Anastasija Ringis | „Ukrainska pravda“
Istorikas Andrejus Zubovas – vienas pirmųjų Rusijos intelektualų, atvirai pasisakęs prieš Krymo aneksiją. Už opoziciją oficialiajai Kremliaus linijai liepos 1 dieną profesorius buvo pašalintas iš MVTSI (Maskvos Valstybinio tarptautinių santykių instituto).
Nepaisydamas šių aplinkybių, „Novaja gazeta“ tinklaraštyje Andrejus Zubovas įkūrė internetinę istorijos katedrą, kur padedamas kolegų, jis siekia paaiškinti ištakas, atvedusias iki šiandienos Rusijos situacijos, ir nurodyti didybės sindromo keliamus pavojus bei būtinybę dekomunizuoti visuomenę.
A.Zubovas siekia padėti suprasti tai, ko Rusijos visuomenei iki šiol niekaip nepavyksta suvokti.
„Kai matote, kad jūsų draugas sapnuodamas klejoja, šiukštu negalima jo staiga pažadinti, o reikia pradėti jam tyliai kuždėti kažką malonaus, tuomet sapnas ims keistis, ir nubudęs jis bus geros nuotaikos. Kaip tik tuo dabar ir užsiimame, turėdami omeny mūsų sergančios visuomenės būklę“, – sako istorikas.
Dalis internetinių paskaitų yra skirta Ukrainai. Istorikai pasakoja, kaip atsirado nacionalinis ukrainiečių judėjimas, kas yra „banderovcai“, kaip mūsų šalies teritorijoje (Ukrainoje – Tiesos.lt) susiklostė alternatyvios politinės pasaulėžiūros formos.
Kodėl būtent dabar Rusijos gyventojams yra svarbu žinoti, kas tokie buvo „banderovcai“?
Mūsų bendroje šalyje – Sovietų Sąjungoje – buvo nepaprastai išvystyta mitų kūrimo technologija. Apie reikšmingus istorinius etapus buvo arba nutylima, arba istoriniai faktai buvo iškraipomi. Tikrosios istorijos mes praktiškai nežinojome.
Skirtingais laikotarpiais vertinimai taip pat buvo skirtingi: 1920-aisiais buvo iškraipomi vieni faktai, o 1940-aisiais – kiti. Mes nesame įpratę vertinti istorinio fakto kaip neįkainojamos reikšmės dalyko.
Rusijos istorija iki šiol vis dar nesuvokiama kaip mokslas, kaip tyrinėjimų objektas ir tik tokiomis sąlygomis galįs teikti naudą. Į istoriją žvelgiama kaip į nuolat kuriamą ideologiją.
Kai Sovietų Sąjungoje prireikdavo pasmerkti kokį nors reiškinį – ypač po Antrojo pasaulinio karo – paprasčiausiai pakakdavo jį išvadinti fašizmu. Šitaip ir „banderovcai“ buvo išvadinti fašistais, nors, žinoma, tai nebuvo tiesa.
Iš tikro tai buvo tipiška karo meto nacionalistinė organizacija su savo armija, su savo teroristiniu sparnu. Anuomet daug kas veikė panašiu būdu. Žinoma, kai kurie ukrainiečių nacionalinio judėjimo lyderiai žavėjosi Mussolinio korporatyvizmo idėjomis. Tačiau geriausiu Mussolinio mokiniu aš vis tik įvardinčiau Josifą Staliną. Manau, jog Stalinas buvo didesnis fašistas negu Bandera ir net Mussolinis.
Sovietų kariuomenė Ukrainos teritorijoje kariavo su galinga sukilėlių armija. Kaip tai galima pavadinti?
Anuomet teigdami, kad tie sukilėliai yra ukrainiečių patriotai, būtume turėję pripažinti, jog paneigiame patys save. Juk Sovietų valdžia labai didžiavosi tuo, kad visoms tautoms suteikė teisę pasireikšti nacionaliniam atgimimui.
Todėl „banderovcai“ buvo apkaltinti visomis nedorybėmis: ir ukrainiečių liaudies genocidu, ir žydų naikinimu, ir bendradarbiavimu su Hitleriu, ir visais įmanomais žiaurumais. „Banderovcai“ – tai sovietinės sistemos didelio melo pavyzdys.
Tuo tarpu istorijos mokslo požiūriu – tai buvo antikomunistinis nacionalinio išsivadavimo judėjimas.
Stepanas Bandera gyveno su Lenkija besiribojančioje srityje ir matė, kaip per holodomorą iš bado mirštantys žmonės, siekdami patekti į Lenkijos teritoriją, bėgdavo per sieną, o juos nušaudavo sovietų pasieniečiai. Ir būtent dėl šito Bandera neapkentė sovietinės valdžios.
Bet koks nacionalizmas, ypač su ginklu rankose, – baisus reiškinys. Tačiau Bandera buvo šimtą kartų mažiau žiaurus negu su „banderovcais“ kovoję budeliai iš Berijos arba Abakumovo NKVD.
Stepanas Bandera kovojo ne su Ukraina, o su totalitarine sovietine sistema, naikinančia visus kitaminčius piliečius.
Todėl bet koks bandymas tuos piliečius nuo tokios valstybės išlaisvinti jau gali būti vertinamas kaip teisingumo aktas. Šiuo – moralės – požiūriu Banderos šalininkų judėjimas pateisinamas labiau negu stalininės sovietinės valstybės režimas.
Apie visa tai būtina aiškinti – nuosekliai ir sistemingai.
Praėjus 70-čiai metų mitas apie Banderą tapo itin aktualus. Rusijos gyventojai staiga ėmė visuotinai neapkęsti „banderovcų“. Prie to dar prisidėjo mitai apie „dešinįjį sektorių“, vadinamuosius ukrainiečių baudėjus. Visi šie mitai drumsčia kritišką žmonių mąstyseną.
Būtent taip ir atgimsta sovietinės ideologinės nuostatos.
Ir tai yra suprantama. NKVD karininkų palikuonių požiūriu, jų protėviai iš tiesų kovojo su „banderovcais“. Ypač daug tokių palikuonių yra Kryme, kur dažniausiai buvo išsiunčiami į pensiją išėję buvę NKVD karininkai.
Ar yra koks nors priešnuodis šiam ideologiniam mechanizmui?
Būtina ramiai paaiškinti, kokia iš tikrųjų buvo ukrainiečių nacionalistų organizacija, kas toks buvo Stepanas Bandera ir kas buvo jo bendražygiai. Taip pat ir tai, kodėl sovietų valdžia jo tiek neapkentė, jog 1957 metais nepatingėjo pasiųsti savo agentą su užduotimi nužudyti kalio cianido ampulės šūviu.
Štai dabar į kultūrinę vartoseną sugrįžo šūkis „Šlovė Ukrainai! Didvyriams šlovė!“. Tokiais žodžiais anuomet vienas kitą pasveikindavo ukrainiečių nacionalistai, o dabar tai darome ir mes. Ar jūsų tai nebaugina?
Bet žiūrėkite, juk dabar ukrainiečiais save vadina ir totoriai, ir žydai, ir rusai – visi, gyvenantys Ukrainos teritorijoje.
Ir aš pats šiuos žodžius su džiaugsmu sakiau Maskvoje. Man jūsų revoliucija – tai Ukrainos išsilaisvinimas iš sovietinio korupcinio režimo.
Tai didis pasiekimas. Negana to, kažkuria prasme aš manau, jog tai yra pavyzdys ir mums.
Nes mums Ukraina – tai tam tikra tos didžiulės buvusios valstybės dalis. Ir dabar jai pavyksta prasiveržti į kitą, labiau deramą – į oresnę būseną. O tai – reikšminga pamoka ir mums. Ukraina išsilaisvina iš sovietijos.
Tačiau taip galvoja labai maža Rusijos gyventojų dalis. Sprendžiant iš valdžios reitingų, didžioji dalis nori būti sugrąžinti į gardą ir puoselėti mitą apie „rusų pasaulį“.
Maždaug prieš pusantro mėnesio iki jūsų revoliucijos pradžios, man besišnekant su vienu ukrainiečių politologu iš Charkovo jis labai aiškiai apibrėžė, kuo skiriasi Ukraina nuo Rusijos.
Jis pasakė: „Ukrainoje viską valdo banditai, o UST (Ukrainos saugumo tarnyba) jiems patarnauja, o Rusijoje valdo KGB, ir jiems patarnauja banditai“. Ir reikia pripažinti, jog tai apmaudi tiesa.
Ir štai jūs gavote šansą iš viso to ištrūkti.
Dabar jūs einate į Europą. Mano įsitikinimu, Rusijos Federacijai taip pat reiktų eiti į Europą. Europiniam pasirinkimui alternatyvos nėra.
O kokių jūs įžvelgiate tam prielaidų? Toks įspūdis, jog Rusija elgiasi priešingai – ryžtingai žygiuoja į praeitį. Nebeliko laisvos žiniasklaidos, nuolat paminamos piliečių teisės, o tuo pat metu Putino reitingas auga. Kaip jūs tai paaiškintumėte?
Visa yra daug sudėtingiau. Pirma, tai nėra vertintina, kaip sugrįžimas į SSSR. Nes visa strateginė nuosavybė yra ne valstybės, o dešimties žmonių grupės rankose.
Ir visi, kurie bendradarbiauja su valdžia, įgyja savąją nuosavybės dalį.
Pagal visus parametrus mūsų režimas nėra socialistinis. Jis gerokai daugiau primena fašistinės valstybės režimą, kur dominuoja privačios korporacijos, valstybės griežtai kontroliuojamos. Neatsitiktinai fašistinė valstybė buvo vadinama korporatyvine.
Štai toks korporatyvinis kapitalizmas dabar ir kuriamas Rusijoje.
Ar pasiseks Putinui sukurti fašistinio tipo valstybę? Manau, kad ne – ne tas pasaulinis kontekstas. Praėjusio amžiaus pradžioje, dėl Pirmojo pasaulinio karo žlugus trišalei valstybių sąjungai, daugelis Europos kontinento valstybių buvo susiviliojusios fašizmu.
Tų šalių tautos buvo įgijusios kompleksą – neva jos yra apgautos, apvogtos ir joms būtina siekti revanšo.
O kuomet siekiama revanšo, visada reikalingas nacionalinis lyderis ir ekonomikos mobilizacija. Todėl visoje Europoje vienokiu ar kitokiu lygmeniu radosi totalitariniai režimai.
Anuomet Europa mąstė nacijų – kaip organizmų – kategorijomis.
O po 1945 metų Europos Vakarai ėmė kliautis visiškai nauja koncepcija – sampratą „žmogus – tai nacionalinio organizmo ląstelė“ pakeitė „žmogus – svarbiausioji vertybė“. Štai šis, visiškai kitas mentalitetas ir sudarė sąlygas susiformuoti naujai demokratinei Europai.
Šiuo metu ir Ukraina artėja prie tokios savivokos.
Kodėl Rusijoje iki šiol labiau geidžiama kita ideologija, kur žmogus – tai valstybės organizmo ląstelė? Ar todėl, kad stokojama idėjų?
Todėl, kad pas mus, kaip, beje, ir pas jus, nebuvo įvykdyta sąmonės detotalitarizacija.
Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje buvo pasiekta tai, kas vadinama sąmonės denacifikacija ir defašizacija. Ir šis procesas truko daugelį dešimtmečių.
Nežiūrint to, net buvo atsiradę recidyvų, kai vyko garsusis Vakarų Vokietijos istorikų ginčas su tais, kurie faktiškai bandė pateisinti fašizmą.
1990-aisiais metais prasidėjo dekomunizacijos procesas Baltijos šalyse ir Bulgarijoje. Komunistinis periodas ten buvo paskelbtas nusikalstamu, komunizmo ideologai ir vadai – nusikaltėliais, o kovotojai su komunizmu – herojais. Taip pat buvo sugrąžinta komunistų atimta nuosavybė. Tai – ištisas priemonių kompleksas.
Rusijoje to nebuvo padaryta. Todėl mes pasilikome sovietinio mentaliteto įtakoje. Tai, ką smerkia pasaulis, mes iki šiol net nelaikome blogiu. Šie recidyvai daro įtaką realybės suvokimui.
Jau nuo 1993 metų aš esu ne sykį pasisakęs dėl būtinybės pradėti dekomunizacijos procesą Rusijoje ir apskritai visoje posovietinėje erdvėje.
Ar būtų galima laikyti desovietizacijos apraiškomis tuos atvejus, kai ukrainiečiai griovė Lenino paminklus?
Jūs intuityviai pradėjote šį procesą. Tačiau norint sistemingai jį vykdyti, verta išnagrinėti Rytų Europos patyrimą.
Nepakanka apsiriboti paminklais. Kiek žinau, šiuo metu jūsų visuomenėje aktyviai diskutuojamas liustracijos klausimas.
Ir tai yra labai gerai. Tik vertėtų priminti, jog liustracija turi būti vykdoma ne tik V.Janukovyčiaus valdymo laikotarpio kaltininkams, bet ir tiems, kas vykdė nusikalstamą veiką iki 1990 metų.
Žinoma, visi jie jau yra senyvo amžiaus žmonės, tačiau reikėtų teisiškai įvertinti bent jau jų nusikaltimus. Taip pat reikia spręsti ir restitucijos klausimus, kas jau padaryta Lenkijoje, Čekijoje, Baltijos šalyse. Prieš dvejus metus Serbija taip pat priėmė įstatymą dėl nuosavybės teisių restitucijos.
Negalima eiti į Europą, susitaikant su sovietinės sistemos įvykdytais privačios nuosavybės konfiskacijos faktais – Europoje yra gerbiamos žmogaus teisės, taip pat ir nuosavybės teisė.
Todėl ir Ukrainos laukia panašūs uždaviniai. Jeigu šia kryptimi nebus tikslingai ir nuosekliai dirbama, sovietinio recidyvo jūs neatsikratysite.
Tuo tarpu Rusijoje priešingai – liaupsinama viskas, kas sovietiška. Ar tai ir yra jūsų minimas recidyvas?
Taip, valstybiniuose kabinetuose sėdi vis tokie patys sovietiniai žmonės. Jie siekia pateisinti „sovietiškumą“ kaip pagrindą dabartiniam šalies kursui.
Suprantama, jog visokios kalbos apie dekomunizaciją tiems veikėjams yra įstrigusios skersai gerklės; priešingai – jie liaupsina Andropovą. Štai iš kur randasi sovietinio periodo mitų aktualumas – ir apie „banderovcus“, ir apie grėsmes iš Vakarų.
Krymas – taip pat sovietinis recidyvas.
Rytų Ukraina ir Krymas – tai tie Ukrainos regionai, kuriuose išliko mažiausiai pakitusios sovietinės mentalinės formos. Ir kaip tik tuose regionuose žmonės mėgsta surengti mitingus prie Lenino paminklų.
Atrodytų, jie galėtų suvokti, jog Leninas iš jų protėvių atėmė nuosavybę ir žemę, juos grobė ir žudė. Tačiau tie žmonės nelinkę kritiškai mąstyti, jie ir toliau vadovaujasi sovietiniais šablonais.
Yra gajus mitas, jog Ukrainą valdo chunta, bet gal šis terminas labiau tiktų šiandieniniam Rusijos režimui?
Rusijoje buvo sufalsifikuoti ir 2007-ų, ir 2008-ų, ir 2011-ų, ir 2012-ų metų rinkimai. Mūsų šalyje – neteisėtas, nelegitimus režimas, ir mes nepaliaujame tai kartoti.
Žinoma, valdžią perėmęs Ukrainos režimas vadintinas revoliuciniu. Ir visiškai legitimiu jo pavadinti negalima. Tačiau jūs pasistengėte kuo greičiau ir teisėtai sugrąžinti visišką valdžios legitimumą, kai paisydami visų normų ir taisyklių, išsirinkote prezidentą.
Šiandien valdžioje esantys Ukrainos politikai „chunta“ vadinami tik todėl, kad Rusijos valdžia nenorėjo su jais turėti jokių reikalų. O štai bendrauti su Janukovyčiumi, kurio vagystėmis ir korupcija grindžiamas režimas nesiskyrė nuo rusiškojo, – buvo visai priimtina.
Todėl Kremliui turėti reikalų su tautos išrinktais politikais, siekiančiais savo šalyje sukurti tikrą demokratinę valstybę, yra pavojinga.
Pavojinga tai, kad tokia valstybė atsiranda Rusijos pašonėje. Juk tai – kitokia Rusija.
Daugelio amžių bėgyje Ukraina buvo „kitokia Rusija“. Lietuvos-Lenkijos valstybės laikmečiu Ukrainoje buvo įtvirtinta Magdeburgo teisė.
Toji kitokia Rusija buvo labiau europietiška, labiau kultūringa. XVII amžiuje, valdant pirmiesiems Romanovų dinastijos carams, Ukraina buvo „madinga“. Ukrainiečių mokslininkai vienuoliai, ukrainiečių bajorai ir politikai atvykdavo į Rusiją, įkurdavo mokyklas, mokslino carų vaikus. Toji kitokia Rusija dalijosi kultūros įskiepiais su Maskvos Rusia.
Dabar tai gali ir vėl pasikartoti. Ne ta prasme, jog Rusija užgrobtų Ukrainą. O ta prasme, kad nepriklausoma Ukraina, savo kultūra, kalba ir religija artima Rusijai, galės daug kuo su ja pasidalinti po to, kai nueis nelengvą europinės integracijos kelią ir susigrąžins komunistinio režimo sunaikintas savo kultūros formas.
Kiek, jūsų manymu, prireiks laiko naujos Ukrainos „statybai“?
Esu jau nebejaunas žmogus ir galiu jums prisipažinti, jog visą gyvenimą dirbu „statybose“: rašau, dėstau, pasisakau. Būkite pasirengę tam pašvęsti visą savo veiklųjį gyvenimą.
O formaliai – reformas turėtumėte įveikti per penkerius metus. Tačiau sąmonės struktūrai pakeisti jums gali prireikti daugiau laiko.
Ir tuomet jūs, atsigręžę į praeitį, galėsite pasakyti: „Mes pastatėme naują Ukrainą“. Supraskite, kaip man yra sunku, sulaukus mano metų, žvelgti į praeitį ir matyti, jog mes iki šiol nieko nepastatėme.
Užuot kūrę ateitį, mes priversti nuolat kovoti su praeitimi. O priešais jus dabar atsiveria puikios perspektyvos, tad linkiu ir toliau sėkmingai šia kryptimi veikti.
Profesoriaus Andrejaus Zubovo paskaitos „Belovežo sindromas“ vaizdo įrašą žiūrėkite ČIA.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas.
Daugiau A. Zubovo straipsnių Tiesos.lt portale:
Profesorius Andrejus Zubovas: „Norite gyventi kaip Šiaurės Korėjoje?“
Andrejus Zubovas: „Mes save pražudysim, aš žvelgiu į tai su didžiuliu siaubu“