Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė | Alfa.lt
Kodėl šalies televizininkų elgesys primena nacius? Ir kodėl tai svarbu mums visiems? Tik auginsime neviltį ir nusivylimą, jei toliau tarnausime biurokratijai ir leisime vaikams matyti tėvų bejėgiškumą savo namuose – Lietuvoje. Taip mano sostinės istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė.
Pokalbis su Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagoge prasidėjo Lietuvos istorijos žinių spragų aptarimu ir nusitęsė į šiandieną: apie tai, kad mūsų aplinkoje trūksta pasitikėjimo savo šalimi, tauta, vienas kitu, užtat su kaupu – nevisavertiškumo, savęs ir kitų menkinimo.
„Tarkime, vienuoliktokams dėstau, kad pirmoji Žemėje konstitucija yra sukurta JAV, kieno yra antroji? Vardija Prancūziją, Britaniją. Ne, sakau, Lietuvos ir Lenkijos. Man atsako, kad norėjau sakyti, bet pagalvojau, negi pas mus galėjo ką gero sukurti?“
Man taip graudu. Tie, kurie griauna lietuvių orumą ir pasitikėjimą savo jėgomis, yra nusikaltėliai. Jie daro nusikaltimą žmoniškumui, nes orumas yra viena pagrindinių žmogaus savybių, skiriančių jį nuo kitų sutvėrimų. Savivertės ir orumo griovimas yra nusikalstamas, nes tai yra pats baisiausias genocidas. Orumą kiekviena tauta turi stiprinti, o ne naikinti“, – sakė istorikė J. Litvinaitė.
Kodėl?
Kai mokykloje analizuoji nacizmą, jų esminius nusikaltimus… Juk naciai tuo pačiu užsiėmė. Kodėl jie išvarydavo žydus į gatvę dantų šepetėliais grindinių valyti? Arba kodėl rusų belaisves moteris plikai nuskusdavo ir rengdavo kruvinais utėlėtais drabužiais iš karo fronto? Klausiu mokinių: kam to reikėjo, juk galėjo nušauti, kam dar tyčiotis iš jų?
Dažniausiai pamoką apie holokaustą pradedu provokacija: aš čia esu pati gražiausia ir protingiausia. Jie pradeda juoktis. Matote, sakau mokiniams, kai naciai tvirtino, kad jie yra patys geriausi ir protingiausi, irgi visi juokėsi. Vienintelis būdas, kaip jie galėjo įrodyti savo pranašumą, – žemindami kitus. Ta problema iš istorijos išplaukia į šiandieną. Tai yra pats madingiausias būdas, taikomas totalitarų ir dabartinių politikų, ir ypač pseudožvaigždžių. Jie iš esmės užsiima tyčiojimusi vienas iš kito. Tai yra tas pats nacizmo atidirbtas metodas, tik kitaip pateikiamas.
Kalbame apie patyčias mokykloje, bet jų daug ir kasdienybėje?
Patikėkite. Kai vaikai vedė renginį, jie žodis į žodį poza į pozą elgėsi taip, kaip išprotėjęs chamas šokėjas televizoriuje. Jis yra beprotis, jį reikia izoliuoti. Vaikai naudojo jo toną, žodyną ir tyčiojosi iš kitų komandų.
Kaip greitai perima blogus pavyzdžius.
Labai. Bet nėra visuomenės, kuri sugebėtų vystytis neturėdama pavyzdžių. Ypač jaunimui to elito reikia. Ne veltui aristokratija tūkstantį metų buvo nekvestionuojama. Ne veltui Britanijos paauglės yra pamišusios ir nori pasidaryti tokią nosį kaip princesės Keitės.
Bet jie tiesiog ieško pavyzdžio. O mūsų pavyzdys yra apgailėtinos mažaraštės merginos, iš kurių tyčiojasi vėlgi abejotino raštingumo prodiuseriai. Girdėjau apie TV projektą, kai Radžiui žmonos ieškojo. Gaila tų mergaičių, nors ir sako, kad jos pačios ėjo. Bet žinote, tarkime, tos mergaitės gyvena kažkur kaime (tai nereiškia, kad kaimas yra pati blogiausia vieta), bet jas supa tokia socialinė erdvė, kur jos jaučiasi neturinčios perspektyvų.
Jos neturi pakankamo išsilavinimo, kad suvoktų, kaip kitaip galima pagerinti gyvenimą. Atvažiuoja kažkoks dėdė prodiuseris ir sako: „Aš iš tavęs padarysiu žvaigždę, turėsi milijoną, tau tik reikia pasimušti per teliką. Penkios minutės gėdos ir penkiasdešimt metų turtingo ir laimingo gyvenimo.“ Sunku joms atsispirti. Gal merginos ir nėra kvailos, bet jos neturi patirties.
O tyčiotis iš žmonių, kurie neturi patirties irgi yra nusikaltimas. Taip žeminamas jų orumas. Televizininkai elgiasi nacistiškai: pasigauna silpnesnį žmogų ir iš jo uždirba pinigus.
Kas turi mokyti orumo: mokytojai per istorijos, literatūros, kitas pamokas, duodami pavyzdžių iš šių dienų kasdienybės?
Tai turėtų būti pagrindinis mūsų valstybės ir visuomenės tikslas. Strategija numeris vienas.
Tik ori tauta gali kažko pasiekti. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Tik žmogus, žinantis savo vertę, savo gatvės, namo, miesto, valstybės vertę, gali laisvai konkuruoti, būti lygus, kovoti už savo pozicijas ir ko nors pasiekti.
Kiekvienas praeivis gatvėje, mokytojas, gydytojas… visi moko. Turiu aštuoniolikos metų vaikiną, jis skambina į registratūrą ir paprašo talono. Iš jo išsijuokia: nėra to talono, apsiesi, ateisi po dviejų savaičių. Jis sako: man skauda, jam atgal – tavo problemos. Tada skambinu aš, griežtesniu tonu pasakau, kad esu mama, kad norėtume gauti mums teisiškai priklausančias paslaugas.
Su manimi kalba, bet vaikas jau yra pažemintas. Parduotuvėse tas pats vyksta. Būna mano vaikas pirmiau ateina į batų parduotuvę, aš kokioje moteriškoje parduotuvėje užtrunku. Su juo pardavėjos nekalba, pasimatuoti neduoda. Tik kai aš įeinu, jos šypsosi, tampa mandagios, ima siūlyti normalias prekes, nebeįrodinėja, kad guminiai batai yra iš natūralios odos. Klausykite, kaip taip galima?
Teko girdėti Lietuvoje gyvenusių užsieniečių pastabų, kad čia negerbiami vaikai. Vadinasi, per daugiau nei dvidešimt Nepriklausomybės atgavimo metų netapome geresni, nors turėjome sąlygas išmokti pagarbiau elgtis vieni su kitais?
Galima galvoti, kad pati visuomenė neišmoko. Bet pažiūrėkite, kaip visiems tai rūpi. Jei rašomos temos apie tautos orumą, apie pagarbą, žmogų, jo įvertinimą, jo vietą visuomenėje, paprastai internete prie jų būna daug komentarų.
Tada galvoju, žmonės yra pavargę nuo neigiamos informacijos, pigių laidų, purvo, žeminimo, bet nieko nevyksta. Vis dėlto atsiduriame tokiame taške: kol nėra tikros politikos, kol tai nesuformuojama kaip tam tikrų veiksmų, priemonių ir įrankių seka, kol kompetentingi žmonės nėra sudarę, surašę schemos, kaip tai turi veikti, tai lieka tik visuomenės svajonė. Mūsų visuomenė nėra išmokyta, kaip savo poreikį paversti praktika.
Taigi vėl atsiremiame į išsilavinimą, istorinių ir politinių žinių stoką. Kai žmonės pamiršta, kad iš tų, kuriuos išrinko, jie turi teisę reikalauti.
Kodėl žmonės, užuot ėję į policiją, kreipiasi į žiniasklaidą? Nes nežino, kas jiems gali padėti. Biurokratai yra gudrūs ir kenksmingi. Ne tik Lietuvoje, visur. Tai yra bendra biurokratijos yda, dar aprašyta senovėje. Visuomenė, kuri išmoksta su jais dorotis, pasiekia sveiką pusiausvyrą.
Na, tobulų visuomenių nėra, todėl apie tą sveiką pusiausvyrą ir reikėtų kalbėti. Svarbu žinoti mechanizmą, kaip man išsireikalauti. Kai to nežinai, apima neviltis?
Tai ir vaikuose jaučiasi. Kai jų klausiu, ką daryti, jei poliklinikoje gydytojas tave išmeta per duris: sako, kad neturi laiko ir neapžiūrės? Jie sako, reikia į laikraštį paskambinti. O jei Lietuvoje kas nors nutinka? Reikia Amerikos prezidentui skambinti.
Padės visi iš kitur, tik ne vietiniai?
Iš lietuvio sąmonės yra ištrintas suvokimas, kad jis pats yra savo šalies šeimininkas. Jis taip švariai ištrintas, kad vaikam net nekyla mintis, kad tai yra mano valstybė. O savo valstybėje, susitaręs su kitais bendrapiliečiais, įvesiu savo tvarką.
Žmonės yra pavargę, jie nori kurti savo valstybę, bet nežino kaip. Tai yra politinių struktūrų atsakomybė, nes jų rankose yra įrankiai tai padaryti. Pagaliau bent pradėti to mokyti mokyklose, net nuo darželio. Niekada neužaugs pilietinė visuomenė, jei nuo mažumės neįgis galių patys tvarkytis.
Galiu daugiau kalbėti apie švietimo sistemą. Sakykime, kaimo vietovėje yra vienas darželis, į kurį aplinkiniai veda vaikučius. Tie žmonės neturi jokios galios paveikti darželio darbo tvarkos. Jo vedėja ten dirba šimtą metų, ji laukia pensijos, dirba su visais giminaičiais, draugais ir pažįstamais. Darželio langai kiauri, kilimai nušiurę, tėvų komitetas nieko negali pakeisti.
Jei darželio auklėtojus pagal švietimo skyriaus pasiūlytus kandidatus ir programas galėtų rinkti pačios bendruomenės, jau nuo mažumės vaikas žinotų, kad jo ugdymo įstaiga ir apskritai viskas jo gyvenime, vyksta su demokratiniais kolektyviniais tėvų ir bendruomenės sprendimais. Tėvai, nuo darželio išmokę kontroliuoti vaikų ugdymo procesą, būtų žymiai aktyvesni mokykloje. Tada galėtų rinkti mokyklos direktorius, ne asmenybes, bet jų pateiktas programas. Darytų įtaką bent toms institucijoms, kurios tiesiogiai liečia jų šeimą.
Dabar ta mūsų demokratija yra tokia pseudo, yra vardas, bet realiai tėvai nieko negali. Jei jie galėtų išrinkti ne tą, kuris sako, kad nėra pinigų, o tą, kuris sakytų: dirbau penkerius metus, sukūriau projektą, esu verslus, turiu idėjų. Tėvai iškart atgautų orumą, jie pajaustų, kad patys gali kažką dėl savo vaikų nuveikti.
Realiai bendruomenės yra popierinės, neįgalios. Vaikų ugdymo tėvams niekas nepatiki. Atiduodi nuo septynerių metų į mokyklą, ir ne tavo reikalas, ką jis ten veikia.
Toks neįgalumas peršamas nuo pat kūdikystės. Vaikutis viską mato ir girdi. Jis sako mamai: „Man darželyje šalta“. Mama atsako, kad nieko negali padaryti, bet parašys skundą vedėjai. Vedėja atsako, kad nėra pinigų. Ir vaikutis jau nuo dvejų–trejų metukų žino, kad nieko čia nepadarysi. Tada jis auga kaip morkytė, žaliuoja, didėja, bet savarankiškumo neturi.
Kaip tai pakeisti?
Privalome visuomenei grąžinti teises. Bent ten, kur tai yra paprasta padaryti. Tai nebūtų valstybės griovimas. Mieste yra sunkiau visus suburti, bet mažose bendruomenėse, kur visi visus pažįsta, yra galimybė susėsti prie bendro stalo ir kalbėtis.
Jie norėtų ir pajėgtų spręsti savo problemas. Be to, žmonės mažiau laiko praleistų prie teliko žiūrėdami bukinančias laidas, o daugiau nuveiktų savo labui. Jaustųsi reikalingi: čia mano namai, aš juose tvarkausi.
O dabar yra taip: čia – biurokratų namai, o aš jiems tarnauju. Kai kurias biurokratų atliekamas funkcijas turėtų perimti pati bendruomenė. Tai leistų atkurti pusiausvyrą. Nemanau, kad valdininkija yra savaime bloga. Valdininkams yra sudarytos sąlygos nedirbti taip, kaip norėtų žmonės. Todėl atsiranda tokių, kurie tomis sąlygomis naudojasi, – sakė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė J. Litvinaitė.
Pokalbis su istorike apie Lietuvos istorijos žinių spragas čia.