Vasario 8 dieną Vilniaus apygardos teisme įvyko Eglės Kusaitės teismo posėdis terorizmo byloje, kuriame nuskambėjo baigiamoji prokuroro Mindaugo Dūdos kalba. Stebėti posėdį susirinko nemažas būrys žiūrovų, tarp kurių – sesuo Nijolė Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas, Seimo nariai Naglis Puteikis, Aurelija Stancikienė, Rytas Kupčinskas, VU dėstytojas Darius Kuolys, žurnalistai.
Nuo pat posėdžio pradžios salėje tvyrojo nuojauta, kad šio spektaklio režisieriai jau seniai viską nusprendę. Jei kas turėjo kokių nors iliuzijų, jos išsisklaidė, kai Eglei Kusaitei mėginant pateikti prašymą ir skundą, kolegijos pirmininkė Virginija Švedienė griežtu tonu liepė jai sėstis. „Visus skundus ir prašymus galėsite pareikšti baigiamojoje kalboje ir apeliaciniame skunde“. Be jos, teisėjų kolegiją sudarė teisėjai Artūras Pažarskis ir Jūratė Damanskienė.
Šio spektaklio protagonistas – prokuroras Mindaugas Dūda, dėl nesuprantamų priežasčių nepasinaudojęs proga nusišalinti nuo jam skirto vaidmens, kai teismo sprendimu kartu su kolega Justu Lauciumi buvo pripažintas nukentėjusiu nuo Eglės Kusaitės vadinamojoje įžeidimo byloje. Atkakliai ignoruodamas teismo sprendimą, pagal kurį jis pripažintas įžeistu, prokuroras M. Dūda ir toliau dedasi nešališkai vykdantis jam skirtą užduotį vadinamojoje terorizmo byloje.
Savo kalbos įžangoje prokuroras pateikė plačią pasaulinio terorizmo panoramą. Pradėjęs nuo pirmosios šachidės palestinietės Wafa Idris paminėjimo, jis ėmėsi piešti kraupų islamiško džichadizmo paveikslą, nuo Palestinos pirmosios Intifados pamažu pereidamas prie Čečėnijos, pabrėždamas, kad ši terorizmo mastu pranoko net Palestiną, tuo priversdamas vienus žiūrovus gūžčioti pečiais, o kitus nepaprastai pralinksmindamas. Kiekvieną šios užtęstos įžangos periodą šis naujasis katonas retoriškai užbaigdavo: „Ką apie tai mano Eglė Kusaitė?“ „Terorizmas niekuomet negali būti pateisintas“, – mokė M. Dūda, kartu su kolega J.Lauciumi draugiškai bendradarbiaujantis su teroristinių aktų vykdytoja – Rusijos FSB ir besirūpinantis Rusijos karinių bazių saugumu labiau nei pati Rusija. Vytis ant prokuroro mantijos, disonuojantis su bendra šio buvusiuose KGB rūmuose vykstančio spektaklio atmosfera, kėlė įkyrią mintį apie vykdomą valstybės simbolių išniekinimą.
Po to prokuroras ėmėsi niūriomis spalvomis piešti merginos psichologinį portretą. Žmogiška atjauta kraujuojančiai Čečėnijai prokuroro buvo pateikiama kaip nesuprantama anomalija. „Po Ali Saidulajevo išvykimo jai pradėjo kauptis neigiami jausmai Rusijos kariškiams“. „Jai tapo aišku, kad Magmadovai susiję su kovojais už nepriklausomybę“. Prokurorui buvo akivaizdu, kad Eglės Kusaitės „vertybių sistemoje pagarba žmogaus gyvybei ir jo socialinei gerovei užima paskutinę vietą“. Linksmiausiai salę nuteikė prokuroro skaitomi tekstai apie įvairias Eglės Kusaitės santuokas, buvusias ir planuojamas. Kontrastas tarp monotoniškai kartojamų užkalbėjimų gausos ir jų niekinės įrodomosios vertės pačioje prokuroro kalbos pradžioje susirinkusius stebėti teismo posėdį vertė gūžčioti pečiais, vėliau – susirūpinti prokuroro psichine sveikata, dar vėliau kėlė atlaidžią šypseną, kol galiausiai šiame puspenktos valandos trukusiame spektaklyje įsivyravo magiškai migdanti atmosfera, kurią trikdė tik vis sugrįžtanti nuojauta, kad galutinis sprendimas jau priimtas.
Prokuroras atkakliai įrodinėjo ir galiausiai įtikinamai įrodė dalykus, kurių niekada niekas ir neginčijo, tad ir įrodinėti nebuvo jokio reikalo: tai, kad Eglė Kusaitė tikrai gavo Lietuvos piliečio pasą bei 500 dolerių kelionei į Maskvą, kad ji tikrai bendravo su Magmadovais ir gavo Rusijos vizą vykti pas juos. Ir, pasirodo, tai buvo visi M. Dūdos pateikti rengimosi padaryti nusikaltimą įrodymai. Baudžiamojo kodekso 21 straipsnis sako, kad „rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas“. Klausantis M. Dūdos kalbos, taip ir nepavyko išgirsti nė vieno realaus „rengimosi“ elemento: dėl chemijos žinių stokos jai esą nepavyko „suieškoti ar pritaikyti“ jos svajoto šachidės diržo ar sprogmenų pagal į jos kompiuterį atsisiųstą knygą; kiek galima suprasti iš M. Dūdos kalbos, vienintelė suieškota ar pritaikyta nusikaltimo priemonė buvo Lietuvos Respublikos pasas, veikimo plano sudarymo įrodymų nerasta dėl taikytos griežtos konspiracijos, o bendrininkų telkimo įrodymas – facebook‘o paskyra grėsmingu pavadinimu. Lieka tik „kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas“. Kokios tos mįslingos nusikaltimo padarymą lengvinančios sąlygos, prokuroras neatskleidė. Po tokios jo kalbos neapleidžia mintis, kad Baudžiamąjį kodeksą iš gailesčio tiek metų su E. Kusaitės byla vargstančiam prokurorui labai praverstų papildyti straipsniu „Rengimasis rengtis padaryti rengimąsi padaryti nusikaltimą“. Arba: „Svajonės vykti mokytis rengtis padaryti nusikaltimą“, mat, kaip teigia M. Dūda, mergina nuo 14 metų svajojo mokytis šachidžių rengimo mokykloje.
Farso įspūdį sustiprino tai, kad prokuroras apsimetė nesuprantąs esminio bylos momento: ar iš viso šioje situacijoje galime kalbėti apie terorizmą, suprantamą kaip suplanuotą, politiškai motyvuotą slaptų grupuočių smurtą, nukreiptą prieš taikius gyventojus, siekiant padaryti poveikį politiniams adresatams? Tiesa, jis keletą kartų pamini slaptų VSD darbuotojų liudijimus, esą Eglė Kusaitė buvo išsakiusi joms savo ketinimą sprogdintis taip pat ir civiliniame objekte – Akropolyje (reikia manyti, ne Atėnų?). Tad panašu, kad Akropolio kaip galimo taikinio pasirinkimas galėtų būti prokuroro gelbėjimosi šiaudu, tačiau jo misiją daro neįmanomą Baudžiamojo proceso kodekso norma, pagal kurią nuosprendis negali būti pagrįstas vien liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Ir jau visiškai neįmanoma patikėti, kad prokurorui nežinomas Seimo patvirtintas strateginių objektų sąrašas, nors M. Dūda drįsta teigti, kad „karinės bazės dėl savo specifikos nacionalinio saugumo užtikrinimo srityje, visose šalyse, taip pat ir Lietuvoje ar Rusijos Federacijoje, priskirtinos prie strateginės reikšmės objektų“.
M. Dūda siūlo Eglę Kusaitę pripažinti kalta pagal BK 250 str. 4 d. (teroro aktas prieš strateginį objektą, rengimosi stadija) bei 5 d. (teroristinės grupės kūrimas) ir skirti jai mažiausią įmanomą bausmę pagal inkriminuojamas veikas – dešimt metų laisvės atėmimo, subendrindamas bausmes pačiu palankiausiu kaltinamajai būdu: 10 + 4 = 10. Reikia tikėtis, kad toks prokuroro M. Dūdos mielaširdingumas E. Kusaitei bus įvertintas kaip lengvinanti aplinkybė būsimajame jo paties teismo procese. Čia verta palyginti: Rusijos teismai, prokuroro J. Lauciaus padedami, abu Eglės Kusaitės „bendrininkus“ Aišą ir jos brolį Apti Magmadovus nuteisė atitinkamai dvejų ir šešerių metų laisvės atėmimo bausme. Maskvos teismo sprendimu, Eglės Kusaitės „verbuotoja“ Aiša nuteista dvejiems metams ir tik todėl, kad reikėjo kokiu nors būdu pateisinti jos suėmimo laiką, tad ji jau laisvėje.
Po posėdžio ir per pertraukas Eglę bei jos artimuosius įkyriai atakavo „teisingą liniją“ stumiančių žiniasklaidos priemonių atstovės, kurių bendras bruožas buvo į akis krintantis kontrastas tarp jų jaunumo ir įžūlumo. Citata iš vakare parodyto Lietuvos ryto TV reporterės Mildos Vilikanskytės reportažo: „Palaikyti terorizmu kaltinamos E. Kusaitės atvyko jos šalininkai, tarp kurių – prieš teisėsaugą radikaliai nusiteikę Seimo nariai Rytas Kupčinskas, Naglis Puteikis, Aurelija Stancikienė“. Regis, jos nuoširdžiai nesuprato, kodėl su jomis buvo vengiama kalbėtis.
Stebint prokurorą, neapleido mintis: kaip jis elgtųsi, jei realiai tikėtų, kad prieš jį tokia nepaprasta teroristė, kuriai vieni juokai patekti su sprogmenimis į rusų karinę bazę? Ar nedrebintų kinkų vien nuo minties, kad teismo pastatan patekti nepalyginamai lengviau?
Pačiame filipikų prieš banditizmą svaidymo įkarštyje prokurorui staiga žodžiai ėmė strigti gerklėje, bet jis, siurbčiodamas į vandenį panašų skystį, laikėsi herojiškai, kol susirūpinusi teismo pirmininkė V. Švedienė susiprato paskelbti pertrauką. Po jos prokuroras tęsė savo kalbą pasisukęs į teisėjus, o ją baigė stovėdamas nugara į žiūrovus, kurie jo vargus įvertino santūriais plojimais.
Kitas vadinamosios terorizmo bylos posėdis numatytas kovo 7 dieną, 9 valandą. Jame bus sakomos gynybos ir Eglės Kusaitės baigiamosios kalbos.
Apie smurtu išgautus prisipažinimus bei tai aprašančius Eglės laiškus artimiesiems, atskleidžiančius ir „advokato“ Adomo Liutvinsko vaidmenį šioje byloje, galima pasiskaityti čia:
http://www.lzinios.lt/Lietuvoje/Laiskai-is-liudesio-namu
Nuotraukos – Leono Merkevičiaus, Karolio Kavolėlio, Juozo Valiušaičio.