Birželio 20 dieną Seimas turėjo diskutuoti, ar pritarti Vyriausybės pasiūlytam valstybinių universitetų tinklo optimizavimo planui, kuriuo, pasak jo autorių, siekiama sukurti prielaidas mokslo ir studijų kokybei ir tarptautiniam konkurencingumui. Po ilgų, ne kartą pratęstų diskusijų Seimas įpareigojo Vyriausybę iki šių metų gruodžio 1 d. parengti ne tik šio plano įgyvendinimo priemones, bet ir kitus teisės aktus, kurie užtikrintų jų atitiktį Vyriausybės programai.
Kaip rodo plenarinio posėdžio stenograma (ČIA), Seimas buvo panūdęs kaip reikiant optimizuoti ir patį vyriausybės pasiūlytą Valstybinių universitetų tinklo optimizavimo planą – net vienai frakcijai priklausantys Seimo nariai, atrodė, varžosi tarpusavy teikdami viena kitą neigiančias pataisas.
Atmosfera kaito, mat atmesdami, kas pasiūlyta, ar pritardami savo inovacijoms, „krepšelinės“ švietimo reformos sumanytojai ir vykdytojai – Liberalų sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių sąjungos atstovai – pasijuto itin dideliais aukštojo mokslo sistemos ir jos reformų ekspertais. Prieš dešimt metų buldozeriškai prastūmę savo sumanymą patikėti aukštojo mokslo likimą „aklai“ neva už žmogų išmintingesnei neva laisvai rinkai, ir šįkart nepraleido progos pademonstruoti savo pranašumą.
Jaunasis Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių pirmininkas Gabrielius Landsbergis, vis dar įrodinėjantis, kad lyderis tai jis, ir šįkart pasibalnojo savąjį „arkliuką“ – neva šmaikščiomis replikomis vėl bandė kolegų kantrybę. Išgirdęs savo kolegos S. Tumėno kvietimą nepritarti tokiai aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkai, kuri paisytų tik didžiųjų universitetų bei didžiųjų miestų įgeidžio tapti dar didesniems ir ignoruotų regionų poreikius bei regioninių universitetų įdirbį, jaunasis konservatorius ėmė piktintis: „Žmonės net neslepia savo interesų“, tarsi nesuprastų, kas iš tiesų yra interesai, ar būtų pamiršęs, kaip visai neseniai jis pats „skaidrino“ šeimos verslą ir „viešino“ galimus konfliktus. Ar nesuprastų, kad būtent S. Tumėnas, prieš Seimą dirbęs Šiaulių universitete ir kaip niekas kitas gerai išmanantis jo svarbą visam regionui bei dabartinio mažųjų universiteto finansavimo ydingumą, turi net ne teisę, o pareigą atkreipti Vyriausybės dėmesį ir į tai, jog aukštųjų mokyklų pertvarkos planas, pagrįstas prielaida, kad rengiant Lietuvos mokytojus Kauno universitetai turi daugiau nuopelnų nei Šiaulių, yra taisytinas, nes tiesiog … prieštarauja tikrovei. O gal turėtume manyti, kad jaunasis konservatorių vedlys net negeba pasverti, ko vertas jo „argumentas“ – tai, ką siūlo Seimo nariai, „neatitinka Vyriausybės programos“ – ar pasipiktinimas: kodėl jis, o ne švietimo ministrė gina Vyriausybės sumanymą?
Pasibaigus diskusijoms, žodžio paprašė ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Jūsų dėmesiui – politiko, suvokiančio, kam atstovauja, kalba, pasakyta ne butaforiniame Seime ir tikint tuo, kas sakoma: įstatymai turi būti priimami ne vaikantis gražaus „vaizdelio“ tarptautinių reitingų lentelėse, o siekiant užtikrinti valstybės interesus ir savo žmonių poreikius:
Beje, tai buvo ne paskutinė Gabrieliaus Landsbergio „vinis“ tą dieną – kaip jau skelbėme, pasibaigus plenariniam posėdžiui Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių lyderis įregistravo Seimo nutarimo „Dėl nepasitikėjimo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininku“ projektą, kuriuo siekiama, kad Seimas „rekomenduotų Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariams išreikšti nepasitikėjimą komiteto pirmininku Eugenijumi Jovaiša ir išrinktų kitą komiteto pirmininką“.
Eugenijus Jovaiša atsakė pareiškimu, kuriame, be kita ko, sakoma: „Tai Seimo praktikoje precedentų neturintis siūlymas. Seimo nariai, o ypač opozicijos politikai, gali nepasitikėti savo oponentais, o parlamentinėse diskusijose ir viešuose pareiškimuose kritiškai apie juos kalbėti. Tačiau kad ir kokios nuomonės jie bebūtų apie savo kolegas, Seimo narius, juos kritikuodami bei vertindami jų politinę veiklą ir priimamus sprendimus, jie patys privalo laikytis Konstitucijos, Seimo statuto bei kitų teisės normų. Privalu laikytis etikos, paisyti ir elementaraus padorumo normų.“
Kiek palaukęs G. Landsbergis sumąstė pašmaikštauti (ČIA) – įdomu, kiek žmonių jį perskaitę bent nusišypsojo?
V. Pranckiečio kalbos kontekstas:
[…]
A. KUBILIUS (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, mano įsitikinimu, iš tikrųjų svarstome klausimą, kuris lems Lietuvos ateitį artimiausius keletą dešimtmečių. Ar mes svarstome tokį klausimą taip, kaip jį reikėtų svarstyti? […]
Aš turiu pasakyti iš karto. Esu už reformą ir radikalią reformą aukštojo mokslo ir už radikalų universitetų tinklo optimizavimą, kuris leistų matyti aukštos kokybės universitetų perspektyvą, todėl aš esu prieš tokį nutarimą, kurį dabar pateikė Seimui svarstyti Seimo Švietimo ir mokslo komitetas. Mano įsitikinimu, šiame nutarime, tai jau buvo kalbėta ir pasakyta, neliko nieko, jokio turinio jame neliko, liko tik premjero ir švietimo ministrės veido gelbėjimo operacija, kad priėmus nutarimą būtų galima pasakyti, kad kažkokia reforma toliau bus vykdoma.
Iš tikrųjų šiame nutarime, kuris galėjo parodyti, kokią turi ambiciją, kuria kryptimi šiandien Lietuvos valstybė, dabartinė valdžia, visas Seimas orientuoja visą aukštųjų mokyklų reformą, jokių tokių nuorodų šiame nutarime neliko. Čia jau buvo minėta, ką tai reiškia pasakymas, kad didžiuosiuose miestuose liks po vieną klasikinį universitetą, šalia to liks dar ir po vieną techninį universitetą, dar gali likti ir po sveikatos universitetą. Tai reiškia iš tikrųjų, kad iš visų didelių ambicijų yra pasakoma Seime šiandien labai paprastai: jungimasis vyks pagal principą – kas nori, su kuo nori ir kaip nori, o jeigu visai nenori, tai gali ir nesijungti. Aš suprantu, kad J. Olekui čia visą laiką atrodo linksma, viskas gražu. Man atrodo, nevisiškai linksma ir nevisiškai gražu, nes iš tiesų mes turime labai atvirai ir nuoširdžiai pasakyti, deja, šiandien tai yra valdžios kapituliacijos aktas. Rasti sutarimą ir rasti sprendimą, kaip toliau bus reformuojama visa aukštojo mokslo sistema, šiandieninė valdžia yra nepajėgi ir ji pasiduoda. Pasiduoda interesams, pasiduota lobizmui, vietiniam, dar kažkokiam, dar kažkokiam. Bet šitame visame sprendime aš nematau jokio nacionalinio apsisprendimo ir jokios nacionalinės perspektyvos.
Lietuvai būtina susitarti dėl to, kaip Lietuva pasieks, kad jos bent keli universitetai iš tikrųjų galėtų globaliai konkuruoti. Ir tas susitarimas reikš, kad pajėgos, resursai – žmogiški, finansiniai, moksliniai, mūsų visų paramos resursai – koncentruosis į kelis universitetus. Yra labai aišku iš kitų šalių patirties. Paskaitykite, net literatūroje rašoma, kuo pasižymi tie universitetai, kurie pataiko į pasaulio geriausiųjų šimtukus, kokie resursai ten yra sutelkiami.
Mes nieko to nepadarome. Bet kas su bet kuo ir bet kaip jungsis – tai nėra reforma. Ir aš turiu pasakyti, kad ji, priešingai, nors čia visi labai džiugiai sako, taip, mes duosime visiems ir visada ir visi čia tarsis, ji gali duoti visiškai priešingų rezultatų, negu tai, dėl ko iš tikrųjų reikėtų tartis. Čia jau M. Adomėnas sakė.
Aš iki šiol galvojau, kad, pavyzdžiui, žemės ūkio arba Stulginskio universitetas yra labiau technologinis, kad žemės ūkis yra svarbi sritis, daug technikos, daug visko, ir atrodė, natūraliai jis turėtų atsirasti kažkur Kaune šalia Technologijos universiteto. Šalia yra Sveikatos universitetas, vėlgi daug su technologijomis susietų dalykų. Galėtų atsirasti labai aukšto lygmens toks lietuviškas Masačiusetso technologijos instituto atitikmuo.
Ar į tai yra einama? Ne, į tai nėra einama. Kodėl? Todėl, kad pasirinktas toks kelias, kuris leidžia arba nieko nedaryti, arba tarsis patys universitetai, tarsis lyg ir jų bendruomenės, visi čia labai mėgsta vartoti tuos demokratinius žodžius, bet iš esmės tarsis rektoriai. O rektoriai, kaip matome iš visų kalbų, tikrai vertinu, intelektualai, žmonės pažangūs, bet jų pasirinkimą labai dažnai lemia ne koks nors ilgalaikis nacionalinis tikslas, o ar jie bendrauja ir draugauja su greta esančio universiteto rektoriumi, ar nebendrauja ir nedraugauja, ar yra susipykę.
Ir mes tokiam procesui patikime toliau visą Lietuvos aukštojo mokslo raidą. Prezidentė jau pasakė, labai kritiškai įvertino visą tokį darbą, kurio net negali pavadinti darbu. Ir dabar jau reikia kalbėti ne apie turinį, kas su kuo jungsis, o kalbėti apie procesą, ką parodė keleto mėnesių…
PIRMININKĖ. Taip, jūsų laikas baigiasi.
A. KUBILIUS (TS-LKDF). Tuoj pat baigiu. Ką parodė keletas mėnesių, tokios reformos procesas yra visiškai nevaldomas. Vyriausybė negali pasiekti jokių rezultatų Seime, Seime vyksta kažkas, ir galų gale pasakoma, darykite, kaip norite. Aš turiu pasakyti, kad man di-džiausią susirūpinimą kelia tolesnio proceso valdymas, todėl ir iškėlėme klausimą.
PIRMININKĖ. Taip. Dėkojame.
A. KUBILIUS (TS-LKDF). Baigiu tuoj pat. Baigiu, nebijokite, nieko blogo daugiau nepasakysiu, tik pasakysiu vieną dalyką, kad, mano įsitikinimu, geriau jokios reformos, negu bloga reforma. (Balsai salėje)
PIRMININKĖ. Dėkoju už jūsų poziciją, ji taip pat yra pozicija. Kviečiu S. Gentvilą. 5 minutės. Atsiprašau dėl gerbiamojo A. Palionio, jis nebuvo užsirašęs, čia mano klaida.
S. GENTVILAS (LSF). Dėkoju, posėdžio pirmininke. Savo kalbą norėčiau pradėti žodžiu „atsiprašau“. Atsiprašau savo vardu, nežinau, kiek galiu apeliuoti į Seimo vardą, į Vyriausybės vardą, bet atsiprašau tų 32 tūkst. abiturientų, kurie ką tik išlaikė egzaminus ir yra paskendę visiškoje abejonėje, kur jie stos, į kokias programas ir kaip tos programos atrodys, kaip atrodys jų diplomas ir kokia ateitis laukia vienos ar kitos profesijos, kurią jie planuoja studijuoti. Atsiprašau aš ir dalies studentų, būsimų studentų iš tų 32 tūkst., nes dabartinis Seimo nutarimas nesuteikia perspektyvos ir pažangos visiems universitetų studentams gauti gerą išsilavinimą, ko mes dažnai nepripažįstame, kad Lietuvoje yra prastai veikiančių universitetų programų. Nesakau universitetų, bet programų, atskirų fakultetų, apie kuriuos mes per retai kalbame. Mes kalbame apie pažangos universitetus, pažangias programas, bet nekalbame apie tai, ko iš tikrųjų turėtume atsisakyti.
Aš atsiprašau studentų, būsimų studentų ir abiturientų, nes šiandieninis Seimo nutarimas iš esmės leidžia šitą neapibrėžtumą dar pratęsti iki gruodžio 1 dienos, o tai leidžia mūsų diskusijai prasitęsti net iki kitų metų pavasario sesijos. Diskusija užsitęs dėl konkrečių sprendimų priėmimo greičiausiai iki kitų abitūros egzaminų, sprendimai bus priimti vienokie ar kitokie, gali būti boikotuoti, vadinasi, neapibrėžtumas dėl Lietuvos aukštojo mokslo ateities prasitęsia iš esmės iki kadencijos vidurio.
Aš labai atsiprašau už šitą nesąmoningą uždelsimą aiškumo, kurį mes, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, turėtume suteikti Lietuvos perspektyviesiems talentams. Bet aš kartu noriu užtikrinti šiandieninius abiturientus, būsimus studentus, kad Lietuvoje yra tikrai gerai veikiančių universitetų, gerų programų, ir mes jiems turime padėti pasiekti.
Aš siūlau ir kviečiu išgirsti, ką sako G. Steponavičius apie rudenį artėjantį chaosą. Jeigu mes ir priimsime šiandieninį nutarimą, tai rudenį turėsime spręsti visai kitus klausimus, nepaisant to, ką ministerija svarstytų iki gruodžio 1 dienos, nes rudenį mes turėsime spręsti klausimus, kaip gelbėti žlungančius universitetus, kuriuose nesusiformuos pakankamas grupių dydis ir ištisos programos. Arba ką darys studentai, kurie negaus valstybinio finansavimo, nes jų vidutinis stojimo balas bus ne 3 balai, o žemesnis. Artėja krizė, apie kurią mes šiandien nešnekame. Ir teisingai A. Kubilius sako, kad kalbame apie esmę, kaip Lietuva vystysis per artimiausius dešimtmečius.
K. Šešelgis prieš gerus 40 metų kalbėjo apie tai, kad Lietuva turėtų vystytis kaip dešimt pramoninių regionų, pramoninių centrų. Tuomet buvo planinė ekonomika, buvo nukreipta pramonės plėtra į skirtingus regionus: Aukštaitiją, Vakarų Lietuvą ir kitur. Iš paskos sekė ir aukštasis, ir profesinis mokymas. Šiandien mes nebekalbame apie regioninę politiką, mes kalbame tik apie laikinąją ir nuolatinę sostinę. Pamiršome, ką sakė K. Šešelgis, pamiršome, ką sakė ir vienas iš mūsų Konstitucijos autorių M. Romeris. Jis sakė: nėra ta auka, dėl kurios Klaipėda nebūtų nusipelniusi, nėra tas dydis, kurio Klaipėda nebūtų verta.
Aš labai apeliuoju tiek į komitetą, tiek į pačią ministeriją atkreipti dėmesį. Negali regionai būti palikti, nepaisant to, kad jie turėjo nevisiškai idealiai veikiančias aukštąsias mokyklas. Regionuose aukštojo mokslo turi tapti daugiau po reformos, o ne mažiau, nepaisant to, kaip bus jungiama arba nejungiama.
Ir pabaigai. Gerbiamasis M. Adomėnas sakė, kad ministrės frazė retransliuodamas iš autostrados į plentą ir į krūmus… Aš manau, kad išeiname į vieškelį, kur judėsime lėtu greičiu, apsibraižysime, bet kažkur judėsime. Tai aš kviečiu grįžti atgal į autostradą ypač gerbiamus valstiečius, nes pasižiūrėjus, kiek priregistruota yra pasiūlymų… Suskaičiavau: 16 pasiūlymų būsimam svarstymui yra iš daugumos, 13 – iš opozicijos.
Tai ar jūs patys pasitikite savo deleguota ministre, ar jūsų pačių siūlymų yra perteklius? Man atrodo, jūs turėtumėte susikaupti ir pasakyti: nebalsuosime nė už vieną siūlymą, grįšime prie reformos gairių, kurias pasiūlė pati ministerija. Todėl kviečiu grįžti į autostradą ir kviečiu neparemti nė vieno iš siūlymų ir laikytis originalaus pasiūlymo, kuris leis sektis tiems, kurie iš tikrųjų rodo rezultatus. Dėkoju.
PIRMININKĖ. Dėkoju. Kviečiu S. Tumėną. Artėjame prie mūsų sutarto laiko nustatyto limito.
S. TUMĖNAS (LVŽSF). Gerbiama pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, kai Lietuvos armija arba Lietuvos policija perka automatus ir renkasi, ką pirkti, pavyzdžiui, UZI ar AK, tai sprendžia specialistai. Deja, Lietuvoje yra tokia situacija, kad apie švietimą jau ketvirtį amžiaus mano, kad gali kalbėti bet kas, švietimą išmano visi. Man primena šią situaciją ir šiandieninė diskusija.
Aš stoviu šioje tribūnoje tam, kad pasakyčiau, kad man svarbu, ką mes, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kalbėjome priešrinkiminėje programoje, ir tai, kaip įgyvendinam tą programą. Tie dalykai turi būti tapatūs, eiti vienas paskui kitą.
Aš noriu priminti, kad mūsų programos vienas iš kertinių teiginių buvo išsaugoti regioninius universitetus, mažinti socialinę atskirtį, regionų politika ir t. t. Aš jokiu būdu nesu prieš optimizaciją. Akivaizdu, kad Lietuvoje universitetų yra per daug. Visų pirma universitetų yra per daug ne regionuose, o Vilniuje ir Kaune. Pirmiausia reikia mažinti Vilniaus ir Kauno universitetų skaičių.
Noriu priminti A. J. Greimo žodžius, kuris sakė, kad „Lietuvoje universitetiniai centrai turi būti ne tiktai Vilniuje ir Kaune, bet ir uostamiestyje, ir Šiauliuose“. Taip sakė dar J. A. Greimas. Šiandien, kai skaitai projektą ir analizuoji tuos skyrius, matai tiesiog daug cinizmo. Pavyzdžiui, sakinys – „Pedagogų rengimas turi vykti stipriausiuose universitetiniuose miestuose – Kaune ir Vilniuje.“ Nuo kada Kaunas buvo stipriausias pedagogų rengimo centras? Regis, kai kam atrodo, kad pedagogų rengimą galima pradėti per mėnesį ar per pusmetį, ar per metus.
Aš noriu pasakyti, kad pedagogų rengimo įdirbis, pavyzdžiui, koks yra Šiaulių universitete, tęsiasi 60 metų. Sukurti tam tikros srities pedagogų rengimo sistemą užtrunka dešimtmečius. Pavyzdžiui, Šiaulių universiteto profesoriaus E. Balčyčio sistema buvo kurta 30 metų ir ji dabar yra visoje Lietuvoje jau daugybę metų. Taigi visa tai daroma ne per vieną dieną, tačiau sunaikinti galima per dieną. Akivaizdu, kad muzikos atlikėjus galima rengti daug efektyviau Teatro ir muzikos akademijoje, tačiau kur geriau rengiami muzikos mokytojai, galima ginčytis. Tokių pavyzdžių aš galiu daug pasakyti.
Šiandien konservatoriai taip gana skeptiškai nusiteikę. Aš noriu jiems priminti, kad ne-seniai vyko didžiulė konferencija Seime. Deja, nė vienas konservatorių atstovas neatėjo pažiūrėti, ką pasakys Šiaulių universitetas. Atvyko net Šiaulių vyskupas, atvyko daugybė aplinkinių rajonų merų, tačiau, deja, jūsų konferencijoje nebuvo matyti. Tačiau noriu pasakyti, kad vienas iš pažangiausių konservatorių merų – Pasvalio meras G. Gegužinskas aiškiai pasakė konferencijoje Šiauliuose: „Kai iš Pasvalio išvyksta abiturientai į Vilnių, Kauną, beveik nė vienas negrįžta. Kai išvyksta į regionų universitetus – į uostamiestį ar į Šiaulius, dauguma jų į savo kraštą grįžta.“ Taigi čia ir yra regioninė politika.
Gerbiamieji, ar mes norime, kad Lietuva būtų tiktai Kaunas ir Vilnius, ar šiek tiek daugiau? (Balsai salėje) Baigdamas noriu akcentuoti, kad, ponai, prisiminkime, kokia mūsų partijos programa, kokia mūsų rinkimų programa, kad Lietuva ne tik Vilnius, Kaunas, bet ir likusi Lietuva. Ministrei, kuri čia užsiminė, kad mėgsta autostradą, greitkelį (taip ji sakė), tačiau, kai važiuoji greitkeliu, nepamatai, kas darosi paprastame plente ar vieškelyje. Taigi nežinau, ar ministrė užfiksavo, kad paskutinėje Frankfurto knygų mugėje dviejų jaunų mokytojų iš Šiaulių vadovėlis pradinukams buvo pripažintas…
PIRMININKĖ. Jūsų laikas!
S. TUMĖNAS (LVŽSF). …šešiamečiams buvo pripažintas geriausiu Europoje tarp 36 pateikusių valstybių.
PIRMININKĖ. Ačiū, kolega.
S. TUMĖNAS (LVŽSF). Ne vienas čia, ko gero, visi, kurie čia sėdite, mokėtės ne iš Kauno, Vilniaus vadovėlių pradedant pradinukais, bet iš Šiaulių profesūros vadovėlių.
PIRMININKĖ. Ačiū, Stasy, jau laikas.
S. TUMĖNAS (LVŽSF). Jeigu jie būtų prasti, aš manau, kad dauguma čia jūsų nebūtumėte sėdėję. Ačiū.
PIRMININKĖ. Dėkojame. (Balsai salėje) Nustatytas laikas diskutuoti baigėsi. G. Landsbergis dėl vedimo tvarkos.
G. LANDSBERGIS (TS-LKDF). Dėl vedimo tvarkos. Aš noriu atkreipti dėmesį, kad gerbiama ministrė, kuri turėtų sėdėti priekyje, yra pasislėpusi gale. Aš manau, ji labiausiai slepiasi dėl to, ką dabar pasakė jos frakcijos kolegos. Šiaulių universitetas bus išsaugotas. Akivaizdu, žmonės net neslepia savo interesų…
PIRMININKĖ. Jūs turite kalbėti dėl vedimo tvarkos, o ne dėl motyvų, gerbiamas Gabrieliau.
G. LANDSBERGIS (TS-LKDF). Dėl to, kad ministrė turėtų sėdėti priekyje.
PIRMININKĖ. R. Juknevičienė.
R. JUKNEVIČIENĖ (TS-LKDF). Ir aš dėl vedimo tvarkos, dėl oficialių terminų vartojimo kalbant – oficialiai yra Lietuvos kariuomenė. Nėra tokio termino – Lietuvos armija. Labai ačiū.
PIRMININKĖ. Dėkoju. Gerbiamieji, baigėsi diskusijų laikas, bet pagal 108 straipsnį be eilės diskutuoti gali užsirašyti Seimo Pirmininkas ir jis tokią teisę turi, tai suteikime jam žodį. V. Pranckietis.
V. PRANCKIETIS. Gerbiami kolegos, girdžiu jūsų žodį „žemkė“ ir tai tiktai jus žemina, nes jūs bandote demonstruoti savo kažkokį neva pranašumą prieš kitus irgi lygiai tokį patį išsilavinimą turinčius žmones. Tikriausiai jums dabar yra šlovė. (Balsai salėje) Gerai.
Bet prie ko grįžtame? Mes grįžtame prie proceso vilkinimo, prie kažkokios sistemos kūrimo, neva ji buvo geresnė, negu kūrimo metu ji buvo sukurta. Aš dabar jau kalbėsiu ir to žmogaus vardu, kuris patyrė visus tuos dešimties metų universitetų tampymus. Ačiū tiems autoriams, kurie čia sėdi, – buvę ministrai, sėdi buvę komitetų pirmininkai arba bent jau jų dalyviai, kai aš tai patirti turėdavau iš universiteto vidaus, kai mūsų čia nesusitarimas, arba tada jų nesusitarimas, anksčiau versdavo mus kaip nors vertis per galvą.
Sukūrėme niekingą universitetų žeminimo sistemą – vaikymosi paskui pinigus. (Balsas salėje) Ji iki šiol egzistuoja. Dabar, Gabrieliau Landsbergi, kalbu aš! Ir iki šiol šita sistema egzistuoja ir tą sistemą mes bandome pakeisti. Mes turėjome ateiti čia, į valdžią, tam, kad turėtume teisę kalbėti už universitetus. Iš jų išaugę ir ne gėda, kad mes iš tų universitetų esame išaugę ir šiandien drįstame kalbėti jų vardu. Kai universitetai rodo savo iniciatyvą… Pirmą kartą per visą ketvirtį amžiaus universitetai parodė savo iniciatyvą, mes drįstame jas atmesti sakydami, kad tai neatitinka Vyriausybės programos. Tai atitinka Vyriausybės programą. Mes esame demokratiška valdžia, mes esame tam, kad kurtume universitetus, kad kurtume juos pagal jų pačių iniciatyvą, o ne kam nors pataikaujant ir nesivaikant balų. Mes turime užtikrinti valstybės poreikį, o ne vaikytis kokių nors reitingų ar dar ko nors.
Aš atsiprašau visų universitetų bendruomenių už tai, kas vyksta šiandien čia, Seime. Nuoširdžiai atsiprašau ir tikiuosi, kad jie mus išgirs ir galų gale priims tokius sprendimus, kokių mes tikimės. Mes tikime universitetais ir pasitikime jais. Leiskime ir jiems dirbti. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKĖ. Dėkojame Seimo Pirmininkui. Dabar kviečiu komiteto pirmininką gerbiamą E. Jovaišą į šią tribūną. Svarstysime, gerbiamieji Seimo nariai, jūsų pasiūlymus […] A. Kubilius pristato pasiūlymą. Prašau.
A. KUBILIUS (TS-LKDF). Gerbiami kolegos, mūsų pasiūlymas iš tikrųjų kompleksinis, eina per atskirus straipsnius. Gal būtų galima vienu ypu visus mūsų pasiūlymus ir svarstyti, nes pasiūlymai yra susiję su tuo, ką aš vadinu proceso valdymu. Mano įsitikinimu, ką mes pamatėme per šituos keletą mėnesių, labai svarbios reformos, t. y. aukštųjų mokyklų reformos, proceso valdymas yra labai prastos būklės tiek rengiant pačios reformos projektus, tiek juos svarstant Seime, tiek ir toliau aš galiu spėti, taip pat bus ir su jos įgyvendinimu. Čia Seimo Pirmininkas visus mus barė, kad mes kažkaip ne taip kažką suprantame ir darome, bet, gerbiamas Pirmininke, jeigu jums netrukdytų komiteto pirmininkė, išgirstumėte mano žodžius. Mes visi, Seimo nariai, jaučiame atsakomybę už aukštojo mokslo tolesnę situaciją ir tolesnę eigą. Deja, aš turiu pasakyti, kad man labai kelia nerimą būtent tai, kaip dabar atrodo pats tolesnis svarstymo procesas.
Ką mes pasiūlėme? Mes pasiūlėme Seime kurti specialią laikinąją ar grupę (kaip norime, pavadinkime) visų frakcijų atstovų komisiją, į kurią įeitų žmonės iš įvairių komitetų – iš Ekonomikos komiteto, iš Švietimo ir mokslo komiteto, ir iš visų kitų. Žmonės, kurie turi galbūt patirties dirbant ir Vyriausybėje, ir kitur. Tokia komisija toliau svarstytų ir reformos visą parengimą, toliau svarstytų visą eigą ir jo įgyvendinimą. Tiktai tai, man atrodo, leistų pasiekti platesnį konsensusą, kurio dabar aš nematau, ir tiktai tai leistų garantuoti, kad iš tikrųjų šitame Seime bus pasiekti tie rezultatai, kurių mes visi norime, kad būtų pa-siekti, kad aukštojo mokslo reforma iš tikrųjų garantuotų mums toliau aukštojo mokslo kokybę, o ne vienos ar kitos grupės kokį nors laimėjimą šitame dideliame chaose. […]
PIRMININKĖ. Dėkoju komiteto pirmininkui. Nuomonės už nematyti. Nuomonė prieš – J. Olekas.
J. OLEKAS (LSDPF). Ačiū, gerbiamoji pirmininke. Jeigu niekas nenori palaikyti, suprantu, kad čia balsas tyruose. Aš iš tikrųjų pritariu komiteto pirmininkui ir komiteto siūlymui. Mes turime galimybę deleguoti savo atstovus į komitetą. Jeigu jūs nepasitikite ten dirbančiu M. Adomėnu ar kitais, tai pasikeiskite vietomis. Tikrai susirinkę žmonės gali tą siūlymą padaryti. Dabar papildomai šalia kurti komitetą, komisiją ar grupę – tai vėlgi laiko gaišinimas. Ką tik šaipėtės, tyčiojotės, kad buvo kažkada kuriamos darbo grupės, dabar vėl tą patį siūlote. Tai siūlau pritarti komiteto nuomonei ir negaišti laiko.
[…]
Šaltinis: lrs.lt