Alfa.lt | Aidanas Praleika
Kai istorija tampa mūšio lauku, visuomenė dalijasi į priešiškas stovyklas, nebepaisančias istorikų tyrimų, bet norinčias tik girdėti sau parankesnes praeities pasakojimo versijas. Tokioje padėtyje istorijos supratimas tik nukenčia, o pradėjus svarstyti valstybinės istorijos politikos poreikį, jis neretai klaidingai suprantamas kaip primetimas mokslininkams rašyti „teisingą“ istoriją.
Su portalu Alfa.lt kalbėjęs Vytauto Didžiojo universiteto istorikas dr. Simonas Jazavita teigė, kad valstybės įsikišimas į istorijos tyrimų procesą gali būti naudingas, jei neįgautų diktatoriškų formų. Be to, valstybinis istorijos tyrimų koordinavimas galėtų padėti Lietuvai efektyviau ginti savo pozicijas nuo išorinių atakų, tokių kaip nuolat patiriami puolimai dėl neva Lietuvos vykdomo Holokausto neigimo ir iškraipymo. Anot mokslininko, kai kurių teigiamų pavyzdžių galėtume pasiskolinti ir iš Lenkijos, kur istoriko profesija yra labiau gerbiama nei Lietuvoje.
Man kadaise atrodė, kad istorija – taiki ir rami tyrimų erdvė, bet kuo toliau, tuo labiau ji panaši į karo lauką. Kodėl taip yra?
Domėjausi istorija nuo mažens ir man atrodė, kad tai mokslai grynai apie praeitį. Kuo toliau, tuo labiau supratau, kad tai mokslas ir apie dabartį – istorijos politiką, atminties politiką ir pan. Ypač kai kalbame apie neseną praeitį, atrodo, kad besikivirčijanti visuomenė nori ne tiek istorinės tiesos, kiek pritarimo savam praeities įsivaizdavimui. Tuomet ir kyla karai dėl istorijos.
Tačiau faktas yra toks dalykas – įvykęs dalykas, ir kiek bediskutuotume ar besipiktintume, nieko nepakeisime. Galbūt istorijos karai kyla dėl noro pakeisti jos interpretavimą, tikintis, kad nuo to pasikeis mūsų gyvenimas šiandien, o gal ir rytoj. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra unikali – panašūs karai vyksta kitose Europos šalyse ir kituose žemynuose.
Istorinių įvykių vertinimas lyg taip pat būdavo mokslininkų prerogatyva, bet dabar jis iš mokslinio lauko išvedamas į politiką. Kodėl kyla centralizuotos istorijos politikos poreikis?
Čia taip pat nėra daug naujo. Net pažvelgę į Antikos laikus – Aleksandro Makedoniečio žygius ar Romos imperiją – matysime, kad istorikai taip pat taikėsi prie tų laikų realijų. Tarkime, mūsų šiandien skaitomi Romos imperatorių aprašymai neretai yra pagrįsti ne tiek istorine tiesa, kiek vėlesnių metų pertvarkų ir perversmų. Savo laikmečio valdovus istorikai būdavo linkę aprašyti kaip šviesuolius, o prieš tai buvusius – kaip baisius tironus.
Tai nieko nestebino nei viduramžiais, nei vėlesniais laikais. Turbūt chrestomatinis pavyzdys – Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo posakis, kad „tereikia prūsų kariuomenei užimti tam tikrą teritoriją, o jau prūsų istorikai sugebės išaiškinti, kam ji priklauso“.
Tarpukariu Lenkija paskyrė Vilniaus vaivada Ludwiką Bocianskį, kuris pasižymėjo griežta antilietuviška politika, prezidentas Antanas Smetona pasakė, kad jo veiksmai buvo blogesni nei caro gubernatoriaus Michailo Muravjovo-Koriko. Istorija pasitelkta tų dienų politikai. Taigi, matėme tokių pavyzdžių XX a. ir matome XXI a. Gal kam nors mano požiūris atrodys pesimistinis, bet tokie dalykai nestebina. Ir dabartinės diskusijos Lietuvoje vyksta, galima sakyti, nuo 1990 m., ieškant ryšių su tarpukario Lietuva. Įskaitant skausmingus Antrojo pasaulinio karo klausimus, kurie, be abejo, kelia aršesnes diskusijas nei ginčai apie, pavyzdžiui, Napoleoną.
Kazys Škirpa, Jonas Noreika ir kai kurios kitos tarpukario asmenybės – didžiausias dirgiklis dabartiniams istorijos karams?
Diskusijos apie tą laikotarpį ir šias asmenybes yra labai aštrios. Nesutariama ne tik dėl interpretacijų, bet kartais ir faktų. Kaip svarstant to meto įvykius, taip ir šiandieniniame kontekste matome gana skausmingą ribos paiešką: kiek toli galima eiti, siekiant Lietuvos valstybingumo? Ar jį galima ginti bet kokiomis priemonėmis? Štai ir visuomenėje šiais klausimais matome labai skirtingas pozicijas.
Iškart puolame į kraštutines pozicijas. Kodėl nedavus to išsiaiškinti istorikams?
Įžvelgiu tam tikrą nepasitikėjimą istorikais, kaip ir nepasitikėjimą mokslu, ką matome vakcinų klausimu. Gal yra nusivylimas ir nepritarimas žinomiausių istorikų naratyvui. Tuomet žmogus nepasitiki visais istorikais ir priima poziciją, kad jis pats žino geriau, nes yra kažkokias knygas ta tema skaitęs. Panašiai kaip visiems žinomas faktas, kad Lietuvoje yra bent milijonas krepšinio „ekspertų“. Iš šono vertinti istorikus labai patogu, kaip ir kritikuoti tritaškio nepataikiusį krepšininką. O kartais siekiama ir politinių interesų.
Kodėl diskusija paaštrėjo dabar? Tai pastebima jau nuo 2012 m., kai susiginčyta dėl Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio – laikinosios vyriausybės vadovo perlaidojimo. 2000 m. aistras sukėlė siūlymas Birželio sukilimą skelbti švente greta Kovo 11 ir Vasario 16.
Dabar tai paaštrėjo, kaip ir daugybėje kitų šalių, kur verčiami paminklai ir keičiami gatvių pavadinimai. Viena vertus, tai suprantama, ypač keičiantis kartoms, kita vertus, neretai daroma su beveik bolševikiniu nuožmumu. Natūralu, kad tokie procesai išprovokuoja ir gynybinę reakciją. Negerai tai, kad tai skatina kraštutines, radikalias pozicijas abiejose pusėse.
Nesutaria ir istorikai. Ką bekalbėti apie neprofesionalių istorikų pastangas. Pavyzdžiui, Liudo Mažylio, iš kurio buvo beveik atvirai juokiamasi.
Pastarasis atvejis buvo labai negražus ir jame dalyvavo kai kurie žymūs istorikai. Mane tai šokiravo. Lyg jei nesi kažkokiame žurnale publikuotas, tai aš tavęs nežinau – labai arogantiškas požiūris. Tokia arogancija gimdo priešišką nusiteikimą.
Kita vertus, istorikai taip pat yra žmonės su savo pasaulėžiūra, ir, kaip besistengtum rekonstruoti istorinę tiesą, tai veikia. Be to, jei istorikas pasirenka nuolat publikuotis viename leidinyje, diskutuoti tik su savo rato žmonėmis – tai irgi skurdina žmogų, nesvarbu, dėl kokių priežasčių tai daroma.
Kai susirenka skirtingų pažiūrų specialistai – tai duoda postūmį link gero rezultato. Lengvai istorikus nurašantys žmonės, kaip jau minėjau krepšinio pavyzdžiu, nesuvokia, kad darbas yra sunkesnis, nei atrodo iš šalies. Vyksta tikri mūšiai. Mano paties disertacijos gynimas truko 4 valandas. Informacijos perkrauta visuomenė nori greitų nuomonių: buvo ar nebuvo, darė ar nedarė, nuolat manęs klausinėdavo apie K. Škirpos veiklą Antrojo pasaulinio metu. Kad į tokius klausimus bent pamėgintum profesionaliai atsakyti, reikia 100 puslapių teksto išguldyti. Ir tai manysi, kad dar trūksta, o žmogus tikisi 2 sakinių atsakymo.
Lenkija ėmė ir įstatymu uždraudė kaltinimus Holokaustu. Lietuva nuolat patiria atakų. Ar tam būtinai reikia įstatymų? Gal užtektų aktyvesnio valstybės įstaigų darbo?
Straipsnio tęsinį skaitykite Alfa.lt portale ČIA.