„Šiandien keikiamasi garsiai, net reiškiami ultimatumai „valdžiai“, kuri įsivaizduojama kaip priešiška jėga, nesirūpinanti paprastu žmogumi. Beveik trisdešimt metų valstybinės patirties rodo, kad tokia elgsena menkai veiksminga. Ji silpnina valstybę, nes nepatenkintieji nemato reikalo imtis asmeninės atsakomybės teikti siūlymus, ieškoti kontaktų su konkrečiais politikais, kad tie siūlymai būtų įgyvendinti.“ Tomas Daugirdas. „Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės“, 2016, „Naujasis židinys-Aidai“/bernardinai.lt
Dažnas esame gavę pakvietimą ateitį į diskusiją, susirinkimą, kuriame bus aptariami tavo namo, sodų bendrijos, vaiko mokyklos, seniūnijos klausimai. Na, šiuo metu aš neturiu laisvo laiko, tuo metu būsiu užsiėmęs, turiu dalyvauti n-toje veikloje ir t.t. Taip skambėjo daugelio iš mūsų atsakymai.
Šiuo metu kaip niekada mes to laiko turime, turime ir galimybių, juk visi mes esame prisijungę prie globalaus tinklo ir tereikia tik įvesti naršyklėje susitikimo adresą. Sakote, nėra apie ką diskutuoti? Konsiliumas – kelių gydytojų pasitarimas – paprastai kviečiamas, kai neaiški liga. Jo metu tikslinama ligonio diagnozė, svarstoma jo būklė, gydymo būdai ir priemonės. Ar visiems aišku, kuo sergame, kaip jūs, jūsų vaikai gyvens rytoj? Ar jūs vis dar tikite, kad atskris gerasis skvarnėnas ir atneš jums duonos kasdienės?
Kas gi trukdo, ypač karantino metu, mums susirinkti, aptarti problemas, rasti geriausius sprendimus? Juk visi žinome, jog tiesa gimsta tik diskusijoje.
„Lietuvoje pilietinė visuomenė neegzistuoja. Esama visuomeninio gyvenimo ir politinio gyvenimo, kuriuos jungia labai menkai įžvelgiamas pilietinio visuomeniškumo takelis.“Tomas Daugirdas. „Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės“, 2016, „Naujasis židinys-Aidai“/bernardinai.lt
Gaila, bet nematau Lietuvoje profesorių, visuomenės veikėjų, politikų, kurie pakviestų šalies gyventojus į diskusiją. Taip į diskusiją, ne į reklaminę gražiai besišypsančių veidų akciją, ne į partijos steigimą, kuriame nutarimai jau būna iš anksto nutarti, ar spaudos konferenciją, kur tau aiškiai, „demokratiškai“ nurodo, kokią vėliavą išsikelti, kokią kaukę užsidėti.
Karantinas čia nieko dėtas, kaukes pradėjome vis dažniau dėvėti nuo 1994 metų, kai ypač padidėjo pilietinės visuomenės atskirtis nuo politikos. Politikai viską padarė, kd žmonių dalyvavimas politikoje būtų minimalus ir prie balsadėžių ateitų tik „valstybininkai“, bebrai, bebriukai, bebrienės, nes tik jie turi teisę žinoti, kaip mums visiems geriau gyventi.
Jei Lietuvoje randasi pilietinės visuomenės užuomazgos, tai jos iš karto uždusinamos, nes tai reali grėsmė valdžiai, nes visi sprendimai turi vykti už uždarų durų, svarstant kabinetuose po kilimu, vykstant aktyviems užkulisiniams sostų karams.
Kaip bebūtų gaila, bet tie švietėjai, profesoriai, filosofai, kurie turėtų aiškinti pilietinės visuomenės naudą, dalyvauti ją kuriant, kviesti, raginti žmonės susiburti, diskutuoti, kartu ieškoti šalies problemų sprendimų, užsiima tik politinės valdžios stiprinimu. Ir šie žmonės labai gerai supranta ką daro – jie juk protingi, išmintingi, bet visiškai neturi empatijos, jiems visiškai nusispjauti, kas bus su manimi ir tavimi, kas laukia mūsų šeimų. Jie pakvies tave į „pilietinę“ akciją, kai reikės išnešioti rinkimų lankstinukus ar nuleisti garą paremiant nieko nereiškiančią peticiją.
Nežinau, kiek dar reikės laukti, kol Lietuvoje atsiras inteligentija, kovojanti už savo šalies žmonės, tautos išlikimą. Tikiu, kad toks laikas ateis, ir trisdešimt metų vis didėjanti socialinė atskirtis bei skurdas, kai kas ketvirtas žmogus gyvena žemiau skurdo ribos, pradės mažėti. Lengvais laikais gimsta silpni žmonės, sunkūs laikai ugdo stiprias asmenybes.
Piešinys – Kęstučio Pabijuto.