kryptingą persekiojimą, kurio nepatiria nei sunitai, kurie patys dažniausiai yra to įgyvendintojai, nei šiitai, kuriems atstovauja Irano „Hezbollah“ veikianti ir Libane, ir Sirijoje, nei alavitai, kurie yra Prezidento B. al Assado religinė mažuma. Čia kalbama apie religines mažumas, jos yra išvardytos visos dokumente. Ir jazidžiai, ir sabijai-mandėjai, ir kurdai, ir turkmėnai, tiesiog krikščionys yra didžiausia religinė mažuma. Ir tiesų vien Sirijoje jų yra 1,8 mln., dar virš poros milijonų yra Irake, nors po dešimtmečio prievartos sunku atspėti, kiek tiksliai yra likę. Taigi, kalbama apie tuos, kurie yra persekiojami. Jūsų klausimas yra tolygus, kaip sakyti po holokausto – o kodėl jūs kalbate tik apie žydus, kai tuo tarpu ir vokiečiai nukentėjo kare? Visiškai analogiškas klausimas.
PIRMININKĖ. Ačiū, jūs atsakėte į visus klausimus. Po pateikimo iš karto pereiname į svarstymo stadiją. R. Juknevičienė dabar norėjo? (Balsai salėje) Balsavimo nėra numatyta rezoliucijoje. Gerbiamoji Rasa, jūs norėjote kažką pasakyti. Prašom.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Gaila, išėjo ponas R. Žemaitaitis. Aš čia kuluaruose girdžiu, šiandien jis pats man prabėgdamas pasakė, kad lyg ir pretenduoja tapti naujuoju NATO Parlamentinės Asamblėjos, tiksliau, mūsų delegacijos joje, vadovu. Ir kai jis dabar pakalbėjo apie rezoliucijų prasmę, apie tai, kur M. Adomėnas važiuos ir kam turės ją įteikti, tai aš taip suprantu, kad jeigu mes jį ten nusiųsime, tai NATO Parlamentinėje Asamblėjoje jis kiekvieną dokumentą kvestionuos, nes ten tik rezoliucijos yra priimamos, tik rezoliucijos, kurios yra kaip pareiškimas, kaip nuomonė, kaip pasakymas. Aš labai stebiuosi, kad „Tvarka ir teisingumas“ šitaip nieko neišmanantį žmogų ruošiasi siųsti tokioms svarbioms pareigoms.
PIRMININKĖ. Ačiū. Jūsų pavardė buvo paminėta. Gerbiamasis R. Žemaitaitis.
R. ŽEMAITAITIS (TTF). Ačiū. Gerbiamoji Rasa, tam ir einu, kad pasiremčiau jūsų patirtimi. Tiek metų dirbate toje grupėje, turite daug ryšių, daug pažįstamų, bendradarbiaujate su Amerikos tam tikromis tarnybomis, tai aš tikiuosi, kad jūs mane išmokysite gerai ir tinkamai dirbti, nes tai yra nauja sritis ir nauja virtuvė. Ačiū jums, Rasa.
PIRMININKĖ. Ačiū. Diskusijoje užsirašė dalyvauti penki Seimo nariai. Pirmąją kviečiu G. Purvaneckienę. Prašom.
G. PURVANECKIENĖ (LSDPF). Ačiū, gerbiamoji Pirmininke. Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų mes išgirdome labai daug liūdnų faktų ir prieštarauti jiems turbūt niekas nedrįsta, nors aš nedrįsčiau ir taip sakyti, kad musulmonai, ypač moterys musulmonės, nenukenčia. Karo metu jos taip pat nukenčia, ir ne tik karo, bet ir dėl politikos, dėl priklausymo ne tai linijai. Aš pati pažįstu musulmonių, kurios buvo politinės… Už tai, kad dalyvavo studentų demonstracijoje, trumpai sakant, buvo sodinamos į kalėjimą ir ten prievartaujamos kankinimų metu, nes tokie ten yra papročiai.
Bet aš giliai abejoju, ar tikrai mums reikia taip greitai išsišokti su rezoliucija, galbūt reikia dar pasvarstyti giliau, įsigilinti į visus, nukenčia visi… Negaliu pasakyti. Bet kokiu atveju aš susilaikysiu balsuodama, nes man tai neatrodo kažkaip net intuityviai gera forma šitos rezoliucijos priėmimas.
PIRMININKĖ. Ačiū. Kviečiu V. Aleknaitę-Abramikienę. Prašom.
V. ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, mano paskutinio apsilankymo Vokietijos Bundestage metu gavau dovaną, Bundestago CDU/CSU frakcijos lyderio, žinomo politiko knygą, kuri taip ir vadinasi – „Krikščionių persekiojimas“. Ir visiškai tiesa (nematau salėje pono M. Zasčiurinsko), kad ten įvardyta daugiau valstybių ir daugiau žemynų, negu paminėta šioje rezoliucijoje. Tačiau esmė ta, jog Vokietijos Bundestage jau 2012 m. išleistoje knygoje yra apibendrinta labai daug medžiagos, iš kurios mes matome, jog krikščionių persekiojimas yra kur kas daugiau, negu vien krikščionių persekiojimas. Deja, Europos Sąjungos valstybės, Vakarų valstybės nekreipė pakankamai dėmesio anksčiau, kai dar tragiški įvykiai nebuvo įsisiūbavę Sirijoje. Savo santykiuose su trečiosiomis šalimis Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje nepakankamai pabrėžė tą klausimą. Iš štai kas įvyko. Kolega M. Adomėnas labai teisingai pasakė, kad persekiojami yra ne tik krikščionys, bet ir visos religinės mažumos. Tačiau pradžia buvo būtent krikščioniškųjų konfesijų persekiojimas. Ir kas žino, jei Vakarų pasaulis dar iki krizės būtų kreipęs daugiau dėmesio į tai, ką rašė Vokietijos krikščionių demokratų frakcija, ką kalbėjo Jungtinių Valstijų deputatai, kitų šalių, tikriausiai būtų buvę galima šį religinį, etninį valymą Artimuosiuose Rytuose arba Šiaurės Afrikoje dar pristabdyti.
Supraskime tokį dalyką – kai nebelieka tolerancijos, religinės tolerancijos, kai šiitai pjauna sunitus, sunitai šiitus ir kai yra naikinamos bet kokios religinės mažumos, mūsų akyse gimsta baisus totalitarinis pasaulis ir vaizdo įrašai, kuriuos jūs matote iš „Islamo valstybės“ archyvų, – jie visa tai liudija labai aiškiai.
Už dviejų dienų Krokuvoje, Lenkijos Respublikoje, vyks labai įsimintinas kongresas. Aš manau, kad Lenkijos valstybei ir jos dabartiniam prezidentui yra garbė – pas juos suvažiuoja visų šių žemynų ir valstybių persekiojimų konfesijų vyskupai. Suvažiuoja tam, kad kongrese liudytų tai, kas pasaulyje iš tikrųjų vyksta. Ir manau, labai svarbu yra tai, kad ten dalyvauja pagrindinis prezidento A. Dudos patarėjas. Europa iš tiesų bunda. Aš jums paminėjau tik du pavyzdžius: tai yra Vokietijos, tai yra Lenkijos pavyzdys.
Manau, jog Lietuvos rezoliucija būtų tiesiog mūsų, gal ir pavėluotai, bet vis dėlto laiku tame kontekste ištartas žodis, kad mes esame su savo kolegomis tiek Vokietijoje, tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Lenkijoje, kurie mato šią problemą kaip kompleksinę. Mes turime daryti viską, kad religijos laisvė, įskaitant ir teisę pakeisti religiją, būtų gerbiama šiame pasaulyje. Kad moterų teisės būtų gerbiamos.
Todėl, mielieji kolegos, aš suprantu, jog galbūt tas tekstas dar yra svarstytinas, bet aš siūlyčiau ir autoriui, ir gerbiamajam profesoriui B. Juodkai apsvarstyti dar šią rezoliuciją Užsienio reikalų komitete. Nes mes turime galimybę priimti labai reikšmingą dokumentą. Ir mes nebarkime autoriaus, mes padėkokime jam už iniciatyvą. Mes galime šiandien nepriimti, bet jei pridėtų ranką dar Užsienio reikalų komitetas ir patikslintų dar kai ką, aš manau, mes galėtume absoliučiai vienbalsiai ir vieningai priimti. Ir tai būtų labai rimtas signalas mūsų sąjungininkams. Ačiū.
PIRMININKĖ. Ačiū. Kviečiu P. Urbšį. Ruošiasi R. J. Dagys.
P. URBŠYS (MSNG). Man atrodo, kad panaši situacija buvo tada, kai buvo žydų tautybės naikinimas, holokaustas jos atžvilgiu. Parlamentai, kurių nepasiekė ši tragedija, irgi tai svarstė, ar priimti kokią nors rezoliuciją, ar nepriimti. Mes turime konstatuoti vieną realybę. Yra prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas, apie kurį įspėja ir popiežius. Jis yra hibridinis. Viena iš to karo apraiškų yra tai, kad žmonės žudomi dėl savo religinių įsitikinimų. Ignoruoti tai, kad net pats faktas, kad kas penkios minutės dėl tikėjimo žūsta krikščionis. ESBO duomenimis, kas penkios minutės, kai mes čia posėdžiaujame, yra nužudomas krikščionis.
2011 m. ESBO ekspertai apskaičiavo, kad kiekvienais metais yra nužudoma 150 tūkstančių krikščionių. Mes turime šitą realybę. Ir būtent ši rezoliucija parodytų mūsų Lietuvos, kaip valstybės, poziciją. Net jei ta žinia pasieks tą persekiojamą krikščionį, kuris yra pabėgėlių stovykloje, ar pasieks toje pačioje valstybėje, kad jis rūpi tokiai mažai valstybei kaip Lietuva, tai aš, manau, prilygs tam, kai Islandija parodė pavyzdį pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Aš manau, kad kalbant apie politiką, užsienio politikoje turi būti dora ir moralė. Būtent tos mažosios valstybės gali tuos principus ir įtvirtinti. Todėl kviečiu būtent Seimo narius palaikyti šią rezoliuciją. Ačiū.
PIRMININKĖ. Ačiū. Kviečiu R. J. Dagį.
R. J. DAGYS (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, aš labai norėčiau, kad mes tokių rezoliucijų, kur paliestas žmonių skausmas ir tragedija, nepolitizuotume čia. Nes mes, man atrodo, visi vienodai su-prantame, kad reikia su tuo kovoti, tai sustabdyti.
Gal iš tikrųjų aš sutikčiau su ponia G. Purvaneckiene, kad mums mažai informacijos šioje srityje, kad mes tikrai gal per mažai domimės. Mes, nors į tas pačias konvencijas ir teisę surašę, ir persekiojimą dėl religinių pažiūrų, kaip ir dėl mažumų ir kitų teisių, bet apie kitą dalį mes žinome daugiau. Ir apie tai daugiau diskutuojame. Todėl imčiausi iniciatyvos ir prašyčiau, kad mūsų Informacijos departamentas tiesiog platintų suvestines, kurios ateina, kurios yra prieinamos. Aišku, ne visos lietuvių kalba, bet prieinamos ir platinamos visuose Europos valstybių parlamentuose. Tai aš tikrai pasiūlysiu tai daryti ir mums turbūt verta tai daryti ir žinoti.
Nepamirškime, kad mes kalbame apie tą pasaulio vietą, kurioje užgimė faktiškai dabartinė mūsų Europos civilizacija. Iš ten juk viskas atėjo. Tik paskui persikėlė į Romą, į kitas vietas. Ten buvo centras, ten gimė krikščionybė. Iš krikščionybės atsirado ir mūsų žmogaus teisės, dėl kurių mes dabar labai susirūpinę ir jas palaikome. Lygiai taip pat ir orumo suvokimas, ir visa kita. Tai yra ne tik žmonių tragedija, bet taip pat noras ištrinti šitų vertybių gimimo vietą iš pasaulio žemėlapio. Tai irgi reikia suvokti. Todėl mes, kaip krikščioniška valstybė arba besiremianti tomis pačiomis vertybėmis, kurios buvo sutelktos į šį supratimą, turime parodyti solidarumą ir atkreipti dėmesį, jei kiti, šiuo atveju didžiosios valstybės, turinčios kokių nors geopolitinių sumetimų, lyg ir nenorėtų to klausimo kelti. Mes tikrai galime kelti.
Prisiminkime, kiek mums, kai mes kentėdavome ir kai buvome okupuoti, ir visa kita, kaip mes džiaugėmės, kad kas nors mus prisimindavo. Prisimindavo, nesvarbu kokio dydžio ta valstybė ar net ne valstybė, o koks nors senatorius ar kongresmenas ką nors pasakytų, vienas. O ką mes negalime dabar kaip Seimas padaryti? Iš tikrųjų, jei Užsienio reikalų komiteto pirmininkas matytų, kad reikia ten ką nors redaguoti ir daryti, tikrai galima patvarkyti, bet būtų labai gražu, kad mes tokią rezoliuciją priimtume bendru sutarimu ir tai būtų, jaunasis kolega Žemaitaiti, imperatyvas mūsų valdžios institucijoms apie tai kalbėti. Galų gale mes irgi ne tokias menkas pozicijas Jungtinėse Tautose užimame ir tai galima normaliai padaryti, inicijuoti ir padėti. Tai bus remiamasi ne šiaip savo nuomone, bet parlamento pozicija, ir galbūt mes kartais patys save labai nuvertiname. Bet visos civilizuotos valstybės parlamento nuomonės tikrai paiso, ir tai jiems yra didelis argumentas, jei parlamentas taip mano. O jei jis mano vieningai, tai dar didesnis argumentas. Ačiū.
PIRMININKĖ. Ačiū. Užsienio reikalų komiteto pirmininkas B. Juodka.
B. JUODKA (LSDPF). Labai ačiū, Pirmininke. Nežinau, pagal reglamentą ar galima, ar negalima tokioje stadijoje. Siūlyčiau padaryti pertrauką. Mes komitete to nesvarstėme. Išklausėme, bet nepriėmėme jokio sprendimo. Todėl idėja surinkti daugiau duomenų, daugiau informacijos ir neskubėt. Aš siūlau padaryti pertrauką ir pasvarstyti Užsienio reikalų komitete…
PIRMININKĖ. Ačiū. Racionalus pasiūlymas. Ar galime bendru sutarimu padaryti pertrauką? (Balsai salėje) Balsuoti reikia? Galime. Kas prašė balsuoti, ar sutinkame? G. Steponavičius vis tiek nori balsuoti. Prašom balsuoti.
Kas už tai, kad būtų padaryta pertrauka, ko prašė ir komiteto pirmininkas ir turbūt daugelis frakcijų? Kas pritariate pertraukai, balsuojate už, kas turite kitą nuomonę, balsuojate prieš arba susilaikote. (Balsai salėje) Ačiū.
Balsavo 73 Seimo nariai: už – 61, prieš – 1, susilaikė 11 (individualūs balsavimo rezultatai ČIA – Tiesos.lt).
Taigi pertrauka iki kito posėdžio.
Tikiuosi, komitetas dar kartą diskutuos šia tema ir turėsime aiškesnę situaciją. Noriu paprašyti I. Degutienę pakeisti mane ir perduoti šio posėdžio pirmininkavimą, nes noriu pristatyti darbotvarkę.