Dovilė Šakalienė ir visa kohorta feminisčių skundžiasi, kad Lietuvoje šeimų konfliktų atvejais teisiais visada pripažįstami vyrai. Nežinia, iš kokios planetos ši ponia atskrido, nes daugeliu žinomų atvejų, konfliktuojant tėvams, vaikas paliekamas pas motiną. Netgi tokiais atvejais, kai pas tėvą sąlygos geresnės ir vaikas pats nori gyventi su juo. Vienas tokių atvejų – aktyvaus tautininko, buvusio Tautininkų sąjungos sekretoriaus Eugenijaus Pukėno, iš kurio specialiosios pajėgos, įpareigotos antstolės, atėmė vaiką jėga. Apie tai kalbamės su pačiu E. Pukėnu.
Nuo ko viskas prasidėjo? Su kuo vaikas gyveno po Tamstos skyrybų su žmona?
Su Ingrida išsiskyrėme 2014 metais, bendru sutarimu vaikai – sūnus ir duktė – liko gyventi su ja. Aš savo ruožtu skyriau pinigus vaikų išlaikymui, būdavau su jais ligos atveju, kadangi Ingrida sergančius vaikus palikdavo vienus. Negalėjau to leisti, mesdavau darbus ir kasdien važinėdavau.
Kas nutiko, kad sūnus nusprendė palikti motiną ir gyventi su Tamsta?
Vaikai visą laiką skundėsi mamos, senelių elgesiu. Sakė, kad juos skriaudžia. Pabuvę su manimi niekada nenorėdavo važiuoti namo, visada parveždavau juos verkiančius, reikėjo didelių pastangų įkalbėti vaikus grįžti namo. Jau tais pačiais 2014 metais kreipiausi į vaikų teisių tarnybą pagalbos. Vis tikėjau, kad Ingrida supras, suvoks. Lankėsi ji pozityvios tėvystės kursuose, maniau, kad stengiasi, bet deja.
2017 metais, liepos mėnesį gaunu iš sūnaus žinutę „Gelbėk“. Skambinu skubiai 112 ir kviečiu policiją.
Pasirodo Ingrida, grįžusi po kelionės, susipyko su dukra, stvėrė ją už plaukų, pratempė per kambarį, stūmė ant sofos ir užpylė ant galvos prasmirdusį vandenį iš vazos su visom nuvytusiom gėlėm. Atvykę pareigūnai rado klykiantį vaiką, šlapią sofą ir net kvapą jautė. Kuomet aš įėjau, mano mergytė puolė mane, rėkė, klykė: „Ką tu padarei, eik iš čia!“. Kuomet aš ją apsikabinau, verkdama ji pasakė: „Tėti, ką tu padarei, dabar mama mus užmuš!“.
Ingrida, atlikusi egzekuciją, išvažiavo, tuo metu jos namuose net nebuvo. Tada prasidėjo smurtas prieš sūnų, ypač – patyčios, psichologinis smurtas…
2017 metų rugpjūčio 28 dieną sūnus man paskambino ir pasakė: „Įlipau į medį ir, jei tu neatvažiuosi manęs pasiimti, aš nebeišlipsiu“. Davė aiškiai suprasti, kad nušoks. Mano devynmetis kalbėjo apie savižudybę… Skubiai sėdau į mašiną ir, informavęs Ingridą, pasiėmiau vaiką iš kiemo.
Ar atsakingos institucijos – teismas, vaikų teisių tarnybos, antstoliai – atsižvelgė į vaiko valią? O gal standartiškai nusprendė, kad vaiko interesus jos žino geriau už patį vaiką?
Visa šita istorija ir prasidėjo nuo vaikų teisių. Kęstas Bartkus, Ingridos tėvas, man pagrasino, kad Remigijus Šimašius yra geras Rimtauto Bartkaus, Ingridos brolio, draugas ir jie viską sutvarkys. O aš, naivuolis, maniau, kad, kai tik vaikų teisių tarnyba išgirs, kad vaikas pats pabėgo, kad jį skriaudžia, kad jis nori gyventi su manimi – viskas bus baigta. Gausiu sūnaus globą ir toliau gerai gyvensim…
Pirmiausiai susitikimai dėl sūnaus likimo vaikų teisių tarnyboje vyko R. Šimašiaus kabinete, man buvo pasakyta, kad jis maloniai sutiko užleisti mums savo kabinetą. Tuomet, po atsakingo darbuotojo apsilankymo pas mane namuose, po pokalbio su sūnumi, gaunu surašytą buities apžiūros aktą, kuriame parašyta: vaikas pasiilgo mamos. O žinot, kaip sakė sūnus? Kad pasiilgo sesės ir šuns.
Būtent Vaiko teisių apsaugos skyrius su Evelina Martinkiene priešaky pradėjo klastoti dokumentus, teikti teismui tikrovės neatitinkančią informaciją ir užvirė visą košę. Ir daugiau niekas, visiškai niekas nežiūrėjo į vaiko norus, baimes ir emocinę būseną.
Pastaruoju metu regime sisteminį susidorojimą su tautiškai mąstančiais, aktyviais piliečiais. Vytautas Radžvilas praranda darbą Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, Julius Panka – paprastame prekybos centre, Vytautas Rubavičius sulaukia grasinimų ir netgi smurtinių išpuolių prieš savo sūnų. Ar Tamsta įžiūri politinį momentą savo byloje? Ar joje buvo minima Tamstos veikla, Tamstos pažiūros?
Teismo salėje buvau išvadintas nacionalistu radikalu ir tautininku. Posėdžio metu buvo sprendžiamas ne vaiko klausimas, o mano politinės pažiūros.
Nekorektiška klausti, bet kokios lyties buvo teisėjas, vaiko teisių specialistai? Apie antstolę jau žinome. Ar čia galėjo suveikti lyties solidarumas, subjektyvusis veiksnys?
Procese, išskyrus Ingridos advokatą Ugnių Pėdnyčią, nedalyvavo nė vienas vyriškos lyties atstovas. Teisėja Zoja Monid akivaizdžiai palaiko mamą, tiksliau mamos rolę, nėra vienodų salygų mamai ir tėvui. Sūnus pradėjo bijot, nepasitikėt moterimis, jis jų vengė. Būtent dėl to radau vaikui psichologą vyrą. Tik juo vaikas sugebėjo pasitikėt ir po truputį atsivert. O psichologo parašytos išvados buvo atmestos, į jas niekas nekreipė dėmesio. Vaikas kalba apie psichologinį, fizinį smurtą ir net terorizavimą (čia jau – psichologo žodžiai), bet, pasirodo, tai – nesvarbu. Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Ingridos veiksmų, bet viskas stovi vietoje. Net pats psichologas parašė pareiškimą į policiją. Ir ką? Ir nieko.
Ar priešingoji konflikto pusė – buvusi Tamstos žmona – turi kokių reikšmingų ryšių, be minėtų? Gal čia galima įžvelgti ir politinės įtakos požymių?
O taip, tai – dar vienas iš grasinimų. Rimtautas Bartkus, Ingridos brolis, vadovauja iš Vašingtono, dirba Tarptautiniame valiutos fonde. Man buvo pasakyta: mokėm Butkevičių, mokėm Skvernelį, ir tave pamokysim.
Kokių būta ekspertinių, pavyzdžiui, psichologinių ar socialinių vertinimų Tamstos sūnaus, jo mąstysenos ir elgesio atžvilgiais?
Jau vaiko teisių apsaugos darbuotojų prašiau ekspertizės sūnui, kad visi įsitikintų vaiko žodžių tikrumu. Man buvo atsakyta, kad mes tokių dalykų nedarome. Per pirmą teismo posėdį prašiau psichologinės ekspertizės vaikui. Mano visi prašymai buvo atmesti. Buvo nenaudinga sužinoti tiesą.
Tuomet pats pasamdžiau nepriklausomą psichologą, kad užfiksuotų mano vaiko pasakojimą. Su sūnumi buvo bendraujama tris dienas, gavome išvadą, pristatėme į teismą. Įdomu, ar jie bent perskaitė? Niekas neatsižvelgė į išvadą, praėjo devyni mėnesiai, o teismo ekspertas net nekalbėjo su vaiku. Tai ar kam nors rūpi vaiko nuomonė? Vaiko pagalbos šauksmas?
Kaip vyko teismo procesas? Ar jame būta kokių permainų, tarkime, dėl sprendimų palikti vaiką su viena arba kita puse? Gal keitėsi teisėjai arba iš stalčiaus ištraukta naujų aplinkybių?
Kol aš dar 2017 metų spalį bendravau su vaikų teisių tarnyba, vaikščiojau pas mediatorę ir t.t., kita pusė slapčia gavo teismo nutartį dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo: sūnaus – su motina. Ji atėjo į mokyklą vaiko išsivesti pagal nutartį, o sūnus vėl pabėgo. Su mokykliniais batukais, be striukės. Įpuolė man į glėbį jau prie mokyklos lauko durų, kaip jausdamas aš atėjau šiek tiek ankščiau jo pasiimti. Kur jis būtų bėgęs? O teisėja Zoja Monid parašė: „Nustatyta, kad būtent tėvas skatino vaiką bėgti“.
Įdomu, kaip ji nustatė, jei manęs nebuvo mokykloje. Ingrida atsivedė liudininką, vieno iš sūnaus klasiokų tėvą, kuris pasakė, kad manęs nebuvo ir jis nesuvokia, kaip vaikas gali šitaip bėgti nuo motinos. Tai kaip buvo nustatyta, jog būtent aš skatinau bėgti? Bandžiau teisėją šalinti. Ji nesišalino, nagrinėja bylą toliau.
Papasakok detaliau apie patį vaiko paėmimą. Ar būta smurto, įgaliojimų viršijimo požymių? Kaip reagavo pats vaikas?
Skaudžiausia tai, kad su antstole Virginija Meškauskiene buvo suderinta susitikimų su mama grafikas, ji surašė patvarkymą, padėkojau jai. Vaikas po truputį, su psichologų pagalba, turėjo priprasti prie motinos. Atskirai su sūnaus psichologu jį ruošėme susitikimui su mama, norėjau, kad vaikas jaustųsi drąsus ir saugus.
Per patį pirmą paskirtą susitikimą įvyko visas siaubas. Aš nežinau, kas buvo pateikta specialiosioms pajėgoms apie mane, bet čia buvo mažiausiai 40 ginkluotų pusautomačiais pareigūnų, turėjo taraną durims laužti. Viskas įvyko labai greitai: įlėkė antstolė, Ingrida stvėrė sūnų ir išlėkė pro duris. Girdėjau tik vaiko klyksmą: „Tėti, gelbėk!“ Vėliau mes buvome uždaryti mano kabinete ir neišleido mūsų su vaiko psichologu tol, kol jie neišvažiavo.
Vėliau jau išsiaiškinau, kad buvo apsuptas visas kvartalas, žmonės matė, kad vienas kaukėtas vyrukas buvo su ginklu ir ant gretimo namo stogo užsikoręs. Mano vaikas klykiantis, besišaukiantis mano, policijos pagalbos, buvo įgrūstas į greitosios pagalbos automobilį ir išvežtas nežinia, kur.
O iš karto po įvykio atsirado dar viena nutartis, tos pačios teisėjos, kad aš negaliu artintis prie savo vaikų. Tie, kas rašo tokius nutarimus, puikiai suvokia, kad net laiko atžvilgiu neįmanoma taip skubiai paruošti nutartį…
Paskutinis ir esminis klausimas. Kokie tolesni žingsniai? Ar skųsi teismo sprendimą?
Jei ir ne aš pats – bus, kas išsprendžia viską be manęs. Esu tuo tikras.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Marius Kundrotas