Birželio 6 dieną rusų profesorius, istorijos mokslų daktaras Andriejus Zubovas, plačiajai visuomenei žinomas dėl to, kad 2014 metų kovo mėnesį už Rusijos režimo veiksmų Ukrainoje kritiką buvo atleistas iš Maskvos tarptautinių santykių valstybinio instituto, žurnalistikos institute skaitė paskaitą „Šiandienos iššūkiai“. Savo pranešime A. Zubovas baiminosi dėl Rusijos ateities, jei jos vadovai tęs agresyvią politiką, nukreiptą prieš visą pasaulį.
Ukrainos Maidaną profesorius A. Zubovas vadina „tikra garbės ir vertybių revoliucija“ ir linki Ukrainai, kaip ir savo tėvynei Rusijai, vystytis vakarų civilizacijos kultūrinėje terpėje.
Siūlome susipažinti su pagrindinėmis paskaitos tezėmis.
Apie Putino kritiką
Aš ginu ne tik ukrainiečių tautą. Aš ginu savo tautos garbę. Aš nenoriu, kad apie visus rusus būtų galvojama blogai.
Apie geopolitinį melą
Užėmusi Krymą rusų valdžia pakeitė retoriką – anksčiau kalbėjo apie rusų gynimą, šiandien kalba apie Rusijos interesų gynimą. Nuo etninės plotmės pereita prie geopolitinės. Bet apskritai geopolitika – melo mokslas. Ji neturi nieko bendro su tikrove. Geopolitika atsirado XIX amžiaus pabaigoje, kai bandė aiškinti politiką pasiremdami nuorodomis į tos ar kitos šalies geografinę padėtį. Geopolitikos klasikai kultivavo idėją apie tam tikro „hartlendo“ ir jį supančios jūros egzistavimą – tie du pasauliai buvo pateikiami kaip iš esmės priešiški vienas kitam. Bet pasirodė, kad viskas yra niekai – pasikeitė karų techninės galimybės, atsirado masinio komunikavimo sistema, ir po 1945 metų geopolitikos disciplinos niekas rimtai neprisiminė. Rusija šiandien grįžo prie geopolitikos. Kodėl? Todėl, kas atsirado reikalas atgaivinti idėją apie Rusijos ir Vakarų esminį priešiškumą.
Apie prezidento rinkimų Ukrainoje naudą
Prezidento rinkimai Ukrainoje parodė rusų propagandos tezių klaidingumą. Ir kalbama ne apie Ukrainos prezidento asmenybę – kai kam ji patinka, o kai kam – ne. Svarbiausia, kad Ukrainos tauta susitelkusi – nepriklausomai nuo kalbos, teritorinės priklausomybės: ir Odesoje, ir Charkove žmonės balsavo už vieningą Ukrainą.
Apie rusų valdžios kenkimą rusams
Istorija rodo, kad rusų valdovai, bandydami susipriešinti su visu pasauliu, visada imdavosi tų pačių priemonių: pasibaisėtino visuomeninio gyvenimo archajizavimo, viso, kas šiuolaikiška, atsisakymo, griežčiausios cenzūros įvedimo, kitaip galvojančių persekiojimo.
Rusijos įspėjimas
Kaskart, kai Rusija bandydavo susipriešinti su pasauliu, tai baigdavosi jos pačios tragedija. Kartais net iškildavo pavojus Rusijai kaip valstybei. Pirmasis pavyzdys – Jono Žiauriojo (1558–1583) Livonijos karas. Tada viskas baigėsi liūdnai – Rusija vos nežlugo, ir būtų žlugusi, jei ne Minino ir Požarskio veikla. Antrasis – Nikolajaus I (1853–1856) Krymo karas – neįtikėtina avantiūra, Rusijos inicijuotas konfliktas su visu civilizuotu pasauliu. Tarp kitko, kaip ir 2014 m. Krymo atveju – dėl visiškai menkos priežasties.
Apie eurointegracijos naudą
Sėkminga Rusijos politika būdavo įmanoma tik koalicijoje su Europa. Rusijos bendradarbiavimo su Europa metai visada būdavo civilizacijos pakilimo ir gerovės metais Rusijoje. Rusija įveikdavo atsilikimą tik vienydamasi su Europa. Europos ir Rusijos suartėjimo laikotarpiu formuodavosi kultūrinis išsilavinusiųjų ratas – visuomenės lyderių sluoksnis (nemėgstu žodžio „elitas“)
Apie išsilavinimo vaidmenį
Išsilavinimas visada buvo lemiamas šalies progreso veiksnys. Įsivaizduokime, kokia būtų šiandien Rusija, taip pat – ir Ukraina, jeigu XIX amžiuje ji būtų atsiribojusi nuo Europos kultūros ir jos svarbiausių universitetų ir būtų ėmusi bendradarbiauti su, pavyzdžiui, Persijos ar Osmanų imperijos švietimo įstaigomis.
Apie rusų šovinizmą
Nuo SSSR laikų tarptautinėje arenoje Rusija su niekuo nebendradarbiauja kaip su sau lygiais. Rusija turi arba priešų, arba vasalų. Kada koks nors vasalas tampa stipresnis, jis tuoj pat tampa didžiausiu Rusijos priešu.
Apie Maidaną ir Bolotnoja aikštę
Ir 2004 m., ir 2014 m. Maidanas atsirado dėl tos pačios priežasties. Kokybiškai nauji kultūriniai socialiniai sluoksniai pareikalavo pripažinimo. Svarbi tų reikalavimų kryptis – reikalavimas vystytis kartu su Europos civilizacija. Lemiama Maidano pergalės Ukrainoje priežastis – tai, ką pradėjo vidurinioji klasė, palaikė visa tauta. To 2011 m. trūko Rusijoje, Bolotnoja aikštėje.
Apie Rusijos stačiatikių bažnyčios antikrikščioniškumą
Tai, kad ultrapravoslaviškos organizacijos palaikė karinius veiksmus Ukrainoje, susiję su tuo, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia yra ne Bizantijos bažnyčios tiesioginė pasekėja, kaip ji pati kalba, o organizacija, 1943 m. sukurta Stalino. Tai nacionalistinė bažnyčia, nes ten kalbama ne apie tikrąsias krikščionybės vertybes – laisvę ir žmogaus vertę, o apie tradicijas ir nacionalizmą.
Apie Ukrainos ir Rusijos dialogą
Man atrodo, Ukrainai reikėtų sukurti kokį nors visuomeninį televizijos kanalą, orientuotą į Rusiją, kuriame būtų ne mokoma, ne oponuojama Rusijos propagandai, o būtų atskleidžiamas mūsų tautų kultūrinis bendrumas.
Komplimentas ukrainietiškai grivinai
Man labai malonu matyti pačioje didžiausioje Ukrainos kupiūroje (500 grivinų – red.) filosofo Grigorijaus Skovorodos, o ne kokio generolo ar politiko portretą. Tai daug gero pasako apie jūsų šalį.
Trumpai apie autorių: Iki 2014 m. Andriejus Zubovas buvo Maskvos tarptautinių santykių valstybinio instituto Filosofijos katedros profesorius, taip pat universitetinio centro „Bažnyčia ir tarptautiniai santykiai“ generalinis direktorius. Kovo 1 d. rusų laikraštyje „Ведомости“ pasirodė A. Zubovo straipsnis, aštriai kritikuojantis Rusijos politiką Kryme, kuriame jis palygino Rusijos veiksmus su Trečiojo reicho veiksmais 1938 m. prisijungiant Austriją. Jis pabrėžė, kad šiandieninė Rusija yra silpna kariniu požiūriu ir visiškai žlugusi ekonomiškai, o Maskvos pradėtas Krymo anšliusas – kenksminga avantiūra. Po šio straipsnio pasirodymo profesorius A. Zubovas buvo atleistas iš darbo už Kremliaus režimo kritiką.