Bernardinai.lt
Neseniai baigėsi „Šeimos instituto“ ir Lietuvos teisės instituto organizuotas diskusijų ciklas „Koks turėtų būti šeimos politikos tikslas Lietuvoje“. Savo mintimis apie tai, kas buvo pasiekta šių diskusijų metu, kokių padaryta išvadų ir atrasta įžvalgų, dalijasi viena pagrindinių renginio organizatorių „Šeimos instituto“ vadovė Jolanta Ramoniene.
Gerbiama Jolanta, visų pirma priminkite „Bernardinai.lt“ skaitytojams, kokios tai buvo diskusijos ir kaip kilo mintis jas rengti.
Apie šio projekto kilmę būtų galima atsakyti dvejopai. Visų pirma, kodėl apskritai buvo reikalingos viešos diskusijos ir kodėl būtent apie šeimos politikos tikslą. Diskusijų formatą pasirinkome dėl to, jog tai vienas įprastų būdų demokratinėse šalyse visuomenei išsiaiškinti jai svarbius klausimus. Viešai diskutuoti, kalbėtis ir nekalbėti tuščiai, bet savo teiginius pagrįsti argumentais. Kadangi diskutuojama viešai, taip pat šiek tiek įpareigoja, nes tai nėra uždaros grupelės pokalbis, kuris svarbus tik tą akimirką.
Todėl padarėme ir šių diskusijų įrašus, kai kurias jų transliavome gyvai, kad į jas būtų įraukta ir plačioji visuomenė ir šias diskusijas tęstų mažesnėse grupėse, savo šeimose, bendruomenėse.
O kalbant apie tai, kodėl pasirinkome diskutuoti apie šeimos politikos tikslą, visų pirma tai buvo žvilgsnis į šeimos politiką apskritai – ką gi reikėtų padaryti, kad ji pagaliau taptų ilgalaikė, kryptinga ir nuosekli.
Taigi svarstant buvo prieita prie išvados, kad visų pirma turi būti aišku, ko iš šeimos politikos siekiama ir norima. Kadangi tyrimuose mokslininkai ne kartą yra klausę tiek pačios visuomenės, tiek atsakingųjų už šeimos politikos formavimą, koks yra jos tikslas, paprastai būdavo įvardijama netgi keletas gan skirtingų tikslų. Vadinasi, aiškaus sutarimo nėra. Visuomenė netgi apskritai nesupranta, kas yra šeimos politika ir kokia jos nauda žmonėms. Per pastaruosius metus matėme daug karštų, tačiau mažai argumentuotų, paviršutiniškų diskusijų, kurios nedavė rezultato. Todėl visuomenė dar labiau atšalo ir visi apskritai atsitraukė nuo šeimos politikos.
Taigi bandydami inicijuoti šias diskusijas, turinčias aiškią kryptį, siekėme sugrąžinti šeimos politikai reikiamą dėmesį. Vėl sugrąžinti diskusijas, tačiau kitokias – parodant, kad mes, būdami tokie skirtingi, galime susitikti. Taigi, kvietėme įvairiausių pažiūrų žmones, kad galėtume kalbėdamiesi ne tik išsakyti savo mintis, bet ir pasistengti vieni kitus išgirsti. Žinoma, tai buvo tik pirmas žingsnelis. Klausytis vieniems kitų, pasistengti suprasti yra gana sunku, tačiau visi, pakviesti į diskusijas, džiaugėsi ir norėjo kalbėtis. Iš tikrųjų tiesa ir atsakymai gimsta besikalbant. Garsiai kalbėdamas tu ir pats pasitikrini, ar tikrai tiki tuo, ką sakai, ar tau tai iš tiesų svarbu, ar tu tik paprasčiausiai plepi.
Koks „Šeimos instituto“ ir Lietuvos teisės instituto indėlis, vaidmuo organizuojant šį renginį?
„Šeimos institutui“ kilo idėja, mes parašėme projektą, kurį iš dalies parėmė Lietuvių katalikų religinės šalpos fondas. Tačiau, brandindama šią mintį, mąsčiau, ką būtų galima pasikviesti kaip bendradarbius. Kreipiausi į Lietuvos Teisės institutą, kuris yra valstybinė institucija, labai pripažinta politikos formuotojų, kuriai pagal įstatus šeimos politikos sritis taip pat priklauso. Taigi Teisės instituto vadovė mielai sutiko bendradarbiauti bei skyrė lėšų šiam bendradarbiavimo projektui. O šiai institucijai diskusijose atstovavo mokslininkė Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė, tyrinėjanti Lietuvos šeimos politiką savo moksliniuose darbuose.
Kokių visuomenės grupių, organizacijų atstovai dalyvavo diskusijose? Kodėl pasirinkote būtent juos?
Pradiniame projekte buvo numatyta į diskusijas įtraukti ir žiniasklaidos, ir savivaldos, ir verslo atstovų. Tačiau dėl ribotų išteklių pasirinkome ne visas grupes, kurias ketinome. Kita vertus, kadangi šeimos politika yra per daug nustumta į užribį, manome, kad kviesti tiek savivaldos, tiek žiniasklaidos, tiek verslo atstovus diskutuoti šia tema dar per anksti. Todėl pasirinkome pačias labiausiai suinteresuotas grupes – nevyriausybines organizacijas, kurios atstovautų šeimoms; politikus ir valdininkus, kurie formuoja šeimos politiką; ir mokslininkus, stebinčius šį procesą bei teikiančius rekomendacijas. Taigi atrodė, jog šis trejetas yra kaip būtinas minimumas, kurį reikėtų pakalbinti, siekiant gauti labiau visuminį vaizdą.
Kiek žinau, į trečiąją diskusiją iš tiesų susirinko labai skirtingų stovyklų atstovai, netgi turintys radikaliai priešingas pasaulėžiūras. Ar ir pirmojoje bei antrojoje diskusijose, kai diskutavo nevyriausybinės organizacijos bei mokslininkai, taip pat būta tokios įvairovės?
Iš tiesų į pirmąją diskusiją buvome pakvietę labai įvairių, netgi visiškai priešingai galvojančių nevyriausybinių organizacijų atstovų, tačiau galbūt dėl to, kad tas laikas buvo kupinas įvairių renginių, o ne visoms organizacijoms šeimos politika yra pagrindinė sritis, dalyvavo ne visos, kurios buvo pakviestos. Tačiau mes šias organizacijas informuodavome apie kiekvieną diskusiją, ir nors jos nedalyvavo, tačiau tai mums buvo proga užmegzti ryšį su organizacijomis, kurios nėra tiesiogiai „besisukančios“ šeimos politikos lauke, tačiau esančios šalia jo. Mokslininkus taip pat kvietėme – net labai skirtingų pažiūrų. Deja, kai kurie mokslininkai, nors ir buvo pažadėję atvykti į antrąją diskusiją, bet neatvyko. Tačiau mūsų žinutė jiems vis tiek buvo palikta, ir mes toliau su jais palaikome ryšį. Na, o didžiausia įvairovė iš tiesų buvo trečiojoje diskusijoje, kur susitiko politikai.
Kuri diskusija Jums pasirodė pati labiausiai pavykusi, vaisingiausia?
Negalėčiau išskirti kurios nors vienos. Jos visos buvo vertingos visų pirma dėl susitikimo ir kalbėjimosi. Visose tikrai buvo išsakyta svarbių dalykų. Buvo labai smagu pamatyti skirtingą požiūrio aspektą į tuos pačius klausimus. Nes tą pačią problemą vienaip mato nevyriausybininkai, kitaip – mokslininkai, politikų žvilgsnis dar kitoks.
Taigi, žvelgdamas į šią visumą, gali pamatyti tuos skirtingumus ir suvokti, kaip, vadovaujantis skirtingais metodais, dirbti su kiekviena grupe, kad pasiektum tikslą. Juk negali taip pat kalbėti su nevyriausybininkais, politikais ir su mokslininkais.
Taip pat inicijuodami šias diskusijas mes neturėjome ir konkretaus atsakymo, kurį per diskusijas galbūt būtume norėję išgirsti ar gauti jo patvirtinimą. Iš tiesų mes buvome visiškai atviri ir dėl to daug gavome ir pasisėmėme.
Visų diskusijų rezultatas – labai plati darbotvarkė ateičiai. Gal sprendimų ir nebuvo daug, tačiau kiekvienoje diskusijoje buvo išsakyta daug idėjų bei problemų, kurias galima imti spręsti vieną po kitos, tik reikia teisingai jas susirikiuoti – ir turėsime puikią darbotvarkę ateičiai.
Teko stebėti trečiąją diskusiją, kuri dėl savo dalyvių įvairovės išties buvo labai įdomi, kita vertus, piršosi mintis, ar žmonės, turintys tokias netgi radikaliai skirtingas vertybes, iš tiesų gali susitarti dėl bendro šeimos politikos tikslo. Vis dėlto ar tai realu, jei netgi nesutariama dėl to, kas apskritai yra šeima?
Iki tol aš taip pat tai sunkiai įsivaizdavau, tačiau po šių diskusijų ciklo supratau, kad mums labai trūksta pagrįstų argumentų. Atsakymas į pagrindinį klausimą, kodėl negalime susitarti, kas yra šeima, yra tai, kad mes apsiribojome paviršutiniškomis diskusijomis arba šeimą redukavome iki ekonominio vieneto, vertindami jos naudingumą. Tas pat ir kalbant apie šeimos politikos tikslą. Kita vertus, tas tikslas ne visiems būtinai turėtų būti priimtinas dėl įsitikinimų ar pažiūrų. Tačiau jis dėl savo pagrįstumo ir argumentų, kodėl pasirinktas toks, o ne kitoks, galėtų būti pripažintas kaip valstybei tinkamas pasirinkimas.
Esminis dalykas turėtų būti aiškumas, suprantamumas, kodėl mums svarbi šeima, kodėl būtent tokia, o ne kitokia, kodėl mums reikalingas vienoks ar kitoks gimstamumas ar santuokų tvarumas, šeimų autonomiškumas ir pan. Nes šiandien mes turime netgi keletą šeimos politikos tikslų, įvardytų programiniuose dokumentuose – trijose–keturiose eilutėse. Tačiau žmogus tai perskaitęs aiškiai nesupranta, kodėl viso to turėtume siekti, ką gi mums visa tai duos. Taigi jam iškyla daugiau klausimų nei atsakymų. Ir kadangi negali siekti to, ko nesupranti, tu nuo to paprasčiausiai atsiriboji.
Trečiojoje diskusijoje nuskambėjo būgštavimų, kad, jei bus įvardyta, kas yra šeima, tai visuomenei bus primestas šis modelis. Tačiau tai nėra joks primetimas. Iš tiesų visi turime laisvę pasirinkti tai, kas mums svarbu, ir turime aiškiai žinoti, ką renkamės. Taigi, jei renkamės santuoką – turime vienokių lūkesčių sau ir valstybei, jei renkiesi sugyvenimą, nedeklaruoji savo ryšio – tiek į tave žiūrima kitaip, tiek tavo paties požiūris kitoks. Augini vaiką yra vienaip, augini daug vaikų – kitaip, neaugini – vėl kitaip, įsivaikini – dar kitaip. Reikia, kad žmonėms būtų labai aišku, tačiau šiandien yra painiava, baimė įvardyti, ir tada prasideda manipuliacijos.
Iš tiesų argumentavimas labai svarbus, tačiau trečiojoje diskusijoje, kurią man teko stebėti, žmonės kurie yra tarsi prieš „tradicinę šeimą“, atrodo, yra geriau „pasikaustę“ ir gebantys solidžiau argumentuoti savo mintis, nei kai kurie diskusijoje dalyvavę „tradicinės šeimos“ šalininkai. Kai kurių iš jų retorika skambėjo netgi atgrasiai, o kai kas tik tuščiažodžiavo, ir buvo aiškiai matyti, jog nėra pasirengęs kalbėti. Ar nemanote, kad vis dėlto reikėtų labiau atsirinkti gebančius solidžiau kalbėti apie šeimą kaip vertybę?
Tam visiškai pritariu, nes iš tiesų itin svarbu gebėti kalbėti, tačiau tai turbūt natūraliai duota ne daugeliui mūsų. Aš pati taip pat to tik mokausi. Tačiau reikia ne tik mokėti kalbėti, bet ir turėti argumentų, kurių galima gauti ir iš pačių žmonių, ir iš mokslininkų. Taigi reikia su jais bendradarbiauti. Tad kai sudedi į viena gebėjimą kalbėti ir argumentus, mokslininkų patvirtintus tyrimais, analizėmis, taip pat pasitikrini, ar žmonės juos supranta, tada tai gali pateikti viešumoje.
Galbūt bėda yra ta, kad pasisakančiųjų už šeimą argumentai nėra patikrinti būtent su paprastais piliečiais. Galbūt jie labiau emociniai, labiau politiniai – kaip šūkiai, tačiau ne tokie, kuriuos visuomenė „pasigautų“ ir „nusineštų“. Kita vertus, visur reikalingos investicijos. Tam, kad pasirengtum kalbėti, turi skirti laiko ir lėšų. Deja, tai labiau išgali ne šeimų organizacijų atstovai. Taigi iš tiesų mums čia reikėtų labai pasistengti, kad būtume lygiaverčiai šioje diskusijoje.
Kalbant apie paskutiniąją, ketvirtąją ciklo diskusiją, kuri buvo tarsi ankstesniųjų apibendrinimas, kokių buvo padaryta išvadų arba kokių įžvalgų kilo Jums pačiai?
Per paskutinį renginį buvo apibendrinta kiekviena ankstesnė diskusija atskirai. Pirmąją diskusiją apibendrino politologas dr. Vincentas Vobolevičius. Antrąją advokatė dr. Inga Kudinavičūtė-Michailovienė, o trečiąją – Lietuvos teisės instituto mokslininkė Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė. Jie pristatė pagrindinius momentus, kurie buvo iškelti kiekviename šių renginių. Tai buvo tarsi ankstesniųjų diskusijų santrauka. Tad neturintiems laiko žiūrėti visų diskusijų įrašų, galima pažiūrėti paskutiniąją, ketvirtąją.
Taip pat buvome pakvietę Pilietinės visuomenės instituto vadovę dr. Ievą Petronytę, kuri pristatė esamą visuomenės ir valdžios institucijų bendradarbiavimo situaciją. Šis institutas atlieka pilietinės galios indekso tyrimus. Buvo nauja išgirsti, jog visuomenė ir valdžios institucijos mano, kad bendradarbiavimas tarp jų yra blogesnis, nei yra iš tiesų. T.y. tiek viena, tiek kita pusė puikiai supranta, kad reikėtų bendradarbiauti, tačiau vieni kitus vertina gerokai blogiau, nei yra iš tikrųjų. Taigi labai svarbu pagerinti įvaizdį arba imtis iniciatyvos.
Tačiau žvelgiant į valdžios institucijas, ypač kalbant apie šeimos ar socialine politiką, susijusią su šeima, glumina tai, jog labai sunku išskirti prioritetus. Valdžia čia nėra drąsi, nes susidaro įspūdis, kad jai visi klausimai yra lygiai svarbūs, tačiau kai ištekliai riboti, to negali būti. Reikia nustatyti prioritetus, tačiau argumentuotai. Tada galima tikėtis geresnių rezultatų. Negalima visiems „pabarstyti“ vienodai. Tai aš vadinu „pinigais į balą“.
Per trečiąją diskusiją Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas paminėjo, jog bus rengiamas naujas Šeimos gerovės priemonių planas Demografinei strategijai. Šiuo metu tai yra bene vienintelis dokumentas, į kurį galima sudėti šeimos politikos priemones. Ketiname kreiptis į ministeriją, pateikdami pasiūlymų ir rekomendacijų pagal diskusijų medžiagą. Galbūt taip pavyktų įsitraukti ir į priemonių plano rengimo darbo grupę.
Kalbant apie šeimos politikos tikslą, aišku, kad reikia inicijuoti kitą konkretesnį projektą ar tyrimą, pakviesti daugiau mokslininkų, susitelkti į visuomenės apklausas ir ieškoti, koks jis galėtų būti – konkretus, argumentuotas, pamatuojamas. Turėtume išsikelti konkrečius rodiklius. Kai kurioms politinėms partijoms mokslininkai jau teikė siūlymų, ką galima daryti, tačiau tie siūlymai ir liko tik siūlymais. Galbūt vėl bus galima juos atgaivinti.
Labai svarbu inicijuoti šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo stebėseną. Tai yra ir „Šeimos instituto“ planuose, to reikalingumui pritaria ir Lietuvos teisės institutas. Nepakanka parengti įstatymą ar programą, tačiau reikia įvertinti jų įgyvendinimo rezultatus. Tai galbūt apribotų šeimos politikos deklaratyvumą ir švaistymąsi reklaminiais, rinkimų pažadais.
Apskritai kalbant apie šeimos politiką, dažnai pamirštama, kad jos priemonės nėra savitikslės. Negalima kaitalioti priimtų sprendimų, nes žmonės, kurdami šeimą, apsisprendžia visam gyvenimui. Trūksta suvokimo, kad šeimos politikos priemonės yra kitokios nei kitų politikų. Taigi reikėtų švietimo ir šiuo atžvilgiu.
Šeimos politikos priemonėmis galima suformuoti pageidautiną visuomenės elgesį, tai patvirtina tyrimai. Pasirinkus valstybei svarbiausią modelį, kuris garantuotų jos išlikimą, stiprumą, užtikrintų visuomenės santarvę, galima pasirinkti priemonių paketus. Taigi politikai turi pasvarstyti ir aiškiai suvokti atsakomybę už savo sprendimus, nes tai keičia visuomenę. Politikams pritrūksta aiškių mokslinių įžvalgų ir sprendimų rezultatų suvokimo. Todėl tegul jie nekeiksnoja visuomenės, kuri prašo tik duoti, nes tai – darbo rezultatai politikų, kurie kadaise tingėjo „pasukti smegenis“ arba nedrįso priimti sudėtingesnių sprendimų ir pasirinko lengviausią kelią. Įpratinti prie gavimo lengva, o nuo jo atpratinti – sunkiau. Taigi šią situaciją reikia keisti, o ji labai paprastai nepasikeis.
Apskritai šeimos politikoje rezultatai pastebimi ne itin greitai. Ypač kalbant apie šeimos santykius, šeimos stabilumą, jos pajėgumą kiek įmanoma tvarkytis pačiai – kas buvo pabrėžta ir diskusijose – kad šeimos pačios turi savo išteklių ir politikai to neturėtų pamiršti. Iš tiesų valstybė neturi pernelyg kištis, tačiau sudaryti sąlygas, kad pati šeima stengtųsi būti stipri ir kiek tik įmanoma pati spręstų kilusias problemas. Žinoma, tai sudėtingesnis kelias, ir politikai nėra suinteresuoti priimti tokius sprendimus, nes per metus ar dvejus rezultatų čia nepamatysi.
Ar pats „Šeimos institutas“ turi suformavęs savo šeimos politikos tikslą, kurį galėtų pasiūlyti? Arba galbūt pritaria kuriam nors jau egzistuojančiam?
Dabar valdžios suformuotas šeimos politikos tikslas yra geras ir jo siekti – puiku. Tačiau jis yra pernelyg sudėtingas, ten visko labai daug. Kaip ir Demografinės strategijos Šeimos gerovės dalis, kurios tikslai taip pat labai gražūs. „Šeimos institutas“ turi savo moto, kuris man skamba visai kaip šeimos politikos tikslas: kad būtų gera gyventi šeimoje ir auginti vaikus.
Manau, kad šeimos politikos tikslas turėtų būti perteiktas taip, kad taptų priimtinas visuomenei. Dokumentuose gali likti ir tas sudėtingasis šeimos politikos tikslo variantas, o mūsiškis galėtų būti jo versija visuomenei. Kita vertus, kalbėjimas apie šeimą visuomenei turi būti ir labai jautrus, kad nesusidarytų įspūdis, jog jai kažkas primetama. Žmonės nori būti laisvi, patys pasirinkti, ir iš tiesų šeimos labiausiai prašo ne paruoštų sprendimų, bet galimybės pasirinkti. Tuo tarpu valdžia dažniausiai siūlo kokį nors vieną kelią. Laimė, pagaliau atsirado antras kelias sprendžiant vaikų priežiūros klausimą.
Grįžtant prie Jūsų organizuoto diskusijų ciklo – ar ir toliau ketinate tęsti panašias diskusijas?
Šio klausimo kol kas nesvarstėme. Nors, kaip minėjau, šio projekto pradžioje buvo užmojis pakviesti diskutuoti ir žiniasklaidos, ir savivaldybių, ir verslo atstovų. Tačiau, pasikartosiu, tai, mūsų supratimu, dar per anksti. Tačiau ateityje galbūt tai įvyks. O dabar norėtume imtis šiek tiek konkretesnių darbų, t. y. aptarti, kokie būtų reikalingiausi Lietuvos esamos šeimų situacijos tyrimai, kurie padėtų pasirinkti geriausių priemonių, atitinkančių šeimų lūkesčius. Taip pat turime įvertinti esamas šeimos politikos priemones, kurios yra veiksmingos, o kurios ne, bandyti teikti siūlymus, kad galbūt kai kurių jų verta atsisakyti. Taigi, konkrečių darbų turime, bet visur, aišku, reikalingas finansavimas. Nes mes taip pat esame šeimų žmonės, ir mūsų šeimos, kaip juokaujame, iš oro negyvena.
O pirmasis diskusijų paskatintas darbas – tai jau minėtas kreipimasis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, įvardijant visą pluoštą pasiūlymų – tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek mokslininkų, tiek politikų. Aišku, „Šeimos institutas“ toliau stebės situaciją dėl šeimos sąvokos, Konstitucijos 38-ojo straipsnio. Dirbsime su politikais siekdami aiškumo šeimos politikos reglamentavime, kaip išryškėjo diskusijose, šiuo metu yra galiojantys keli dokumentai, skirtingai apibrėžiantys šeimos politiką. Taigi nuolat tęsiasi darbas ir su politikais, ir su nevyriausybininkais, taip pat bandome įtraukti ir naujus bendradarbius, megzti bendradarbiavimo ryšius.
Nuo rudens ketiname pradėti šiek tiek kitokio pobūdžio diskusiją – norime kalbėtis su jaunimu, klausti, kuo jiems svarbi šeima, kokie klausimai jiems kyla. Iš tiesų labiausiai turime atsigręžti į jaunimą, kurį dažnai pamirštame. Juk dažniausia jaunimas kuria šeimas ir turi lūkesčių šioje srityje.
Diskusijų įrašų ieškokite ČIA.
Kalbėjosi Jurga Žiugždienė