Sykį pamaniau: „O kas jei tradicinių traukų žmonės turėtų tai simbolizuojančią vėliavą ir koks smarkuolis, patyliukais pasisiuvęs, iškabintų ją balkone?“
Oi, vyruti… Matyt, netrukus į duris pasibelstų heteroseksualūs pareigūnai liūdnais veidais ir ištarabanytų besarmatį į tarnybų rūsius, kur anas būtų kvočiamas rūsčių heteroseksualių tardytojų, apie įvykį grėsmingai rašytų dešimtys heteroseksualių žurnalistų, nenaudėlį koneveiktų heteroseksualios ekrano žvaigždės, o milijonai normalios orientacijos žiūrovų, „deramai“ sureguliuotomis smegenimis, linguotų galvas smerkdami tą homofobišką išpuolį.
Ech, nusipezėjau. Net Dž. Orvelas tokių dalykų nesapnavo. Gal ir gerai, kad nėra tokios vėliavos. Fondams tai nepatiktų.
Bet dėl visa ko, pravažiuodamas suskaičiuoju vėliavos Gedimino bokšte spalvas – vis dar trys! Sukyla patrioto džiaugsmas, bet jį nuslopina gėda – koks aš nemodernus… Antai anglų Premier lygos puslapis mirga vaivorykštėmis ir šūkiais: „Futbolas – visų žaidimas!“ Suglumstu. O kieno jis buvo iki šiol? Matau, žaidėjai prieš rungtynes klaupiasi. Nežinau, kodėl, komentatorius nepaaiškina, tyli. Matyt tokia nauja tvarka ar įstatymai… Bet juntu – pabandytų bent vienas nesiklaupti! Girdėjau, kažkoks įžūlus rusas pabandė – tuo jo karjera ir baigėsi.
Keisti laikai. Ir nors už mojavimą valstybės vėliava jau sulaiko policija, dar turiu vilties, kai koks įtakingas fondas nuspręs, kad Gedimino bokšto trispalvėje mažokai spalvų – vis dar rasis pakankamai žmonių, drįsiančių su tuo nesutikti.