Popandeminiu metu gali rastis suvaržymų keliauti po pasaulį, tačiau būtent tokia situacija galėtų tapti ir papildoma paskata vykdyti ir toli siekiančias reformas.
Kaip tokios reformos galėtų atrodyti konkrečiai?
Sakykim, popandeminiu metu vienam asmeniui bus galima keliauti atostogauti į kitas šalis tik kartą metuose, t.y. kiekvienas asmuo turės vienkartinę metinę (kelioninę) kvotą atostoginei kelionei. Tačiau tas, kuris norėtų keliauti daugiau, galėtų tai daryti ir dažniau – tokią galimybę jis turėtų išsipirkti iš to, kuris neišgali/nekeliauja nė karto metuose – kiekvienas galėtų parduoti savo kvotą jos norinčiam. Ir taip kiekvienais metais.
Kitas pavyzdys. Sakykim, kas nors nori labai galingo automobilio – teišsiperka papildomą galią iš to, kas važinėja labai pigiu ir silpnu automobiliu. Tai būtų taršaus automobilio kvota.
Juk dabar pasaulyje vyksta didelė pasaulinė prekyba įvairiais taršos leidimais. Tai kodėl to neperkelti į kokias 12 kvotų ir tik į tarpasmeninę žmonių erdvę?
12 kvotų siūloma tam, kad kiekvienas asmuo turėtų galimybę kas mėnesį parduoti vidutiniškai po vieną asmeninę kvotą.
Gal tokios kvotos galėtų turėti fiksuotą minimalią kainą ir t.t., ir pan.?
Aišku viena – pajamos už parduotas 12 kvotų būtų tarsi mėnesinės bazinės pajamos, gaunamos visus metus.
Iš esmės tokia sistema būtų bazinių pajamų alternatyva tokiai bazinių pajamų sistemai, kai lėšas šiam tikslui surenka valstybė per savo mokesčių sistemą. Tik alternatyvioji bazinių pajamų sistema leistų paskirstyti lėšas be valstybinio, centralizuoto lėšų surinkimo ir centralizuoto jų perskirstymo.
Taigi, kokie yra galimi alternatyviosios sistemos pranašumai (ir minusai) prieš įprastąją, valstybinę bazinių pajamų idėją?
Sakyčiau, pagrindinis alternatyviųjų bazinių pajamų idėjos privalumas būtų savaime besidiferencijuojančios bazinės pajamos mažinant bendrąjį pajamų skirtumą šalies mastu. Tam tikra prasme tai būtų savotiškas socialinis liftas – skurdesnieji visuomenės sluoksniai galėtų nors kiek pagerinti savo padėtį. Turtingesnieji šias kvotas pirktų iš skurdesnių (juk ne atvirkščiai?) ir taip teiktų savaime persiskirstantičią paramą labiau skurstantiems.
Tai būtų ir savotiškas prabangos mokestis, surenkamas ir paskirstomas be valstybinės mokesčių sistemos, kuri yra kažkiek nerangi, be to, eikvoja resursus ir savo funkcionavimui palaikyti ir t.t.
Kita vertus, tokia sistema atliktų ir labai svarbią visuomeninę funkciją – visiems užtikrintų vienodas startines galimybes. Juk tikrovėje vieni asmenys gali sau leisti, pavyzdžiui, keliauti ištisus metus, o kiti negali sau to leisti nė karto metuose. Ir nors kvotų situacija tokios padėties nepakeistų, bet sudarytų galimybę gauti nors kokią kompensaciją dėl tokių nelygių galimybių.
Žinoma, tokioje technologinėje idėjoje dar yra daugybė įvairiausių niuansų. Bet šiuo tekstu siekiama tik pristatyti pačius bendriausius tokios idėjos bruožus.