Emociškai įkrautų žodžių vartojimas yra senas ir labai paveikus propagandinis metodas: užuot kalbėjus apie reiškinį neutraliais terminais, reiškinys yra apibūdinamas emociškai nuspalvintais žodžiais – teigiamas emocijas keliančiais, jei propagandistui reikia sukelti teigiamą auditorijos nuostatą, ir neigiamais, jei propagandistui reikia sukelti neigiamą.
Šiuo metodu valdžiai tarnaujanti žiniasklaida naudojosi nuo pat pedofilijos skandalo pradžios – asmenys, abejojantys bylos tyrimo objektyvumu ir susirūpinę Garliavos mergaitės likimu, iškart propagandistų buvo pavadinti „patvoriniais“, „garliaviniais“, „kedofilais“, „violetiniais“ ir pan. Šie įvardijimai buvo tūkstančius kartų ištiražuoti ir įtvirtinti visuomenės sąmonėje.
Dabar šio metodo taikymą propagandistai bando pakelti į naują lygį – prieš kelis metus nukaltus ir uoliu darbu išplatintus emociškai įkrautus įvardijimus jie bando padaryti panašius į bendrinius žodžius. Emociškai įkrauto žodžio pavertimas kone bendriniu išties palengvintų propagandisto darbą – propagandinei kampanijai tęsti ir protams drumsti jau nebereikia kurti naujo teksto arba oracijos, pakanka pasisakyme, kuris gali būti visai nesusijęs su propagandinės kampanijos objektu, įterpti vieną kitą emociškai įkrautą žodelį, kuris vis dar nurodo į pradinį adresatą.
Skaitytojams siūlome pasižiūrėti, kaip Delfi.lt „titanas“ Vladimiras Laučius ir „titanų titanė“ redaktorė Monika Garbačiauskaitė vartoja žodžius „violetinis“ ir „garliavinis“, ir pasvarstyti, kaip tie žodžiai galėtų būti susiję su jų opusų temomis.
Šaltinis: delfi.lt
Šaltinis: delfi.lt