Baigiantis 2017-iesiems, gruodžio 28-ąją, Ramūnas Karbauskis savo veidaknygėje paskelbė atvirą laišką Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei ir išdėstė faktus apie savo santykius su tam tikra žiniasklaida (šį jo liudijimą rasite publikacijos apačioje).
Mat išvakarėse buvusi DELFI.lt vyr. redaktorė paskelbė tekstą „Kai Karbauskis grasina teismais“. Jo pagrindinę temą ir daugiabriaunę žinią autorė išsako jau įžanginėje tezėje „Politikai be žiniasklaidos bejėgiai, netgi ir feisbuko laikais“, atvirai įvardija ir šaltinį, iš kurio kyla toji žiniasklaidos galia: „Būtent žiniasklaida yra vienas iš pagrindinių veiksnių, galinčių iškelti negeroves, korupciją ir sužlugdyti politiką“.
Sutikite: įdomus prisipažinimas. Kaip ir tai, kad autorė savo teksto argumentaciją bei patosą grindžia paprastute prielaida, tiesa, garsiai nutylėta: Lietuvoje [gali būti] korumpuotos visos valdžios, tik ne ketvirtoji.
Kas belieka skaitytojui? Tik… retoriškai ar ne mažiau naiviai klausti: negi buvusi vienos įtakingiausios žiniasklaidos institucijos vyr. redaktorė nori įtikinti, kad ji mano, jog Lietuvoje kas nors tiki, kad korumpuoti tik politikai, o, pavyzdžiui, neribotą galią įgijusi žiniasklaida atlaiko gundymus ir yra tyra kaip ašara?..
Kad tokia savivoka nėra atsitiktinumas, rodo dar vienas M.Garbačiauskaitės-Budrienės komentaras, paskelbtas po savaitės, sausio 3 dieną, kuriame ir vėl aktualizuojama ta pati žiniasklaidos galios be ribų tema. Ir, nors visame straipsnyje „Karbauskis prieš Jakilaitį. Kas laimi?“ nuolat linksniuojama pirmoji pavardė, jame nė žodeliu neužsimenama apie R. Karbauskio atvirame laiške paminėtus faktus, nori nenori, bet paneigiančius prielaidą apie ketvirtosios valdžios skaistumą. O be jos visas „rūmas“ griūna it kortų namelis.
Tačiau ir tas nutylėjimas nuskamba labai garsiai – imi spėlioti (beje, galima ir pratęsti): Matyt, buvusi vyr. redaktorė atsakymą R. Karbauskiui dar tik rašo… O gal ji laukia, kol kolegos suras tą prašapusią pažymą…?
O kol vieni ieško, kiti spėlioja, M.Garbačiauskaitė-Budrienė ir vėl dalijasi tuo, kaip ji mato tai, (sakykim taip) „kas vyksta tarp E. Jakilaičio ir R. Karbauskio“, ir, žinoma, vėl … pasisako. Teksto pagrindinės minties karkasą (ir autorės savivoką?) geriausiai atspindi straipsnio poskyrių pavadinimai: „Kur laimi R. Karbauskis?“, „Kur pralaimi R. Karbauskis?“, „Tai kas išverstų R. Karbauskį?“, o patosą – susirūpinimas … LRT reputacijai padaryta žala:
[…] Žala LRT reputacijai padaryta.
Čia kalbu ne apie tai, ar ta informacija iš tiesų turi kokio realaus pagrindo, bet apie tai, kad auditorija į tai nebesigilina, nes patikėjo, kad taip ir yra.
Ir nepadės išsamūs tekstai apie tai, kad televizijos produkcija brangiai kainuoja. Taip, ji kainuoja brangiai, visada kainavo, bet paprastai lietuviškai auditorijai tai niekada nerūpėjo – jie nemokėjo už turinį ir nesiruošia to daryti. Jiems sunkiai suvokiama, kad kamera gali kainuoti 40 000 eurų ir jos vienos neužteks, nes viskas, apie ką jie galvoja – kaip išsimaitinti už savo 500 eurų atlyginimą.
R. Karbauskiui pavyko žurnalistą E. Jakilaitį paversti verslininku, o verslininkai Lietuvoje, žinia, nemėgiami kaip kažkokie nešvarūs savanaudžiai ir išnaudotojai.
Staiga „Antroji“ Lietuva pamatė, kad E. Jakilaitis nesitenkina vien tik laidos vedimu, kad jis turi daugybę kitų veiklų, iš kurių irgi UŽDIRBA, ir čia automatiškai atsiveria naujos erdvės sąmokslo teorijoms ir etikečių klijavimui.
Jums pasidarė smalsu, kodėl M.Garbačiauskaitė-Budrienė lyg niekur nieko antrina… R. Karbauskiui? Stebitės, jog ji teigia, kad iki R. Karbauskio klausimų E. Jakilaitis buvęs kas tik nori, bet ne verslininkas?.. O gal ir jus sukrėtė toji neslepiama panieka 500 eurų [ir mažiau] uždirbančiai Lietuvai? Ar apėmė nuostaba, iš kur kyla „Vilniaus elito“ įsitikinimas, kad jie žino, apie ką galvojanti „antroji Lietuva“?..
Gal beskaitant šiuos opusus jums kilo ir rimtesnių klausimų, pavyzdžiui: O kodėl niekas nesvarsto, koks turėtų būti ir ką turėtų daryti nacionalinis transliuotojas bei žiniasklaida apskritai, kad laimėtų … visa visuomenė, ar Kodėl žiniasklaidos atstovai, bent retkarčiais pasidomintys, kaip „įsisavinami“ viešieji finansai įvairiose valstybės valdomose įmonėse, taip atkakliai nenori pasidomėti tuo, kas vyksta LRT, dosniai iš biudžeto finansuotame net didžiosios krizės laikais?“, galų gale – ar Lietuvoje dar galioja nekaltumo prezumpcija? ir pan.?
Jei taip, vadinasi, … tikslas pasiektas. Ne toks, kokio siekta? Atsakymą duoda pati M.Garbačiauskaitė-Budrienė, antrąjį opusą pradedanti teiginiu: „Ramūnas Karbauskis ir „valstiečiai“ nuolat prisidarydavo bėdų dėl prastos komunikacijos: vis prisišaudydavo sau į kojas.“ Rimtai. Sutikite, tas būtasis dažninis laikas net labai įdomus, jei būtų pasirinktas sąmoningai, būtų dar įdomiau.
Supažindiname su R. Karbauskio liudijimu.
Gerbiama Monika Garbačiauskaite-Budriene,
kodėl taip kategoriškai teigiate, kad Ramūnas Karbauskis pradėjo kovoti su visa žiniasklaida ir ėmė ją spausti? Su žiniasklaida niekada nekovojau ir nekovosiu, nes etiška žiniasklaida yra demokratinės visuomenės variklis, tik, deja, to paties negaliu pasakyti apie tuos atvejus, kuomet prasilenkiama su etiškos žiniasklaidos principais ir vertybėmis.
Sakote, panorėję politikai rastų būdų klausimus išspręsti neteisminiu keliu, bet to esą nenori?
Ir, pasak jūsų, politikų tikslas – tik pridaryti nemalonumų žurnalistams ir žiniasklaidos priemonėms, kad šios pradėtų save cenzūruoti ir pagalvotų prieš kritikuodami? Ar iš tiesų taip?
Panagrinėkime Jums tikrai žinomą atvejį – „Ukrainos pažymą“, apie kurios egzistavimą prieš pat 2016 m. Seimo rinkimų antrą turą paskelbė, berods, tuomet Jūsų vadovaujamo portalo Delfi žurnalistė Eglė Samoškaitė. Ne tik paskelbė, bet ir manęs apie tą „pažymą“ paklausė – gandai buvo plačiai paskleisti, taigi, buvau girdėjęs, kad „yra Ukrainos pažyma apie R. Karbauskio ryšius su Rusija“. Aiškinau E. Samoškaitei, kad tai – absoliuti nesąmonė, tačiau informacija buvo plačiai paskleista ir iki šiol kartais primenama.
Kreipiausi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tada E.Samoškaitė nurodė, kad jos aprašyta informacija paremta politinės partijos „Lietuvos tėvynės sąjunga“ politikų J. Razmos ir I. Degutienės bei neįvardinto asmens teiginiais, kuomet jie patvirtino girdėję kalbas apie informacijos apie R. Karbauskį iš Ukrainos spec. tarnybų egzistavimą.
Su pačios pažymos tekstu dar įdomiau išėjo – paaiškėjo, kad pažymą, tiksliau – „pažymos neoficialų vertimą“ E. Samoškaitė tiesiog padėjo ant redaktorių stalo (stalas vienas, redaktorių, berods, penki), tai ir neišliko tas dokumentas… Teismai atsisakė tenkinti pareigūnų prašymą įpareigoti E. Samoškaitę atskleisti tą „neįvardintą asmenį“ ir galiausiai ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas konstatavus, jog pirminiu šios informacijos šaltiniu laikytina Eglė Samoškaitė.
Ir dar – vykstant tyrimui buvo gautas Valstybės saugumo departamento raštas, patvirtinantis, kad departamentas nėra gavęs iš Ukrainos saugumo pažymos apie mano sąsajas su Rusija. Taip pat gauta Ukrainos saugumo tarnybos pažyma, kur pastaroji patvirtino neturinti jokių duomenų apie mano ryšius su Rusijos Federacijos specialiosiomis tarnybomis.
Štai tokia istorija. Sakot, išsiaiškinti „Ukrainos pažymos“ paskleidimo istoriją ir apginti savo reputaciją buvo galima ir kitais būdais? Na, niekaip nesitiki, ypač kai sužinai, kad tokį neįkainojamą dokumentą kaip „Ukrainos pažyma“ žurnalistė tiesiog nutrenkė ant stalo, taip ir pradingo popierius… Nei Delfi neturi, nei E. Samoškaitė, tik plačiai paskleista informacija apie „Karbauskį-Karabasą“ beliko viešoje erdvėje… Gaila, kad nei E. Samoškaitė, nei Delfi nepasidalino su visuomene „Ukrainos pažymos“, kurios Ukrainoje net Ukrainos saugumo tarnyba nėra nei mačiusi, nei regėjusi, istorijos užkulisiais.
Kitas Jūsų paminėtas atvejis – civilinė byla prieš Andrių Kubilių, kuomet, anot Jūsų, „R. Karbauskis kreipėsi į teismą dėl Andriaus Kubiliaus išsakytų minčių, kad R. Karbauskis ir jo valdomas „Agrokoncernas“ patiria Rusijos įtaką, veikia priešiškai Lietuvos valstybės interesams, tačiau teismas ieškinį atmetė.“ Tačiau procese paaiškėjo daug aplinkybių, kurių be teismo, neabejoju, A. Kubilius jokiu būdu nebūtų pripažinęs. Svarbiausia – A. Kubilius pripažino (tiesa, labai nenoriai), jog neturi duomenų, kad R. Karbauskis ir jo verslas yra įtakoti Rusijos ir už tai gauna geresnes verslo sąlygas. Į klausimą „Ar jūs teigiat, kad Ramūnas Karbauskis ir jo verslas veikia įtakoti Rusijos ir už tokį veikimą gauna geresnes verslo sąlygas?“ A. Kubilius, galiausiai atsakė: „Aš tokių duomenų neturiu“. Iš „specialiųjų tarnybų pažymos“ (labai jau mėgsta tam tikra politinė jėga pažymas), kuria dangstėsi A. Kubilius, taip pat liko šnipštas – mano prašymu išreikalavęs pažymą iš Valstybės saugumo departamento ir susipažinęs su jos turiniu teismas informavo, kad valstybės saugumo pažyma neturi nieko bendro su nagrinėjama byla, t.y. nei su manimi, nei su „Agrokoncernu“ ar kita įmone.
Ne visai tiksli ir Jūsų informacija dėl R. Valatkos. Nors Visuomenės informavimo ir etikos komisija nusprendė, kad R. Valatka etikos nepažeidė, vis dėlto komisija į R. Valatką kreipėsi individualiu kreipimusi ir atkreipė dėmesį, kad „net deklaravus viešai savo politines pažiūras, aptariant ir (ar) komentuojant politinių oponentų veiklą, būtina išlaikyti nešališkumą, tikrinti pateikiamus faktus, labiau pagrįsti teiginius, ypač jeigu jie yra itin kritiški oponentui.“ Žinoma, R. Valatka, ne kartą viešai rašęs, jog likau „it musę kandęs“, nepapasakojo apie Visuomenės informavimo ir etikos komisijos rekomendacijas jam bent pabandyti būti nešališkam.
Taigi, šios istorijos parodo, kad kartais kitokių priemonių apsiginti ar pasiaiškinti tiesiog nėra. Tik teisme paaiškėjo, kad politinis oponentas jokių duomenų apie mano neskaidrius ryšius neturi. Tik po to, kai kreipiausi į prokuratūrą, paaiškėjo painūs „Ukrainos pažymos“ keliai ir klystkeliai beigi tiesa – kad jokios pažymos nebuvo ir nėra. Monika, ar jūs manote, kad aš turėjau nesiginti ir leisti klastotėmis žlugdyti mano reputaciją?
Tokie teisminiai procesai parodo, kad įstatymai valstybėje visiems galioja vienodai, t.y. ir politikas turi teisę gintis nuo nebūtų kaltinimų, net jei tokius kaltinimus išsigalvojo žurnalistas.
P.S. Edmundas Jakilaitis taip pat turi patirties darbe su menamomis pažymomis, po tokio skandalo jam teko atsisveikinti su komercine televizija. Prisimenat? (skaityti ČIA)