Bernardinai.lt
Gegužės 17-oji vieniems teisingumo ir teisinės valstybės triumfo diena, kitiems tragedija, panaši į sausio 13-ąją. Ypatinga drama mažutėje Garliavos Klonio gatvelėje tą dieną ilgam perskėlė Lietuvą. Vieni kiekvieno mėnesio 17-tą dieną mini S. Daukanto aikštėje, prie svarbiausio valstybės politiko – Prezidentės – darbo vietos, reikalaudami TIE-SOS, kiti, kaip buvusi valdanti TS-LKD partija, iš to tyčiojasi, socialiniuose tinklapiuose skleisdami filmukus „tiesos ir mėsos“. Vieni po šios gegužės 17-osios gavo paaukštinimus tarnyboje, kitiems, net vaikams, keliamos bylos, jie tampomi po tardymus ir teismus.
Kas tie žmonės, prieš kuriuos šiandien pajungta visa valstybės galia, kas tie „patvoriniai“, ant kurių išlieta tiek žiniasklaidos purvo? Kodėl jie aukojo savo laisvalaikį, savo sveikatą, savo likimus budėdami Klonio gatvelėje, gindami iki tol jiems nepažįstamus žmones? Kodėl jų neįtikina šios tragedijos teisminiai procesai? Kodėl patvorinių ar violetinių gretose atsidūrė disidentai, kunigai, signatarai, meno veikėjai, kuriuos kažkada laikėme Sausio 13-osios pasipriešinimo varikliais, mūsų valstybės moraliniu pamatu? Bandydami pažinti juos, suvokti jų mąstymą bei suprasdami, kad valstybė laikosi ne ant įstatymų, bet ant žmonių, kurie tuos įstatymus vykdo arba ne, keičia arba ne, Bernardinai.lt pradeda pokalbių ciklą „Įtariamieji“, kurį tęs kiekvieno mėnesio 17-tą dieną iki šio įvykio metinių paminėjimo.
Pirmasis šio ciklo pašnekovas – politinio kalinio sūnus, 120 parodų Tėvynėje ir užsienyje autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis, gegužės 17 taip ir nespėjęs nė karto paspausti savo neatskiriamo darbo įrankio – fotoaparato, nes buvo suimtas praėjus tik kelioms minutėms, kai į privatų kiemą įžengė 240 ginkluotų policininkų. Iš belangės į ligoninę išvežtas komos būsenoje šiandien J.Valiušaitis yra vienas iš keturiasdešimties įtariamųjų, kaltinamų pagal Baudžiamojo kodekso 231 straipsnį.
Juozai, pradėkim ne nuo Garliavos tragedijos, bet nuo Jūsų, kaip kūrėjo, formavimosi. Kodėl saviraiškos menu pasirinkote fotografiją, o ne žodį, kurį irgi gerai valdote?
Mano gyvenimas taip susiklostė, kad vaizdas gimdė žodį, o žodis – vaizdą, todėl mano visos fotografijos yra susietos su žodžiu. Fotografijos ir žodžio paralelė, fotografinis mąstymas prasidėjo įamžinant Lietuvos žydų kapines Linkuvoje. Ten pamačiau žalčio formos šaką, kuri priminė Senojo Testamento istoriją, kaip Mozė dykumoje iškėlė varinį žaltį. O po to šaka – žydų paminklas, o prie kapo – briedžio kaukolė. Toks neįtikėtinas radinys priminė man tą istoriją, tad 1994 metais šią nuotrauką eksponuodamas parodoje Žydų muziejuje prirašiau ir visą tą Testamento ištrauką.
Pagrindinis impulsas susieti savo gyvenimą su fotografija man buvo1982 metais, kai vyresnysis brolis Vidmantas padovanojo man fotoaparatą ir aš apsilankiau A.Kartjė-Bresono parodoje. Ten pamačiau dvi nuotraukas, kurios man atskleidė, kokia fotografija gali būti paveiki ir filosofiškai, ir estetiškai. Sen Žermen geležinkelio stotyje toks storulis eina per balą patiestomis kopėčiomis, bando atsispirti nuo paskutinio laiptelio ir pašokęs akivaizdžiai leidžiasi į vandenį. Žmogaus kūnas jau liečia vandenį, bet dar nėra ratilų. Tada supratau fotografijos meno unikalumą – yra dalykų, kurių negali išreikšti jokia kita meno forma, ką gali fotografija. Fotografija parodo sekundės prasmę – to neatskleisi paveikslu. Nuo tada, kur bedirčiau, fotografija man pasidarė kaip rankų tęsinys.
Kokios savybės būtinos fotodailininkui?
Nors fotografija – akimirkos menas, fotografas turi gerai suvokti įamžintos akimirkos kontekstą: istorinį, religinį, socialinį, politinį. Fotografas turi pasižymėti puikia intuicija, kad galėtų atsidurti vaizdo priekyje, nuspėti, kas bus po akimirkos ir kodėl būtent ši akimirka yra svarbi.
Kai Ukrainoje pamačiau pirmąjį mitingą Viktorui Juščenkai sugrįžus iš Austrijos, kur gydėsi po pasikėsinimo jį nunuodyti, širdimi pajutau, kad reikia baigti su architektūros fotografavimais ir imtis tų įvykių, kurių prasmės dar nesuvokia dauguma ukrainiečių.
Intuicija, jautrumas yra neišvengiamai susiję su širdimi, todėl širdies degimas turi būti svarbiausias fotografo variklis. Kūrėjas savo kūriniu negali tinkamai perteikti vykstančios dramos, jei neatjaučia joje dalyvaujančių veikėjų. Man nesuvokiamas azartas reporterio, kuris šaltai fotografuoja budelį ir jo auką, užuot įsiterpęs tarp jų.
Fotografo ir žiūrovo santykis – kas labiausiai yra Jums iš jo įstrigę?
1998 metais vienoje Kauno mokykloje rengiau Sausio 13 skirtą parodą „Laisvės kaina“, po kurios gavau 250 vaikų laiškų, apmąstymų, įžvalgų, o vienas jaunuolis pagal nuotrauką „Garbės pamoka“ net parašė esė. Po metų ta mokykla buvo pavadinta „Kovo 11-osios“ vardu.
Impulsą šiai parodai davė vieno Sausio 13-osios minėjimo metu žuvusiojo tėvas, iš Seimo tribūnos skaudžiai sudejavęs, kodėl vokiečių kompozitorių Alfredą Šnitkę Sausio 13 drama įkvepia, o nė vienas lietuvis nieko nesukuria šita tema.
Tada sudėliojau parodą, kalbančią nuo pokario laikų: prarastą valstybę simbolizuoja užasfaltuota, negyva žemė, o laisvės dvasia – augmuo, pramušantis tą asfaltą. Vienoje iš fotografijų „Lozoriau, išeik“ matome asfaltą išpūtusį šaltalankį ir išsiveržusį į paviršių, kuris mums primena Evangelijos istoriją, kai Kristus prikelia Lozorių, nors jam prie kapo buvo pasakyta, kad keturios dienos kaip Lozorius palaidotas ir jau dvokia. Lygiai taip pat su mūsų nepriklausomybe po penkiasdešimties metų: kokia čia nepriklausomybė, kokia valstybė, viskas seniai dvokia, bet kažkas ateina prie kapo ir sako: „kelkitės“. Ir tas laisvės augmuo pralaužia tai, ko, regis, neįmanoma pralaužti. Labai simboliška: asfaltas yra medžiaga, kuri pasiduoda šildymui, augdamas augalas tūkstančius kartų jį baksnoja, sušildo ir taip išpučia. Taip ir partizanai, pogrindininkai, sąjūdininkai savo meile Tėvynei, atkaklumu išardė neįveikiamą blogio imperiją.
Arba kita fotografija – „Atgimimo banga“ (taip vadinosi Sąjūdžio televizijos laidos): per medžio šaknų krumplius lūžęs sovietinis asfaltas atveria keterą, pro kurią lyg bangos purslai prasiveržia žolė. Toje parodoje mokyklos direktorius rodo ūkvedžiui tą fotografiją ir klausia: „Ką tu čia matai?“, o šis atsako: „Kelininkų darbo broką“. Džiugu, kad moksleiviai toje fotografijoje įžiūrėjo subtilesnių prasmių.
Juozai, ką išskirtumėte iš savo Sąjūdžio laikų fotografijų?
Kadangi esu kaunietis, tai man svarbiausia nuotrauka yra užfiksuotas pirmasis Sąjūdžio mitingas Kaune. Stengiausi, kad tas istorinis susirinkimas būtų aiškiai matomas Santakos, susiliejančio vandens kontekste, tad fotografavau nuo dabartinės Kauno kunigų seminarijos stogo.
Šis mitingas prasidėjo a.a. Sauliaus Griciaus organizuotu ekologiniu žygiu nuo Kaišiadorių, kai skanduodami „Lie-tu-va“ įplaukėme į Kauną su 35 plaustais, keliolika baidarių, pripučiamų valčių, o plaukiant pro Kleboniškio tiltą žmonės iš viršaus mėtė mums gėles ant galvų. Išvakarėse brolis Vidmantas buvo išleidęs Sąjūdžio laikraščio „Kauno aido“ pirmąjį numerį, o čia mitingas išsiliejo į visus vandenis.
Remdamasis dviem Evangelijos ištraukomis šią nuotrauką pavadinau „Lietuvos Siloamas ir Betzata“. „Siloamas“ hebrajų kalba reiškia „Pasiuntinys“, netoli Jeruzalės buvo toks Siloamo tvenkinys. Vienu metu Kristus kelyje sutiko nuo gimimo aklą elgetą. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats, ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“. Jėzus atsakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“. Tada Kristus spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir pasakė: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. Tasai nuėjo, nusiplovė ir grįžo regintis.
Betzata hebrajiškai yra „Avių vartai“ ir taip buvo vadinamos tam tikros gydomosios maudyklės Jeruzalėje, kuriose kartkartėmis prasiverždavo gydomieji šaltiniai. Belaukdamas tų šaltinių išsiveržimo ten gulėjo 38 metus paralyžiuotas žmogus, pro kurį ėjo Kristus. Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė, kad norėtų, bet nespėja įšokti į sujudėjusį vandenį, sveikesni jį aplenkia. Tada Jėzus jam atsakė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik“.
Mano metafora: Sąjūdis yra Lietuvos Siloama ir Betzata. Sąjūdis ne tik prikėlė daug paralyžiuotų mūsų piliečių, pažadino savarankiškam vaikščiojimui, bet atvėrė akis net ir toms tautoms, kurios buvo aklos, nebesuvokė, kad galima ne vergauti kažkam, bet oriai gyventi savo valstybėje pagal savo papročius.
Simboliška, kad pirmasis Sąjūdžio mitingas Kaune vyko Santakoje, kur susilieja dvi didžiausios Lietuvos upės – čia ir matome tą mūsų stebuklingą sujudimą – sąjūdį, lyg kažkas po 48 metų paralyžiaus būtų pasakęs: kelkitės ir eikite. Beje, Evangelijoje yra puikus pavyzdys apie dešimt išgydytų, iš kurių tik vienas sugrįžo padėkoti Viešpačiui, o kiti devyni ir nudrožė galvodami, kad pasveiko iš savo šaunumo.
Juozai, kas Jus nuvedė į Garliavą?
Krikščioniui pasakyta: būk karštas arba šaltas, tik nebūk drungnas.
Ketverius metus nuosekliai rinkau medžiagą, o po kovo 23 dienos Klonio gatvės šturmo nutariau prisijungti prie ten esančių žmonių. Lemiamas mano apsisprendimas atvykti įvyko po Kauno dramos teatro režisierės Neries Karpuškaitės kreipimosi į menininkus: „Jeigu tylėsime prieš Blogį – tai ateis diena, kada tapsime šliužais“.
Esu dirbęs rankdarbių mokytoju, tad nuvykęs išsyk džiaugsmingai pabendravau ir su mergaite. Per vieną vakarą išpjaustinėjome dvi figūrėles – puoduką su lėkštute ir namelį su langeliu, kiemeliu šalia. Buvau tiesiog nustebintas – jai aštuoneri metai, bet subrendusi kaip 12–13 metų. Pas ją ateidavo ir dailės mokytoja, kuri mokė turkų Ebru meno – kai ant vandens lašinami tiršti dažai, iš kurių gaunami stulbinami ornamentai, tad kitą dieną tas puodukas ir namelis jau buvo nudažytas. Dar karpėme, klijavome Trakų pilį.
Aš visą pusantro mėnesio fotografavau, padariau virš 3000 įsimintinų Klonio gyvenimo fotografijų.
Mano žmona, Nacionalinio dramos teatro aktorė Diana Anevičiūtė, paskelbė poezijos vakarą – skaitys Rabindranato Tagorės ir Justino Marcinkevičiaus eiles. Tik paskelbus apie vakarą, kilo panika – Kultūros ministerijoje buvo surengtas specialus posėdis, į teatrus išsiuntinėti raštai, draudžiantys pasisakyti Garliavoje, teatrai rengė aptarimus… Visai kaip 1987 metais, kai aktorius Kęstutis Genys dalyvavo rugpjūčio 23 d. mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo, o tuometiniai partorgai teatre surengė K. Genio pasmerkimą, nors jis ten tik stovėjo, net nekalbėjo.
Jie apsiriko galvodami, kad taip galima žmones išgąsdinti. Kitą dieną sureagavo visa eilė aktorių – Šarūnas Puidokas, režisieriai Arūnas Matelis, Vytautas Landsbergis jaunesnysis, režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, Ramunė Rakauskaitė, aktorė Rimantė Valiukaitė. Buvo puikus spektaklis, žiūrėjo gal 120 žmonių. Taip prasidėjo Klonio gatvės scenos gyvenimas.
Su bičiuliu Ryčiu Umbrasu atidarėme Deimantei skirtą fotografijos parodą – „Apsisprendimo kaina“. Pavadinimui pasitarnavo vienos nuotraukos leitmotyvas – kažkur per Jonines, gal Kernavėje, padaryta vakarėjančio slėnio fotografija: tolumoje prie horizonto stovi žmonių virtinė ir tie žmonės atrodo kaip tvoros statiniai – savotiška apsauga. Mes visi ten buvome pravardžiuojami violetiniais, patvoriniais, tad nusprendėme šitą tvoros ir patvorinio leitmotyvą pratęsti. Antra fotografija buvo iš Kauno botanikos parko – ąžuolas ar kitas medis, gal pusantro metro storio kamienu, su į jo krūtinę įaugusia, ją pervėrusia parko tvora… Ir užrašėme – „Esu patvorinis“. Padarėme didžiulę – dviejų metrų su puse fotografiją. Žmonėms tai buvo graži paguoda, mėgo prie jos fotografuotis.
Ar Jums nebuvo gėda būti patvoriniu, paniekinamai vadinama violetine minia?
Man buvo didu, pasididžiavimas… Nekreipti dėmesį į panieką mane išgydė mano dvasios mokytojas, kai buvau šešiolikos metų. Jis kalbėjo apie tikėjimą – kad būti krikščioniu yra garbė, nors mokykla varė kažkokį kompleksą, kad tikėjimas – tokios tamsybės… Visiška priešingybė – gali didžiuotis, kad tiki, nes kiti netiki. Taip, Klonio gatvėje buvo varguolių, visiškų vargdienių, bet tie žmonės du metus tenai budėjo, gulėjo susirietę prie bačkos laužo ir miegojo tiesiog ant žolės ar smėlio, todėl atrodė ir suvargę, ir dūmais susmilkę… Bet valstybę krachas ir ištinka, kai Seimo narys užsiriša peteliškę ir pradeda jaustis kažkuo ypatingesnis. Dirba Seime, gauna atlyginimą ir tiek…
Juozai, o jei Jūs klystate, jei vis tik, kaip mums aiškina teisėjas A. Cininas, mergaitė nepatyrė jokios seksualinės prievartos ir buvo tik tėvo primokinta?
Noriu atkreipti dėmesį į vieną svarbų dalyką: taip teigianti ana pusė iš esmės remiasi tik vieno žmogaus – Laimutės Stankūnaitės aiškinimais. Nė vienas jų nebuvo atvykęs į Klonio gatvę, nematė aplinkos, kur gyveno mergaitė, nebendravo su ja – net minimas teisėjas nėra matęs jos gyvos. Vienas garsiausių mūsų kino režisierių, tarptautinio lygmens kūrėjas Arūnas Matelis, pabendravęs su mergaite, pasakė, kad jei ji vaidina (prigąsdinta, primokinta ar dar dėl kokių priežasčių), tai yra genialiausia pasaulyje aktorė.
Vieną kartą „Žinių radijuje“ laidoje iškalbingai pakalbėjo „Lietuvos ryto“ žurnalistas A.Lukošius, kuris visada negatyviai rašė apie Klonio gatvę. Jo klausia: „Jūs buvote Klonio gatvėje?“ „Ne, nebuvau, bet mes viską žinome, turime informacijos“. „O Jūs Neringos Venckienės knygą skaitėte?“. Net pasipiktino: „Ne, neskaičiau, bes mes visą informaciją turime“. Daugiau žinoti ir nenori, nes yra informacijos, kuri nepatogi, kuri verčia keisti savo nuostatas, savo pasaulėžiūrą.
2004 metais dalyvavau oranžinėje revoliucijoje Ukrainoje, 10 mėnesių gyvenau Kijeve, tai buvau žurnalistinio pilietiškumo liudininkas. Jų masteliai, lyginant su mumis, – dešimteriopi. Vien televizijos kanalų – 28. Ir kai buvo ruošiamasi rinkimams, 27 kanalai transliavo valstybinę propagandą – buvo klastojama informacija, šmeižiamas Viktoras Juščenka, ir tik vienintelis penktas kanalas teikė objektyvią informaciją. Tad jie sugalvojo, kaip šį kanalą uždaryti – susirado dokumentus, kad esą prieš septynerius metus tos televizijos patalpos neteisėtai privatizuotos, ir likus dviem savaitėms iki rinkimų pirmojo turo, nusprendė panaikinti jos licenciją.
Žurnalistai paskelbė bado streiką: 24 valandas per parą transliuoja tik studiją, kurioje sėdi pasninkaujantys žurnalistai… Šiandien pasauliečiai galėtų pasakyti – didelis čia daiktas, tegul badauja, nieko tai nejaudina. Vis dėlto tikras pasninkas turi dvasinį poveikį. Antrą, trečią, penktą dieną žmonės, matydami vien vandenį geriančius žurnalistus, pradėjo jaustis nejaukiai. Po kelių dienų septyni pagrindinio valstybinio kanalo žurnalistai, visa komanda, šast, ir atsistatydina. Ir pagrindinis televizijos kanalas, kuris pūtė propagandą, lieka be žurnalistų. Tada įvyko lūžis –užprotestavo ir antras, trečias kanalas, nebėra žinių. Ir buvo atšaukta tos televizijos reprivatizacija, o kiti kanalai pradėjo teikti normalią informaciją.
Informacinis karas pirmos svarbos ir šiandien. Nors geriau sakyti ne informacija, o žinia, žinių kova. Žinia, kaip išsivaduoti iš nežinios…
Turiu tris pusseseres, dvi supranta mano pasirinkimą dėl Klonio, o trečia – ne. Nes vienos žentas dirba „Kakadu“, o kitos duktė gyvena Garliavoje. Kai susitikome jų tėvelio, mano dėdės, laidotuvėse Garliavoje, viena pusseserė labai nustebo, kad aš ten įsivėlęs… Sakau, aš ne įsivėlęs, aš ten gyvenu.
Aš beveik pusantro mėnesio dirbau prie Drąsiaus Kedžio stalo, stebėjau ne tik mergaitės elgesį, žmonių santykius, bet akimis „fotografavau“ ir daiktus. Daiktai namuose taip pat labai daug pasako apie žmones, jų tarpusavio ryšį ir čia nieko nesuvaidinsi.
Kaip galiu tikėti tais žmonėmis, kurie sąmoningai ar nežinodami skleidžia melą apie neva kažkokius Drąsiaus Kedžio turtus, prabangius, neaišku už ką statytus teisėjos namus? O tie namai niekuo nesiskiria nuo daugybės namų Garliavoje ir pastatė juos ne Neringa ir ne Drąsius, o jų tėvas Vytautas Kedys. Esu daug kalbėjęs su senuoju Kedžiu ir jis pats man pasakojo, kad pinigų tiems namams įsigijo sovietmečiu, laisvalaikiu net tik padėdamas kitiems statybose, bet ir užsiimdamas tuo, kas buvo tuomet labai populiaru Kaune ir jo priemiesčiuose – augino nutrijas ir pardavinėjo jų kailius. V.Kedys nutrijų kailiukus pardavinėjo ne tik Aleksoto turguje, bet ir veždavo į Sibirą, nes ten pelnas buvo gerokai didesnis.
Visų tų psichologų ar vaiko teisių specialistų nuomones formavo tik žiniasklaida, nes jie patys juk nebuvo atvykę aplankyti mergaitės, nekalbėjo su ja, nematė, kaip ji gyveno. O jei būtų atvykę neskleistų melo, neva mergaitei labai trukdė ta patvorinių minia, neva ji per prievartą buvo keliama ant scenos groti fleita.
Viskas vyko priešingai – Deimantė pati eidavo į tą žmonių sambūrį, pati noriai bendraudavo, pati koncerto metu užlipo ant scenos, paprašė palaikyti jai natas ir pagrojo fleita. Ir tai darė laisvai ir džiugiai – ne taip, kaip kartais tėvai baliukų metu per prievartą išstumia savo vaikus padeklamuoti kokį eilėraštį, norėdami parodyti ne tiek vaiką, kiek patys save. Ir gėles, kaip padėkos ženklą koncertavusiems menininkams ji teikė pati, nieko neraginama.
Deimantė yra sąmoningas, ne pagal metus visapusiškai subrendęs vaikas. Būdama aštuonerių savo protavimu, savo kilnumu atrodė kaip dvylikos, trylikos metų mergaitė. Širdis didelė, talpi. Tie žodžiai, užrašyti režisieriai Neriai Karpuškaitei: „Mažam, bet svarbiam žmogui, vardu Neris. Myliu jus visus, kurie mane saugot“. Ir nupiešta širdis, toj širdy – dar širdis, ir dar širdis…
Kaip gali būti baimės gniaužomas vaikas toks šiltas, kilnus, gyvybingas? Ar nemylintis vaikas lauktų Neringos grįžtant iš darbo ir bėgtų jos pasitikti lyg savo mamos? Toje šeimoje vyravo tikri, šilti trijų kartų šeimos santykiai. O tie, kurie daro išvadas vien iš to, kad mergaitė negražiais žodžiais palydėdavo L.Stankūnaitę ar antstolę, tegu pasižiūri kokiais žodžiais kalba rinkimams konservatorių filmuotoje medžiagoje premjero A.Kubiliaus padėjėjos dukra: „gaidžiai, kelkite subines“? Tai gal ir ten reikia skubiai pasiųsti 240 policininkų ir jėga vaiką išnešti gydymui?
Kėlėm inkilą su Deimante į obelaitę, leidome aitvarus, mokėmės fotografijos meno – ji buvo apsupta nuolatinio šilto įvairių meno žmonių dėmesio. Manau, kad tokio turtingumo pamokų į mokyklą einantys vaikai gali tik pasapnuoti. Pamokoje tu esi tik vienas iš dvidešimties, trisdešimties moksleivių, o čia prieina, sakykim, dailės mokytoja ar režisierė ir užsiima tik su ja viena.
Juozai, Jūs suėmė patį pirmąjį. Už ką?
Yra tokia nerašyta taisyklė – neliesti fotografų net karo metais. Stovėjau pirmose eilėse, giedojau su visais himną, antstolė S. Vaicekauskienė priėjusi pareikalavo ją praleisti, pasakiau – „Prašom“. Bet mane vis tiek griebė. Kai mane sulaikė ir nuvežė į kamerą, pasakiau, kad esu diabetininkas ir man reikia vaistų, bet žmogus juk jiems tuščia vieta. Kai jau į kamuoliuką susirietęs gulėjau ant grindų, tai sureagavo į bendražygių reikalavimus, iškvietė greitąją. Tačiau atvažiavę medikai tik pratęsė patyčias: „Tai prisišokinėjai? Greitoji neturi insulino“. Pamatavo, kad cukrus šešis kartus viršija normą, ir išvažiavo. Po kokių 40 minučių antra greitoji mane išnešė ant neštuvų ir skubiai nuvežė į klinikas.
Kaip manote, kodėl Jums, kaip ir kitiems keturiasdešimčiai žmonių dabar keliamos bylos? Ar mūsų teisėsaugos toks intelektas, kad neskiria recidyvistų nuo gebančių aukotis už valstybę, žmoniškumą? Ar teisėsauga, kuri skundžiasi nežmonišku darbo krūviu, neturi rimtesnių bylų – juk neįvykdyta net 17 tūkstančių (!) teismų sprendimų?
Manau, kad juos slegia baisus pasąmoninis kaltės jausmas. Norėdami pasiteisinti prieš save, prieš apgautą visuomenę, siekia nupiešti kaskart vis baisesnį mūsų, kaip nusikaltėlių, paveikslą: neva čia buvo organizuota grupuotė, susijusi su žmogžudystėmis, paklaikusi nuo prisigalvotos pedofilijos ir persekiojanti bet ką. O Neringa, aišku, – žudikas Nr.1.
Jus kaltina nepaklusus įstatymui, įžeidinėjus antstolę ir taip griovus teisinę valstybę.
Įstatymas turi tarnauti žmonėms, o ne žmonės įstatymui. Mums lyg mankurtams nuolat kalama: „įstatymus reikia vykdyti, įstatymus reikia vykdyti“. Kiekvienas įstatymo vykdymas turi būti grįstas protu ir sveika nuovoka. Pražūtinga yra teigti, kad tai yra teisinga, nes taip parašyta įstatyme – tokia logika ir rėmėsi baisiausios XX amžiaus diktatūros.
Šventajame Rašte sprendžiamas tas pats klausimas: Mozė įsakė paleistuves užmušti akmenimis, bet Kristus pasakė – tegu pirmas meta akmenį tas, kas be nuodėmės. Ne tie žmonės šiandien sėdi Seime, kurie turėtų teisę mėtyti į N. Venckienę akmenis, nes jie nieko nepadarė, niekaip nesureagavo į jos brolio visiems siųstą pagalbos prašymą.
Bylą, kuri keliama prieš mane, vertinu kaip į nusikaltimą įklimpusių žmonių fabrikuojamą bylą.
Tie žmonės ne tik slepia savo pačių filmuotą medžiagą, kaip vykdė teismo sprendimą paimti mergaitę be prievartos, jie nei vienam iš mūsų „patvorinių“ taip pat neleidžia susipažinti su surinktais prieš mus įrodymais – ikiteisminio tyrimo medžiaga. Kai susidūriau su prokuroru Gailevičiumi, nustebęs pamačiau, kokio nepasitikėjimo jis sklidinas: savo pareigas vykdo ne iš širdies, bet iš kažkokio pavedimo. Klausiu: kokiais konkrečiai žodžiais įžeidžiau antstolę? Atsakymas: nesakau, kad jūs konkrečiai įžeidinėjote, tai bendra formuluotė visiems. Klausiu: kaip aš stūmiau antstolę? Atsakymas: Tai nesakau kad jūs, nes vieni stūmė, kiti kažką kita darė. Klausiu: kaip aš pasipriešinau pareigūnams? Atsakymas: nesakau, kad jūs.
Tai kas čia per byla? Kas čia per bendras kaltinimas visiems: bendrininkų grupė BENDRAI užgauliai šaukdama, BENDRAI kėlė sumaištį, BENDRAI stumdė? Lietuvos teisėje nebelieka asmeninės atsakomybės? Gaunasi kaip ėriuko atsakomybė prieš vilką Krylovo pasakėčioje, kur vilkas ėriukui ir sako: jei ne tu gėrei iš upės, tai tada tavo tėvai ar seneliai gėrė, nes čia mano upė ir vis tiek esi kaltas.
Tardymo metu labai aiškiai pasakiau: nei liudysiu, nei ginsiuosi, nei leisiu savęs, kaip kokio nusikaltėlio, fotografuoti profiliu. Jei jiems pagal jų įstatymus neužtenka mano vardo, pavardės, asmens kodo ir būtinai reikia mano nuotraukos, tai palikau savo nuotrauką, kurios autorė yra mažoji Deimantė.
Kalbino Saulė Matulevičienė