Stebėjusiems kovo 27-osios LTV laidą „Teisė žinoti“ tapo aišku – ir antrąją Audriaus Siaurusevičiaus direktoriavimo kadenciją LRT griežtai laikysis prezidentūros direktyvos: „Apie prezidentės paskirtus pareigūnus – tik gerai arba labai gerai“.
Siūlome visiems savo skaitytojams rasti laiko ir pasižiūrėti (visos laidos ieškokite čia, ištrauka paskelbta ir čia), kaip LTV vedėja Rita Miliūtė ir du generaliniai Lietuvos Respublikos prokurorai – dabartinis Darius Valys ir pirmasis Artūras Paulauskas – primygtinai įkalbinėja visuomenę pasitikėti liūdnai pagarsėjusio Šiaulių apygardos prokuroro Anatolij Mirnyj sukomplektuota komanda – prokurore Nina ir jos kolegomis. Nežinia, kodėl, bet ne tik Šiaulių gyventojams Ritos Miliūtės vadovaujamu trio šį kartą patikėti sunku.
Atminties nepraradusiems piliečiams belieka tik atsidūsėti: kaip stipriai laikas keičia net ir plienines moteris. Malonūs LTV žiūrovai dar gerai prisimena Ritos Miliūtės laidas, rengtas per Rolando Pakso apkaltą: kaip tada, žavios jaunystės metais, Rita Miliūtė su neslepiamu pasimėgavimu skelbė visą slapčiausią informaciją, kurią ne tik Aloyzo Sakalo vadovautai Seimo tyrimo komisijai, bet ir LTV pluoštais teikė VSD. Kas per keletą metų taip radikalai pakeitė Lietuvą, LTV ir „kiečiausią Lietuvos žurnalistę“?
Kaip žemai krito ne tik prokurorų, bet ir LRT žurnalistų profesionalumas. Propagandinėje laidoje atvirai manipuliuota įstatymais.
Visi trys prokurorai atsisakymą pateikti „Garliavos operacijos“ video medžiagą Seimo laikinajai tyrimo komisijai mėgino pateisinti draudimu informaciją viešinti, numatytu Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 177 straipsnio 1 dalyje:
„177 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas
1. Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius.“
Ir prokurorai, ir „kiečiausioji Lietuvos žurnalistė“ sutartinai nutylėjo, kad šis BPK straipsnis galioja duomenų skelbimui masinės informacijos priemonėse, o Seimas nėra tokia priemonė.
Vienbalsiame propagandiniame šou nebuvo kam paminėti Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme apibrėžtų parlamentinių komisijų teisių:
„susipažinti su informacija, susijusia su tiriamu klausimu, ir gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų dokumentus, duomenis ar žinias, net jeigu tai yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė paslaptis, taip pat gauti pirminius bei kitus dokumentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfiksuoti“;
„suderinusi su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais“;
„tais atvejais, kai atsisakoma pateikti komisijos reikalaujamus dokumentus, medžiagą, komisija turi teisę pasitelkti policijos pareigūnus ir paimti šiuos dokumentus, medžiagą…“.
Kam dar įstatymai, išsami informacija ir profesinė savigarba, kai gautos direktyvos banaliai vienareikšmės?