Pakili Nepriklausomybės ištakų dvasia į Ariogaloje vykstantį tradicinį sąskrydį sukviesdavo šimtus tūkstančių tremtinių, politinių kalinių, Lietuvos laisvės gynėjų bei jų šeimos narių. 1990-aisiais šis renginys vadinosi „Laisvės ugnis – ateities kartoms“, o jo svarbiausio šeimininko ir organizatoriaus Antano Vizbaro nuopelnas tarp sąskrydžio senbuvių iki šiol nepamirštamas. Tuomet ir finansavimas buvo mažesnis, ir talkininkų – „ne prūdai“, tačiau jautėsi tvirtesnė tautiškumu grindžiama bendrystė: mažne pusė dalyvių vilkėdavo autentiškais arba stilizuotais tautiniais rūbais, vyraudavo vienintelis papuošalas – Lietuvos auksu vadinamo gintaro sagės, karoliai, apyrankės. Tokios galybės lino drabužiais pasipuošusių elegantiškų moterų daugiau niekur ir neteko matyti. Be to, A.Vizbaro organizuotuose Ariogalos sąskrydžiuose negirdėjau pasisakant iš tribūnų nė vieno Tautos genocidą vykdžiusios partijos atstovo ar šios organizacijos politinės atmainos darinio nario. Jie tiesiog Ariogalą sąskrydžio metu aplenkdavo…
Galiu sau leisti tokį ekskursą į praeitį, nes iš 27-ių Ariogalos sąskrydžių nebuvau tik dviejuose. Ir tai dėl labai pateisinamų priežasčių. Kasmet jaučiu pareigą pirmąjį rugpjūčio šeštadienį nusileisti į Dubysos slėnį, tarsi atstovaučiau visiems giminės partizanams ar tremtiniams, kuriems nebuvo lemta tokiuose susibūrimuose dalyvauti, tačiau jų širdyse liepsnojusi tikėjimo Lietuvos laisve ugnis, ko gero, rusena ir manojoje.
Šiemetiniame Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir Laivės kovotojų sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ dalyvavo apie 10 000 žmonių. Šv. Mišias aukojo arkivyskupai Sigitas Tamkevičius ir Lionginas Virbalas. Sąskrydžio aukurą, žygeivių iš Kauno, Prienų ir kt. Lietuvos vietų atneštą nuo Vytauto Didžiojo karo muziejuje degančios Amžinosios ugnies, uždegė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Garbės pirmininkas Povilas Jakučionis. Kariuomenės Garbės kuopos nariai iššovė tris salves Lietuvos politiniams kaliniams ir partizanams, visiems Lietuvos tremtiniams ir Laisvės kovotojams bei Tėvynei Lietuvai.
„Būtų gerai, kad tik tokius šaudymus ir girdėtume per amžius,“ – pusbalsiu atsiduso šalia manęs stovėjusi žilagalvė.
Ariogaloje susirinkusius savo atvykimu pagerbė ir žodį tarė Pirmasis Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, vienas „Misijos Sibiras“ fundatorių ambasadorius Vygaudas Ušackas, Raseinių rajono meras Algirdas Gricius ir kt. Sveikinimą atsiuntė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, šį kartą savo netikėtu atvykimu nenutraukusi jungtinio tremtinių choro dainos.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas pristatė sąskrydžio rezoliucijas dėl politinės padėties šalyje, dėl istorinės atminties išsaugojimo ir įamžinimo. Savanorių kūrėjų organizacijos vadas Antanas Kliunka kreipėsi į susirinkusius informuodamas, kad Kryžkalnyje kuriamam Lietuvos partizanų žygdarbių įamžinimui būtinas susitelkimas. Lietuvos Laisvės kovotojai atidavė gyvybes už mūsų šiandieną, vadinasi, mūsų pareiga – įamžinti jų žygius prisidedant ir asmeninėmis lėšomis. „Atiduok, ką privalai“, – partizanų šūkis aktualus ir šiandien, svarbiausia, kad pareigos jausmo neištiktų atrofija.
Susirinkusiems koncertavo Liudas Mikalauskas, bardai Valerijus Šerelis ir Ernestas Kuckailis, ansamblis „Ainiai“, nepailstantis ansamblio „Armonika“ vadovas Stasys Liupkevičius bei šventės vedančiųjų gana originaliai pristatytas „dainininkas, Seimo narys, gražiausias Lietuvos vyras – Vytautas Juozapaitis“.
„Darbas sekcijose“, taip būtų galima pavadinti susitikimus atskirose edukacinėse erdvėse: diskusijų palapinėje veikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro paroda „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje“, vyko knygų pristatymai bei prekyba jomis, Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Žygimantas Pavilionis duetu skaitė paskaitą „Iššūkiai nacionaliniam saugumui“ ir emocingai diskutavo su klausytojais. Po jos visi norintieji galėjo pasižiūrėti režisieriaus Donato Ulvydo filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“. Tik lauke vykusio koncerto fone kino žiūrovai pasigedo stipresnio garso kino palapinėje.
Be to, partizaninių kovų rekonstruktorių klubas „Partizanas“ kartu su jaunaisiais šauliais eksponavo naujai įrengtą partizanų slėptuvę. Vyko diskusijos apie partizanų kovas, jų siekius, buvo galima susipažinti su Laisvės kovotojų priimtais dokumentais. Žodžiu, veikė savotiška ekspozicija – istorinė partizaninio karo rekonstrukcija.
Ariogalos sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ organizacinė dalis buvo beveik be priekaištų. Namine kaimiška duona, gira bei koše visus vaišino Raseinių savivaldybės vadovai – meras A.Gricius ir administracijos direktorius R.Ačas. Puikiai dirbo Raseinių policija bei jos rėmėjai. Nemaža ir patogi erdvė buvo skirta verslo žmonėms. Renginiui pasibaigus, garbaus amžiaus dalyvius į gana statų kalną vežė vienas paskui kitą zujantys mikroautobusiukai. Tai, beje, buvo puiki paskata kitais metais į sąskrydį atvykti ir tiems, kurių judėjimą riboja metų našta.
Minusus pastebėjau tik DU. Abu – esminiai. Jaunimo bei vidutinio amžiaus žmonių atvyko mažiau nei ankstesniais metais ir meistriškai buvo pažeidinėjamas Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimas, draudžiantis tokiuose susibūrimuose prekiauti svaigalais. Keli šiauliečiai gyrėsi alaus skardinių gana nepigiai nusipirkę, kaip sovietmečiu, „iš po prekystalio“. Reikėjo tik garsiai padejuoti, ko sąskrydyje trūksta…