Prieš keletą metų Vilniuje buvau pakviestas į renginį, kuris mane įkvėpė. Jis labai skyrėsi nuo pasitarimų ministerijose, per kuriuos anksčiau ar vėliau išgirsti, kad ko jau ko, o esminių permainų tai jau tikrai nebus – girdi, siūlykite bet ką, tik ne tai, kas kėsintųsi į status quo. Kadangi tuo metu į Lietuvą buvo atvykęs mūsų šaunusis tautietis Antanas Mockus, „Global Lithuanian Leaders“ sukvietė inovacijoms linkusius Antano Mockaus fanus – vietinius „išsišokėlius“ – ir darėme tokį smegenų šturmą. Mažose grupelėse kūrėme projektus – kaip ir ką reikia pakeisti Lietuvoje, kad mus supanti aplinka skatintų džiaugtis gyvenimu, o ne žudytis ar išvažiuoti gyventi kitur.
Pamenu, kai dalinausi įžvalgomis apie savižudybę kaip sociumo, o ne smegenų problemą, ir apie tai, kad taip istoriškai susiklosčius, daug žmonių Lietuvoje iki šiol neturi emocinio raštingumo įgūdžių. Sukluso Algirdas Kaušpėdas, o vėliau ir kiti renginio dalyviai. Taip gimė viena iš idėjų, kurią pristatėme bendram svarstymui.
Aikštės, ir visų pirma Lukiškių aikštė, turi virsti erdve, kurioje žmonės rinktųsi žaisti ir džiaugtis, o ne liūdėti. Lukiškių aikštė galėtų tapti didžiule smėlio dėže. Joje būtų daug žaislų ir žaidimų, ir tokia kūrybiška aplinka skatintų žaisti ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Svarstėme, kad ypač vyrams tai būtų ne tik smagi pramoga, bet ir galimybė išsižaisti. Tai tiesiog būtų jiems, paveiktiems apsimetinėjimo „viskas man gerai“ ir savinaikos tradicijų, sveika. Tokia erdvė skatintų pradėti pažinti savo ir kitų jausmus,
prasmingai džiaugtis gyvenimu ir tai būtų labai veiksminga savižudybių ir kitų dvasinės ne-sveikatos požymių prevencija. Taip prisidėtume prie visuomenės sveikimo.
Pamenu, kad tame renginyje ir Antanui Mockui, ir kitiems sukviestiems išsišokėliams mūsų projektas patiko ir buvo įvertintas kaip prasmingas. Kartu buvo pastebėta, kad Lietuvos realybėje įgyvendinti tokį ir daugelį kitų prasmingų projektų būtų utopija. Mat jie per stipriai provokuotų užsikonservavusią „tradicinėse vertybėse“ ir atsisakančią keistis Lietuvos pusę ir galimai būtų atmesti kaip svetimkūniai. Visi supratome, kad smėlio dėžė, užpildanti didelę dalį Lukiškių aikštės, yra provokuojanti idėja. Bet svarstėme, kad būtent tokių provokacijų Lietuvai labai reikia, jei išties norime siekti sveikos visuomenės, kuriai nebesinorėtų užsiimti per ilgai užsitęsusia kolektyvine savinaika. Na, o kai šalia Antanas Mockus, tai kaip nepasvarstyti – kodėl tokių kūrybiškų ir nebijančių provokuoti politikų beveik neturime Lietuvoje? Arba – kas būtų nutikę su Antano idėjomis, prigijusioms Kolumbijoje, jei jis būtų bandęs būti politiku Lietuvoje?
Dabar, kai mąstau apie paplūdimį Lukiškių aikštėje ir apie, švelniai tariant, neproporcingą reakciją į štai tokį žaidimo smėlio dėžėje variantą, galvoju: o jei tai būtų buvusi didelė smėlio dėžė, o ne paplūdimys? Ar žaidimui skirta smėlio dėžė sukeltų tokią pačią moralės sergėtojų pasipiktinimo bangą, kaip atsitiko su paplūdimiu?
Suradau publikaciją apie tą renginį. Galite pasiskaityti – pridėsiu nuorodą, o dabar pacituosiu ištrauką:
„…„Žaidimų aikštelės suaugusiesiems“ Kurti ir plėsti „gyvas“ viešąsias erdves ir „žaidimų aikšteles suaugusiesiems“ – skatinti socialinį gyvenimą miestuose, regionuose, sukurti ir pritaikyti regionų/ rajonų/ gatvių laimės indeksus, įtraukti į varžytuves, kur pasiekiami aukščiausi rodikliai. Siūloma pradėti nuo Lukiškių aikštės, kaip laimingos erdvės, koncepcijos atnaujinimo. Idėjos globėjai: Algirdas Kaušpėdas, Sergėjus Muravjovas, Gediminas Urbonas…“
Tai vyko 2013 metų birželį. Po 7 metų – 2020 metų birželyje turime mažą stebuklą. Lukiškių aikštė išties tampa laiminga erdve. Tuo nesunku įsitikinti ten apsilankius. Bet daugeliui valdžioje esančių toks Vilniaus ir vilniečių laisvėjimas sukėlė stiprią alerginę reakciją.
Kaip ten bebūtų, ir smėlio dėžė, ir paplūdimys – net jei tai Vilniaus mero ar tuomet siūlytos mūsų, nenaudėlių-išsišokėlių provokacijos, jos yra būtinos provokacijos. Net jei tai ir banalios provokacijos, šiandien matome, kad jos veikia kaip tikslūs politikų brandumo diagnostikos testai. O gal net ir chirurginei operacijai galima prilyginti tokias intervencijas į Lietuvos politiką – skauda, bet labai reikia ją gydyti nuo gyvenimo reiškinių klasifikavimo į „išniekinančius“ ir „šventus“.
Užtenka pasiskaityti nemažos dalies pasipiktinusiųjų argumentus ir sekti, kas šiomis dienomis vyksta Seime, kad suprastum, kokios rimtos grėsmės kyla Lietuvos demokratijai ir laisvės dvasiai iš vidaus. Remigijui Šimašiui ir jo komandai bei paplūdimio smėliui reikia padėkoti už tai, kad dabar matome akivaizdžias grėsmes. Panaši „moralistų“, esą gelbėjančių Lietuvą, koalicija, susiburia jau ne pirmą kartą. Tokia radosi, jei dar pamename, per „Garliavos košmarą“, kai vaikas buvo tapęs pseudopatriotų įkaitu, kai politikai darė neleistinas klaidas ir kai ilgai, net ir su maldomis bei patriotiniais šūkiais, buvo tyčiojamasi iš motinos ir vaiko dvasinio ryšio, trukdant įgyvendinti teismo sprendimą.
Kai klausaisi piktų dėdžių ir tetų prakeiksmų apie neva Lukiškių aikštėje šiomis dienomis vykstančius vertybių išniekinimus ir kai tais neva išniekinimais piktinasi pats R.Karbauskis ir pats P. Gražulis, pagalvoji, kad paplūdimio idėja buvo gera jau vien dėl to, kad nuėmus kaukes dabar aiškėja Seimo narių ir kitų politikų požiūriai ir argumentai.
Moralinės panikos priepuoliai – primityviausias pseudopatriotų metodas – Lietuvoje sukeliami vis dažniau. Tai nėra nekaltas reiškinys. Pilietinei visuomenei, liberaliai demokratijai bei Europos vertybėms ištikimiems politikams, visiems kam brangi Konstitucija – svarbu stebėti, kas tuos priepuolius mėgsta eskaluoti. Kas galėtų paneigti, kad tai – demokratijos uždarymo repeticija ar toks visuomenės nuomonės pasitestavimas? Jei jau tokį spjūviui Konstitucijos vertybėms ir demokratijai į veidą prilygstantį įstatymą galima priimti, tai kodėl nepabandžius padusinti dar pasitaikančius išsišokėlius stipriau?
Įstatymas, kuris dabar skubos tvarka kurpiamas, įvardins žmones, kurie trukdo Lietuvai laisvėti ir sveikti. Koks bebūtų banalus paplūdimio projektas, tai yra saviraiškos pavyzdys, kuris niekam netrukdo, nors daug kam ir nepatinka. O politikų reakcija į jį yra veidmainiška. Ji apnuogina Lietuvos politikos provincialumą ir realias grėsmes demokratijai. Matydami paplūdimiu Lukiškių aikštėje pasipiktinusią plačią koaliciją, galime geriau suprasti, kodėl Lietuvoje stagnuoja gyvybiškai svarbiausios sritys – švietimas, socialinė ir sveikatos apsauga, vaikystės ir jaunimo politika. Nes šioms užsistabilizavusioms nuo sovietmečio laikų sritims labiausiai reikia inovacijų su maištingumo ar bent nekonformizmo atspalviu. Deja, bet kokioms inovacijoms , jei jos tik kvepia realiomis galios santykių ir turinio permainomis, valdžios struktūrose uždegta raudona šviesa.
Jei kam nors vis dar atrodo, kad laisvės dvasios Lietuvoje yra per daug, tai siūlau dar kartą gerai pagalvoti apie tai, kad per daug Lietuvoje vis dar yra visiškai kitokios dvasios. Mus vis dar valdo ir nori toliau valdyti tie, kuriems prie širdies kolūkio dvasia. Jie alergiški bet kokiam laisvės dvasios pasireiškimui. Tokia dauguma ir tokia dvasia valdžios struktūrose šiandien yra didžiausia grėsmė Lietuvos sėkmės vizijai.
Esu vilnietis nuo gimimo. Dar ir gimiau ligoninėje, kuri buvo dvi minutės kelio nuo Lukiškių aikštės. Vilnių myliu už viską ir ypač už jo įvairovę. Ir už laikiną paplūdimį Vilniaus Lukiškių aikštėje taip pat. Myliu Vilnių ir už tai, kad Vilniuje yra visaip mąstančių. Džiaugiuosi, kad Lietuvos sostinė rodo Lietuvai kelią į laisvų ir atsakingų piliečių valstybę, kurioje gerbiamos kiekvieno žmogaus teisės. Gerbiu oponentus, taip pat ir tuos, kuriems nepatinka ar labai nepatinka laikino paplūdimio Lukiškių aikštėje idėja, bet ne veidmainius politikus, kurie kuria ir priima įstatymus pritaikydami juos savo moralės lygiui, tą lygį įvardindami kaip gerą moralę.
Vilnius atsilaikys. Svarbu, kad atsilaikytų Lietuva.
O čia nuoroda į žadėtą tekstą apie renginį 2013 m.: 15min.lt:Pasiūlymai, kaip Lietuvai atsikratyti savižudžių tautos epiteto: pasirašyti „Nesižudymo kontraktą“ ir sukurti suaugusiųjų žaidimų aikšteles