Be komentarų.
Bernardas Gailius. Jono Noreikos ir Kazio Škirpos problema – fašizmas
DELFI.lt | 2019 m. liepos 29 d.
Turbūt daugeliui žmonių atrodo taip, kaip man atrodė iki šiol: kad diskusijos dėl atminimo lentų ir paminklų tėra per ilgai užsitęsusios, gal net liguistos „kovos“ su sovietine praeitimi apraiškos. Manau, kad mes visi klystame – viskas daug rimčiau.
Taika tarp „raudonųjų“ ir „baltųjų“ Lietuvoje pasiekta jau seniai. Taip, tai buvo labai reikšmingas visuomenės susiskaldymas: į komunistus ir antikomunistus, įskundėjus ir įskųstuosius, net partizanų ir stribų palikuonis. Bet tai jau praeitis.
Aš asmeniškai manau ir studentus taip mokau, kad lūžio momentas šioje XX a. devintąjį–dešimtąjį dešimtmetį prasidėjusioje dramoje įvyko 2008 m. Tais metais būdamas Seimo pirmininku Česlovas Juršėnas pasakė Sąjūdžio jubiliejui skirtą kalbą, kurioje XIX a. sukilimus, knygnešius, partizanus, disidentus ir net komunistus suliejo į vientisą kovojusios ir tebekovojančios Lietuvos paveikslą.
Istoriškai visiškai nepagrįsta kalba sukėlė suprantamą pasipiktinimą, todėl nebuvo pastebėtas jos svarbiausias politinis akcentas: buvę komunistai (Č. Juršėno asmenyje) pripažino partizanų karo reikšmę Lietuvai. „Raudoniesiems“ nusileidus dėl šio – esmingiausio konflikto klausimo, „baltieji“ galėjo ramia sąžine pripažinti taiką.
Kad taika tarp „raudonųjų“ ir „baltųjų“ tikrai įsitvirtino, kad šis konfliktas jau praeityje, aiškiausiai liudija Adolfo Ramanausko-Vanago valstybinės laidotuvės. Tiek pačios laidotuvės, tiek prieš pat jas įvykusi Rūtos Vanagaitės provokacija parodė, kad visuomenė atmeta bet kokią kontroversiją partizanų klausimu.
Taigi jokio konflikto dėl sovietinės praeities Lietuvoje nebėra. Vyksta visai kas kita – konfliktas dėl Lietuvos ateities.
Pastarojo dešimtmečio kovos dėl paminklų ir kitų atminimo ženklų yra visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, atgimstančio fašizmo apraiška. Lietuvos fašistai labai didžiuojasi antisovietiniu pasipriešinimu ir net norėtų šią temą „pasisavinti“, bet iš tikrųjų tariama kova su sovietizmu yra tik atspirties taškas platesnei fašistinei agitacijai.
Pavyzdžiui, išpuoliams prieš Lietuvos konstitucinę santvarką ir „naująja nomenklatūra“ krikštijamą nepriklausomos Lietuvos elitą. Šiuos sentimentus geriausiai išreiškia Vytauto Radžvilo „neįvykusios valstybės“ teorija ir be reikalo išjuokiamas fašistinis šūkis „ne už tokią Lietuvą kovojome“.
Visuomenės dėmesio centre atsidūrę Kazys Škirpa ir Jonas Noreika svarbūs pirmiausia tuo, kad buvo fašistai. Juos abu subrandino tradicija „voldemarininkų“, kurie dar tarpukariu kūrė perversmo planus ir sudarinėjo likviduotinų asmenų sąrašus.
Todėl K. Škirpa ir J. Noreika ir kelia tiek taurių sentimentų naujajai „pažangių lietuvių“ kartai. Atsispiriant nuo jų pavyzdžio reikia kalbėti apie tikrąją problemą – apie fašizmą.
Galime tikėtis, kad, kaip ir tarpukariu, fašistai liks iš esmės marginali srovė Lietuvos politikoje. Bet jie jau čia – to negalima ignoruoti, todėl nereikėtų šios temos plakti su kitomis.
Ypač vengtina paversti diskusiją apie K. Škirpą ir J. Noreiką dar viena diskusija apie lietuvių indėlį į Holokaustą. Mes kovojame ne dėl Lietuvos žydų atminimo, o dėl dabarties požiūrio į Lietuvą ir jos ateitį.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.