Pasibaigus 2020 m. Lietuvos Respublikos pirmajam Seimo rinkimų turui ir matant partijų pagrindinę vertybę – valdžią, natūraliai kyla noras diskutuoti apie demokratiją ir rinkimus. Išties būtų keista, jei mes pripažintume evoliuciją visur, išskyrus demokratiją, bet ir ši sistema turi tobulėti.
Partijos flirtuoja viena su kita ne dėl vertybių, čia jų nėra, yra tik tikslas – valdžia ir kraštutinė kairė, bet toks jau laikmetis. Partijos vadinasi visaip, tarsi atstovautų įvairioms pažiūroms: dešinei, centrui, kairei, tautinėms mažumoms, „KGBistams“, korupcionieriams ir panašiai – jų šiuose rinkimuose varžėsi net septyniolika.
„Laisvi“ norėjo „Laisvės“ partijos, kuri žada „laisvę“, tik paradoksalu, kad šalyse, kur šios politinės minties ideologija laimi, atsiranda stipri cenzūra – vadinamoji „neapykantos kalba“, taip pat ir „politinio korektiškumo“ pavidalu, bei stiprus smurto sparnas „Antifa“, kuris dažnai smurtauja prieš „laisvės“ idėjai nepritariančiuosius, o taip pat ir vaikų indoktrinacija, kad esą yra „69“ lytys, o tėvams, kurie nenori leisti „šviesti“, grasina vaiko teisių gynėjų tarnybos, esą tėvai riboją vaikų ugdymą.
Lietuvos socialdemokratų partiją į rinkimus vedęs už korupciją teistas G. Paluckas susilaukė rinkėjų palankumo taip pat kaip ir Lietuvos Liberalų sąjūdis (dar nesibaigus eks-lyderio E.Masiulio politinės korupcijos bylai). Pastarieji, „vertindami“ rinkėjų „budrumą“, į pirmąsias gretas pastatė buvusio KGB leitenanto dukrą Viktorija Čmilytę Nielsen. Apie Darbo partiją ir V. Uspaskich net pirštų gaila rašyt…
Rinkėjai rinko skirtingas partijas, bet išrinko visas beveik tų pačių vertybių – tai įrodė laimėjusių „konservatorių“ („dešiniųjų“) pirmininkas G. Landsbergis, pareiškęs esą jų vertybės nesiskiria nuo centro kairės „Laisvės“ partijos vertybių, ir su socialdemokratais (kaire) vertybės tos pačios, kas dėl Darbo partijos – dar neįsigilino į jų programą (suprask: vertybės gal ir sutampa).
O partija „Nacionalinis susivienijimas“, kalbėjusi Sokrato stiliumi, – jei darome prielaidą, kad teisybė yra aukščiau už gražbylystę, – krito prieš viešuosius ryšius.
Išvada A: kaip sako O. Koršunovas, „šių dienų magija – tai viešieji ryšiai“.
Išvada B: rinkėjai – politiškai iracionalūs.
Juk jei tu esi aukštos kvalifikacijos medikas, tai dar nereiškia, kad esi ir puikus fizikas ar autoelektrikas ir pan. Bet visi kažkodėl įsivaizduoja esantys puikūs politikos žinovai. Mano kukliu įsitikinimu, rinkėjai turėtų būti politiškai racionalūs, kitaip tai panašu ne į demokratiją, o ideokratiją, kur akli renka gražiausias spalvas.
Politiką ir rinkimo teisę turintis žmogus turėtų išmanyti filosofiją, sociologiją, istoriją, etiką, tarptautinius santykius. Su žmogumi, neišmanančiu šių dalykų, diskutuoti apie politiką yra tas pats, kas su daltoniku kalbėti apie spalvas. Jei nesipiktinate dėl to, kad pastariesiems daudžiama vairuoti, manau, ir mano pasiūlymas turėtų būti priimtinas.
Mano galva, išeitis yra utopinis, rotuojamas rinkėjas – vadinkime jį rinkiku. Kad jį atrinktume, piliečiai turėtų sutikti būti laisvanoriškai egzaminuojami. Panašiai vyksta Konstitucijos ar lietuvių kalbos egzaminas.
Taigi valdžią rinktų tik tam tikra dalis – išlaikiusieji geriausiai. Kurį laiką iki rinkimų ir po to jie negalėtų būti susisaistę su jokia partija ar politiku. Kad rinkikai atstovautų visiems, bent penktadalį jų galėtų sudaryti ir kiti, atsitiktine tvarka parinkti egzamine dalyvavę įvairių socialinių grupių piliečiai. Egzaminus turėtų rengti nepriekaištingos reputacijos komisija.
Išsirinkus aukštos moralės, išmintingus, idėjinius žmones į valdžią, manau, sumažėtų politinis apatiškumas, dėl to visuomenė išsiugdytų naujų idėjų ir lyderių.
Tai, ką aš siūlau, žinoma, ne panacėja, bet, manau, apie tai būtina diskutuoti, net jei tokius svarstymus galios pozicijoje esantys ir vėl marginalizuotų – kaip sako ispanai, „Leidimo nereikia tam, kuris gali be jo apsieiti“.
Nereikia jiems, nereikia ir mums.
Trumpai apie autorių: Artūras Skrinska – VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų magistras.