Kai vos į trečią dešimtį įmynęs jaunuolis ar jaunuolė prisistato žurnalistu ar žurnaliste iš didiesiems mediaholdingams priklausančio portalo ir liepia įjungti kritinį protą ir nesiremti neaiškiomis teorijomis, o tikėti tuo, ką rašo jis ar ji, nes tai, ką rašo jis ar ji, yra paremta mokslu – aš ir tikiu. Jei ne, tai įtikiu. O kaip kitaip? Juk jei jis ar ji sako, kad rėmėsi mokslu, vadinasi, šventa.
Kas dar gali būti pažangiau už tikėjimą tuo, ką žino mokslas?! Arba tuo, ką mes žinome apie jį?
Tikiu ir verslininkais, keliems mėnesiams tapusiais mecenatais – jie juk šitaip rizikavo, šitiek investavo, kad įveiktų milijonus paguldžiusį neaiškios kilmės virusą! Sakote, čia tie patys, kurie ilgus metus apgailestavo, kad Žemėje JAU yra per daug gyventojų? Tada ir aš įjungiu kritinio proto likučius ir suvokiu: jei dėl to apgailestavo, vadinasi, tai faktas…
Ir išties – kas gali būti pažangiau už tikėjimą tuo, kad faktas yra faktas?! Arba tuo, ką mes laikome faktu?
Ir patikiu: šitie tai tikrai neapgaus, nes jei išties per daug, tai juk galėjo ir neskubėti… Betgi ne – paskubėjo, sugaišo vos kelis mėnesius, ir štai dabar mes turime vakciną – tikrą panacėją. Taip sako ir jų mokslininkai bei politikai, ir jų žinių skleidėjai. Visi tik ir geidžia: greičiau! Kad tik ta nesąmonė, tas karantinas greičiau baigtųsi!
Argi gali kas būti pažangiau už tikėjimą tuo, ko geidi?! Arba tuo, kaip būtų gerai, jeigu būtų taip, kaip aš to noriu?
Ir apskritai – koks gyvenimas be tikėjimo?