Įdomiausi yra laiko dokumentai – jie kalba patys už save, dažnai nereikalingi papildomų paaiškinimų ar komentarų.
Štai kad ir 1941 m. Birželio sukilimo atžvilgiu – koks aiškus, suprantamas ano meto balsas demokratinės šalies, cenzūros nesuvaržytos spaudoje skiltyse!
Jau išsyk po Sukilimo pasigirdo balsų: ar „apsimokėjo“ sukilti, gal verčiau reikėję „palaukti“, vokiečiai ir taip būtų „išvadavę“.
1941 m. liepos 25 d. Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė“ paaiškinama, kodėl sukilti vis dėlto „apsimokėjo“.
Ar gerai, kad lietuviai sukilo prieš bolševikus Lietuvoje?
Girdėti kalbų, kad nebuvo reikalo žmonėms sukilti. Girdi, būtų palaukę porą dienų, Vokietijos armija ir be lietuvių pagalbos būtų išvijusi bolševikus. Nebūtų buvę tiek aukų.
Taip kalba ne tik taip sau mėgstą patogų, ramų gyvenimą politikuoją piliečiai, bet arti tokios nuomonės ir vieno dienraščio redaktorius, padėjęs į kabutes, kad žuvę „dėl Lietuvos laisvės“. Jam, deja, neaišku kokiu būdu tie sukilėliai kovojo dėl Lietuvos laisvės. Jo nuomone, tai tik kerštas ir ne daugiau. Labai ir labai gaila, kad herojiškas drąsuolių žygis tik taip įvertintas.
Ne kiekviena kova susilauks laimėjimo ir tauta – laisvės, bet nebus laisvės be kovos, be gyvybės ženklo ir aktyviai parodyto noro laisvai gyventi.
Kuomet Suomija atkakliai gynėsi prieš sovietų armiją, viso civilizuoto pasaulio simpatijos buvo jos pusėje. Kad ji nelygios kovos neišlaikė, vis dėlto tautos heroizmas ir aukos nenuėjo veltui.
Baltijos valstybės buvo okupuotos klasta ir todėl jos užimtos be kovos, bet tą, faktą mums dažnai prikaišioja, politikai, kurie nepažinojo Baltijos kraštų padėties iš arti ir nepasistengė giliau susipažinti. Jei ir dabar žmonės pasyviai lauktų tik vokiečių atėjimo, tai tie vokiečiai atėję rastų ten gyventojus, kurie savo likimu nesidomi ir dėl savo laisvės nė piršto nepajudina. Teisybė, Lietuvos kariuomenė, šauliai ir šiaip gyventojai, tapę sovietų okupantų visiškai nuginkluoti, anksčiau nematė galimumo prieš nepakenčiamą režimą sukilti.
Dabar gi per radiją ar kitokiu būdu išgirdę apie galimą sau pagalbą, stvėrė kas buvo po ranka ir išsilaisvino iš vieno žiauraus okupanto. Nauji atėjūnai rado jau ne supančiotus kalinius, bet laisvus piliečius su savo valdžia.
Tuo lietuviai parodė, kad 22 laisvo gyvenimo ir tautinio auklėjimo metai nepraėjo veltui, kad lietuviai politiniai yra subrendę. Legendos, kad lietuviai „savo noru“ prisijungė prie Sov. Rusijos, tuo būdu išblaškytos. Vokiečiams irgi tenka skaitytis su įvykusiu faktu ir esama vyriausybe – jei jie to nepadarytų, tuo pačiu ir gyventojai žiūrėtų į juos kitaip. Bet neradę vyriausybės, vargu leistų jai susidaryti.
Lietuvą dabar dar negalima laikyti laisva, betgi tenka atiduoti pagarbą politinei išminčiai ir narsumui ten likusių žmonių – dėka jų sumanumui ir narsumui padaryta didelis šuolis pirmyn į laisvę. Negalima peikti žmonių, kuriems grėsė pavojus ir jie, gelbėdami savo gyvybę, iš ten pabėgo – reikia džiaugtis, kad daug šviesuomenės išsigelbėjo. Betgi dabar valdžios sudaryme pirmą žodį turi tie, kurie metus kentėjo ir vargo, ir pirmieji griebė ginklą ar kirvį ne keršto jausmo vedami, bet rizikuodami galvas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą!
Kaip Lietuvos žmones nusistatys prieš dabartinius atėjūnus, priklausys nuo tų atėjūnų elgesio. Mes suprantame, kad jie negalėjo tik pavergtus kraštus vaduoti, bet ir laukiame, kad jie respektuos žmonių norą laisvai gyventi, patiems valdytis.
J. KLAJŪNAS