Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė | Alfa.lt
„Pereini per Gedimino prospektą, – jame nėra lietuviškų pavadinimų. Kas verčia tai daryti? Niekas. Patys tai darome, mums prašmatnu yra pavadinimai nelietuvių kalba. Tai yra savivertės ir savivokos dalykas. Mūsų silpnumas ir bėda yra šioje vietoje, o ne teritorijoje. Mažoji Lietuva mums yra labai didelė istorinė pamoka. Bet mes ją kartojame, deja, beveik nieko neišmokę“, – nuomonę išsakė habilituota humanitarinių mokslų daktarė Ingė Lukšaitė.
Nutautėjimas ir siekis gyventi geriau – aktualūs dabartinėje Didžiojoje Lietuvoje
Šį leidinį per jo pristatymą ne kartą pavadino paminklu, tą padarėte ir Jūs, bet iš pasisakiusiųjų pasigirdo replika, kad tai yra ne paminklas, o ginklas. Ar sutinkate su ja? – kultūros istorikei klausimus pateikiu po enciklopedijos apie Mažąją Lietuvą anglų kalba „Concise Encyclopaedia of Lithuania Minor“ (išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras) pristatymo Lietuvos mokslų akademijoje Vilniuje.
Priklauso, kokį dėtume turinį į žodį „ginklas“. Šis leidinys yra labai aktualus ir reikalingas. Galima galvoti, kad jis gali būti ginklu kovai su savo abuojumu, nežinojimu, galintis pažadinti žmones aktyviai veiklai.
Pagaliau kultūrinės atminties kūrimas yra visos visuomenės reikalas. Perkeltine prasme, galima vadinti šią knygą ginklu, bet aš akcentuočiau kitą dalyką. Šis leidinys labai mobilizuoja žmones, dalį mūsų visuomenės, skaitančios visuomenės. Tam, kad suglobtume savo istorinę patirtį. Kaip pabrėžiau anksčiau kalbėdama, dabar aktualiausia yra nutautėjimo problema.
Nes, kaip sakėte, „traukiamės lyg Šagrenės oda“…
Turime galvoti apie tai ir suvokti, kad gyvename tokio proceso sraute, nutautėjame ir dabar. Taip kaip iš dalies buvo Mažojoje Lietuvoje – dėl ypatingai nepalankių socialinių, ekonominių sąlygų. Nukariautame krašte žmonės gyveno ypač sunkiai, turėjo socialiai apsiriboti vienu sluoksniu. Tie, kurie norėjo išeiti iš sunkiai gyvenančio sluoksnio, turėjo nutautėti, tapti nelietuvininkais. XX amžiuje be politinės katastrofos, pripažinkime, buvo ir ekonominis siekis – išsikraustyti į Vokietiją.
Tas pats pretekstas – geriau gyventi – yra ir dabar. Ir ką jis daro su mumis? Šita knyga labai praplečia mūsų istorinę patirtį. Jei į ją atidžiai įsiklausytume, įsisąmonintume, kad šiuo metu su mumis vyksta tas pats.
Didžiausia mūsų problema – ne teritorija, o savivertė
Tvirtinote, kad žmogus yra toks gyvūnas, kuris turi galimybę to, ko nebėra, kas nebeegzistuoja (pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos, lietuvininkų potautės), tęsti, palaikyti buvimą sąmonėje, atmintyje. Tik yra viena būtina sąlyga – noras pažinti.
Žmogus yra labai sąmoninga, labai emocionali būtybė. Visuomenė struktūruojasi iš daugybės – patirties, žinojimo, kalbos, ženklų sistemos, emocinių – ryšių. Visi šitie saitai žmones suburia į tam tikras visuomenės grupes, bendrijas, viena iš tokių yra tauta. Ta Mažosios Lietuvos istorija, kuri šioje knygoje užfiksuota labai konspektiškai, turi būti ir yra dalis mūsų istorinės patirties.
Žmogus negali nugyventi gyvenimo du kartus, pakartodamas vieną ir kitą variantą. Bet pasižiūrėjęs į praeitį, tą patirtį supratęs, pamėginęs ją įvardyti, pabandęs pritaikyti jos išvadas ar interpretacijas savo gyvenimui, gali suprasti, kur jis pats yra, kas su juo vyksta, tai yra kas vyksta su tauta, visuomene.
Būtent Mažosios Lietuvos istorija yra mūsų patirties dalykas. Jinai praplečia ir mūsų patirtį, ir suvokimą. Gali praplėsti, jei ją pažįstame. Šita knyga kaip tik duoda mums tą galimybę ją pažinti.
Dar viena didžiulė galimybė buvo K. Donelaičio metai. Ji leido pažinti šį poetą, jo skambesį, apie jį nemažai sužinota, kartu ir apie Mažąją Lietuvą. Negali sakyti, kad nieko nedaroma. Šios knygos išleidimas parodo, kad yra labai rezultatyvių pastangų. Tai teikia vilties. Kito kelio mes neturime, kaip bandyti pažinti, suglobti ir tą dalį, kurios jau nėra. Ne teritorija yra mūsų silpnumas ir bėda, o mūsų saviaukla, savivertė. Čia yra didžioji problema.
Pereini per Gedimino prospektą, – jame nėra lietuviškų pavadinimų. Kas verčia tai daryti? Niekas. Patys tai darome, mums prašmatnu yra nelietuvių kalba. Tai yra savivertės ir savivokos dalykas. Mažoji Lietuva mums yra labai didelė istorinė pamoka. Bet mes ją kartojame, deja, beveik nieko neišmokę.
Angliškai išleistą knygą jūsų kolegos siūlė pirmiausia išversti į rusų kalbą, kad buvusioje Mažosios Lietuvos teritorijoje gyvenantys žmonės, kurie domisi savo krašto istorija, galėtų pažinti jos šaknis. Bet mes patys per mažai tą kraštą pažįstame.
Sutinku, šį tomą būtinai reikia išleisti lietuvių kalba. Kai kuriuos straipsnius, kaip juokauju, reikia renovuoti, nes yra naujų duomenų, bet labai didelę prasmę turėtų šio vientomio išleidimas lietuviškai. Nemanau, kad Lietuvai tai būtų per didelė finansinė našta. Jei reikėtų viską iš naujo parašyti, būtų labai sudėtinga. Darbas iš esmės yra padarytas.
„Prakeikti“ kraštai ir jų pamokos
Šįvakar pasidžiaugta, kad anglų kalba padės Mažosios Lietuvos temą pristatyti didelei kultūrinei erdvei, intelektualiai, skaitančiai publikai. Ar išties esame jai įdomūs?
Pirmiausia, šios knygos pragmatinę naudą galėtų turėti diplomatiniai sluoksniai. Diplomatams pristatoma tai, kas iki šiol neegzistavo jiems prieinamoje literatūroje. Yra tokie nukariauti, baisu pasakyti tą žodį, prakeikti kraštai. Jie yra ypatingos geopolitinės svarbos, todėl traukia kariuomenes, diktatorius. Yra tokių kraštų ir daugiau Europoje. Toks buvo Dancigas, toks – ir Krymas ar Karaliaučiaus kraštas.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
