Ketvirtadienį, kovo 30-ąją, Lietuvos nacionalinio transliuotojo portalas LRT.lt paskelbė publikaciją „G. Verhofstadas: liberaliajai demokratijai Lenkijoje iškilo reali grėsmė“, pasirodžiusią portale project-syndicate.org Romos susitikimo išvakarėse kovo 24-ąją pavadinimu „Defending Liberal Democracy in Poland“.
Joje Guy Verhofstadas, buvęs Belgijos ministras pirmininkas, dabar vadovaujantis Europos Parlamento liberaliai ALDE frakcijai, šių metų kovo 1-ąją išleidęs brošiūrą „Paskutinis Europos šansas: kodėl Europos valstybės turi sudaryti tobulesnę sąjungą“ („Europe’s Last Chance: Why the European States Must Form a More Perfect Union“), samprotauja apie politinę situaciją, susiklosčiusią suverenioje šalyje – Lenkijos Respublikoje, kai demokratiniuose rinkimuose prieš porą metų į valdžią atėjo Teisės ir teisingumo partija (TTP), rinkėjams pasiūliusi neliberalią programą ir pelniusi jų pasitikėjimą.
Jau pirmojo sakinio burtažodžiai – 2015 m. į valdžią atėjusi TTP esanti „populistinė“ ir ji pradėjusi „sisteminį puolimą prieš šalies liberaliosios demokratijos institucijas“ – abejonių nepalieka: bus dėstoma vienos ideologijos požiūris. Antrojo sakinio kategoriškumas ir apibendrinimai – „TTP ėmėsi riboti Lenkijos konstitucinio teismo įgaliojimus, be paliovos kėsinasi į teisėjų nepriklausomumą ir siekia nutildyti spaudą“ – irgi iškalbingi: tekste bus rūpinamasi ne šiaip demokratija, o tik liberaliąja, ir tai bus daroma be didesnių skrupulų.
Toks „užkalbėjimas“ tęsiasi ir antrojoje pastraipoje, kurioje ne tik informuojama, kokia bausmė laukia Lenkijos – „Europos Sąjunga prieš Lenkiją pradėjo procedūrą dėl teisinės valstybės principo pažeidimo“, bet ir atviraujama: „Tačiau kol kas pastangos priversti TTP pakeisti savo vis labiau autoritarinę politiką neatnešė sėkmės“. Sutikite: tas atvirumas, su kuriuo pripažįstamas pagrindinis sankcijų tikslas – priversti suvereno pasitikėjimą gavusią partiją atsisakyti savo politinės dienotvarkės – glumina: negi prievartinis liberaliosios demokratijos gynimas nepanaikina pačių liberaliosios demokratijos prielaidų?
Kam skirtos kitos dvi pastraipos, lieka neaišku. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog ir toliau plėtojama „liberalų skundo“ ir „Lenkijos skundimo“ tema: iš to, ką rašo G. Verhofstadas, ima atrodyti, kad jei ne Lenkija, ES viršūnių susitikime Romoje būtų vykusios rimtos diskusijos („Susitikime buvo planuojama aptarti ES ateitį, atsižvelgiant į svarbius rinkimus ES valstybėse narėse, į Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES procesą, į neaiškią santykių su naująja JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija perspektyvą ir į 60-ąjį Romos sutarties jubiliejų“), „[t]ačiau numatytas diskusijas teko atidėti į šalį, nes paskutinę minutę Lenkijos atstovai TTP pirmininko Jaroslawo Kaczynskio nurodymu pareikalavo, kad buvęs Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas būtų atstatydintas iš Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigų“. G. Verhofstadas žino ir tokio Lenkijos reikalavimo motyvus: asmeninis J. Kaczynskio kerštas („J. Kaczynskis seniai siekė atkeršyti D. Tuskui, vadovaudamasis konspiracine teorija, kad D. Tuskas kažkaip prisidėjo prie jo brolio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio žūties per lėktuvo katastrofą 2010 m. netoli Smolensko.“). Bet tikrasis kerštautojas išsiduoda net nemėgindamas nors kiek pridengti savo „demokratinės“ piktdžiugos: „Tačiau J. Kaczynskio politinis sąmokslas žlugo. Lenkijos valdžia buvo pažeminta – D. Tuską parėmė 27 iš 28 ES valstybių narių, ir jis buvo perrinktas antrai kadencijai“.
Kaip ir dera „liberaliam demokratui“, daroma „logiška“ išvada: Lenkija neturi jokios teisės vykdyti antiliberalią politiką, tiksliau – savarankiškai spręsti, kokią politiką ji įgyvendins („Pasak autoriaus, jei ES nesiims ryžtingų ir vieningų veiksmų, dabartinė Lenkijos valdžia ir toliau įgyvendins antiliberalią politiką. Nėra jokių abejonių, kad TTP stums šalį į vis gilesnę konstitucinę krizę ir, siekdama toliau silpninti demokratines institucijas, ims dar labiau varžyti pilietinės visuomenės gyvenimą ir politizuoti teisingumo sistemą“), o ES privalo padaryti viską, kad „liberalioji demokratija“ būtų apginta („ES turi atsisakyti iliuzijos, kad problema išsispręs savaime, ir, kol nevėlu, pradėti ginti liberaliąją demokratiją Lenkijoje“).
Tad ką daryti? G. Verhofstadas nesismulkina – siūlo dvi priemones: stabdyti numatytų Lenkijos programų finansavimą iš struktūrinių fondų („Pirma, ES politikos formuotojai turėtų apsvarstyti galimybę nustatyti, kad ateityje struktūrinių fondų lėšos būtų išmokamos tik toms šalims gavėjoms, kurios laikosi teisinės valstybės principo. Europos Komisijos oficialiaisiais duomenimis, 2014–2020 m. laikotarpiu Lenkijai numatyta skirti 86 mlrd. EUR lėšų pagal 24 skirtingas nacionalines ir regionines programas. Šios lėšos, kurios turėtų būti panaudotos infrastruktūros investicijoms, aplinkos apsaugai, taip pat mažųjų ir vidutinių įmonių konkurencingumui didinti, sudaro daugiau kaip ketvirtį visų šioms reikmėms numatytų ES išteklių. Ir valstybėms narėms, kurios neužtikrina teisinės valstybės principo, toks finansavimas turėtų būti stabdomas“) ir atimti „balso teisę, kol šalies valdžia nepakeis savo antiliberalios politikos“.
Ir šių priemonių ES „privalo imtis“ – tik įsiklausykite! – „ne tam, kad nubaustų Lenkijos žmones, o kad apsaugotų vieną iš savo pamatinių principų“ – teisinės valstybės principą.
Baigdamas G. Verhofstadas nepamiršta kreiptis ir į „Lenkijos žmones“: jis jų bausti visai nenori, bet… „Ar Lenkijos žmonės yra pasirengę stovėti nuošalyje ir stebėti, kaip jų šalis ima skursti ir tampa vis labiau izoliuota dėl to, kad J. Kaczynskis siekia įgyvendinti savo fantazijas ir nepaiso liberaliosios demokratijos idealų, įtvirtintų šalies konstitucijoje?“
Ir čia pat pats atsako – dar vienu burtažodžiu: „Nes tik Lenkijos žmonės gali nulemti savo šalies likimą“.
Ir išreiškia viltį – it koks komunizmo statytojas jis viliasi, kad „Lenkijos žmonės“ ims protestuoti prieš savo netikėlius autoritarus ir už Lenkijos šviesų rytojų Europos Sąjungos sudėty („Reikia tikėtis, kad jie išeis į gatves, protestuodami prieš vis didėjantį šalies valdžios autoritarizmą ir siekdami šviesesnės Lenkijos ateities Europos Sąjungoje“).
„Kai tai įvyks, jie [protestuojantys žmonės] turėtų žinoti, kad ES juos tvirtai remia“, baigia savo „demokratinius užkalbėjimus“ G. Verhofstadas.
Kad taip samprotauja Europos Parlamento liberalios ALDE frakcijos vadovas, ko gero, nieko neturėtų stebinti – jis nuosekliai dėsto savo įsitikinimus ir kalba iš tų galios pozicijų, kurias jam pavyko užimti (kas skaito angliškai ir nori palyginti, žr. ČIA).
Kitas klausimas – kodėl Lietuvos nacionalinio transliuotojo portale LRT.lt šis tekstas skelbiamas būtent taip – susitapatinus, be menkiausio atsiribojimo?…
liberalios demokratijos plėšia susidievinimo skraistę ir liberalią demokratiją pastatys į savo vietą lygioje gretoje tarp kitų pasaulėžiūrų.Popiežiaus Tėvynės šalyje liberalų stabas verčiamas nuo pjedestalo.Viskas normalu.Taip ir turi būti.
O kada Lietuvoje dinks liberalioji demokratija kartu su liberastkonserviniais? Jau seniai laikas būtų juos nušluoti nuo Lietuvos padangės. Tai niekšų niekšai.
Jis skaito kad liberalai tai demokratinė institucija. Vyt juos iš EP.
Štai iki ko prisigyvenome – neliberalus liberalas skelbia neliberalias idėjas apie liberalizmo neliečiamumą, visiškai suvaržant kitokią nuomonę ar kitokias pažiūras. Ir tai vadinama ES vertybe. Kažkas (o iš tiesų labai daug kas) yra labai smarkiai paklydęs bet kokiose vertybėse. Dvasinė išmintis sako: „Nežabojama savivalė ir nevaldoma saviraiška prilygsta nesutramdytam savanaudiškumui, nedieviškumo viršūnei. Laisvė be drauge einančio ir nuolat augančio savojo aš nugalėjimo yra egoistinės mirtingojo vaizduotės prasimanymas. Savuoju aš motyvuota laisvė yra koncepcinė iliuzija, žiauri apgaulė. Savivalė, besislepianti laisvės apdarų maskarade, yra gėdingos vergystės pranašas.” — Gal ir sunku bet kokiam savavaliautojui tai suvokti, bet kol žmonių grupės kurs savąsias žmogiškas ideologijas ir bandys jas pateikti visuomenei kaip neklystančias ir tobulas, tol ir egzistuos toks stebėtinas nepakantumas kitokiai nuomonei ir… Skaityti daugiau »
Šitas paukštelis Briuselyje ir diktuoja muziką, ir diriguoja. Bala jo nematė, bet įdomus kitas dalykas, kaip taip atsitinka, kad mūsų visuomeninis transliuotojas be jokio prierašo susitapatina su šito niekšelio totalitarine propaganda ir agitacija. Ar tokia ir yra mūsų valstybės pozicija? Ir kokiu pagrindu remiantis agitacija prieš kaimyninę mums valstybę, kviečiant net versti teisėtai išrinktą valdžią.
Netelpa galvoje.
Pardon. Sakinį skaitykite: ” Ir kokiu pagrindu remiantis skleidžiama agitacija prieš kaimyninę mums valstybę, kviečiant net versti teisėtai išrinktą jos valdžią.
Po šito ponaičio pareiškimo siūlau vartoti terminą „Totalitarinis Briuselis”.
Iš tikrųjų, labai įdomus variantas – „mūsų” liberastinė purvasklaida su visom atitinkamos „orientacijos” partijom (libkonais, liberastais, „socdemais” ir pan.) be muilo lenda lenkams užpakalin dėl jų šovinistinių reikalavimų Lietuvai – bet kaip pasiutę šunys loja ant tų pačių lenkų demokratiškai išrinktos valdžios, vos tik Briuselis ką nors viaukteli (arba net jeigu jie PAGALVOJA, kad Briuselis galėtų viauktelėti). Mano akimis žiūrint, tai pati žemiausia, visiškai degradavusio baudžiauninko pozicija: kol lenkai „raunasi” ant Lietuvos – tada tų padarų akyse lenkai yra „ponai”, ir todėl jiems būtina pataikauti, bet kai įsikiša Briuselis – ten jau didesni ponai, ir tada JIEMS reikia pataikauti (t.y. loti ant „mažesnių” ponų – lenkų). Man trūksta žodžių apsakyti, kokią panieką ir pasišlykštėjimą aš tiems padarams jaučiu.
Šunsnukiams nepatinka Jaroslavas Kaczynskis vien tuo, kad jau atskleidė savo brolio nužudymo prie Smolensko kremlinius vykdytojus ir artėja prie Tusko demaskavimo. Ogi demaskavus Tuską, paaiškės ir tikri Lecho Kaczinskio bei nacionalinio elito likvidavimo užsakovai Vakaruose.
Taigi „liberalioji demokratija” nuo įprastos sodomodemokratijos matyt skiriasi tuo, kad suteikia valdžiažmogiams pilną laisvę blokuoti bet kokią tiesą apie jų nusikaltimus ir smerkti neklusniuosius, drįstančius tą tiesą atskleisti vergų masei, kuri turi gyventi su užčiaupta burna ir tik dauginti visas jai per melasklaidą diktuojamas polit(dez)informacijas.
Tai kad Lietuvoje jau senokai nebėra NACIONALINIO transliuotojo. Taip ,kažkada buvo tikras , nacionalinis ,lietuviškas „Lietuvos radijas ir televizija“.Vietoj jo dabar turime kažkokį „Ėlėrtė” ,kuris kažkodėl tai save tituluoja garbingu titulu „Nacionalinis”.
Dear Colleague, C-Fam’s remarkable deputy research director, Dr. Rebecca Oas, has worked her magic again with an analysis of UN human rights system’s preoccupation with homosexuality and abortion. Her analysis shows, however, that less than 25 (out of 193) UN Member States are hung up on homosexuality. Most of the pressure comes from these mostly western countries. A UN side-event shows the cowardice and deception of powerful UN actors when it comes to abortion. The UN Population Fund, along with Spanish activist groups, spoke out on „sexual and reproductive rights” but then refused to answer if those „rights” include a right to abortion. They refused, repeatedly to answer, but everyone knows where they stand. Dr. Marianna Orlandi reports. We had… Skaityti daugiau »
kaimynus lenkus, jei jie atsilaikys, gal ir mums bus šiek tiek lengviau prieš eurobiurokratų invaziją atstovėti. O mūsų valdžiukėje sėdintys tik ir uosto, iš kur vėjas pučia.