propatria.lt
Autorius yra žurnalistas ir akademikas, rašantis im1776.com portalui.
Pasauliui atsisveikinant su popiežiumi Benediktu XVI buvo nemažai kalbama apie jo įvaizdį visuomenėje ir kaip smarkiai šis įvaizdis buvo atitrūkęs nuo tikrovės. Ne kartą pavadintas „Dievo Rotveileriu“ ar „Didžiuoju Inkvizitoriumi“, jis nebuvo net panašus į tokį, o tokie komentarai visiškai pražiūri Jozifo Ratzingerio teologinės bei filosofinės minties gelmę.
Šis atotrūkis tarp popiežiaus įvaizdžio bei jo tikrojo asmens pastebimas ir tarp dešiniųjų katalikų. Kai kurie mato Ratzingerį kaip didį tradicionalizmo gynėją, kuriuo jis buvo tik dalinai. Kitiems jis yra viltį praradęs modernistas, kuriuo jis tikrai nebuvo. Tačiau negalime paaiškinti, kodėl žmonės jį laiko modernistu, nepaaiškinę tradicionalizmo jo mintyje.
Trys centriniai elementai Ratzingerio raštuose prieš jam tampant popiežiumi leidžia geriau pažinti jį kaip žmogų ir jį labiausiai dominusias temas. Pirmasis elementas yra jo rūpestis klasikiniam katalikų tikėjimo paveldui. Kaip jis rašė enciklikoje Fides et Ratio (tikėjimas ir protas): „Bažnyčia negali apleisti to, ką jai suteikė jos įkultūrinimas graikų-romėnų minties tradicijoje.“
Gali atrodyti keista, kad taip vadinama „Romos“ Katalikų Bažnyčia elgtųsi kitaip, tačiau nuo 1960-ųjų Bažnyčios viduje atsirado nemažai tokių, kurie į klasikinį graikų-romėnų paveldą Katalikų doktrinoje žvelgė su nepasitikėjimu. Ratzingeris buvo kaltinamas eurocentrizmu už mąstymą kitaip, pasigirsdavo ir balsų, atmetusių jo argumentus kaip nepajėgius prisitaikyti prie šiuolaikinių Vakarų „multikultūriškumo.“
Tačiau Benediktas XVI niekuomet netvirtino, kad graikų ar romėnų filosofija yra pranašesnė už kitų kultūrų filosofijas. Jis tik norėjo pasakyti, kad klasikinėje filosofijoje universalios tiesos yra ieškoma žmogaus protu, o krikščionybė paveldėjo šią užduotį – universali, protu atrandama tiesa suvokiama kaip dieviškasis Logos. Jis taip pat pripažino, kad daugelis Apšvietos filosofijos teiginių, pasižymi panašiu universalumu kaip ir klasikinė filosofija. Jis sutiko, kad tokie Apšvietos principai kaip laisvė rinktis religiją ir fundamentalios žmogaus teisės yra protu pagrįstos tiesos.
Antrasis Ratzingerio minties elementas yra jo romantizmas, o ypač – vokiškasis romantizmas. Remiantis Theo Danouk, romantizmas čia reiškia mąstymą apie tautą kaip apie „organišką išaugą“ žmonių, kurie „dalinasi bendra istorija ir socio-kultūrinėmis praktikomis“ įskaitant kalbą, religiją ir meną. Kultūra yra terminas, kuris įtraukia visa tai, kaip Leo Strausso terminas politėja, reiškiantis visą kultūrinę-politinę santvarką. Tai yra „visuomenės gyvybės forma, tuo pat metu įtraukianti jos gyvenimo būdą, moralinius polinkius, visuomenės formą, politinę santvarką, įstatymų dvasią.“
Taigi, nors Ratzingeris universalistinius Apšvietos principus laiko pagrįstais, jis taip pat tvirtina, kad tokie principai buvo sukurti tik krikščioniškame kontekste ir negali būti vienodai pritaikomi tokiu pat būdu skirtingose kultūrose ar istoriniuose laikmečiuose. Dėl šios priežasties jis nepalaikė idėjos Turkiją priimti į Europos Sąjungą, kaip „troškimo pasėti islamiškoje dirvoje sekuliarizmo sėklą, subrendusią krikščioniškame Europos pasaulyje.“
Ratzingerio romantizmas yra randamas pirmiausia jo raštuose apie kultūras, kurias jis laikė skirtingų gyvybės kontekstų atspindžiais. Kaip rašo XIX amžiaus teologas Johanas Adamas Moehleris:
„Kiekviena tauta yra apdovanota savitu charakteriu, įspaustu giliausiose, labiausiai paslėptose jos būties dalyse, kuris išskiria ją iš visų kitų tautų ir pasireiškia tuo savitumu viešajame ir namų gyvenime, mene, moksle, trumpai tariant, kiekviename santykyje.“
Nemažai Ratzingerio amžininkų laikė kultūrą paprasčiausiu atsitiktinumu, vietos „ypatybių“ rinkiniu – toli gražu ne kažkuo, kas formuotų „giliausias, labiausiai paslėptas“ mūsų būties dalis. Tačiau Ratzingeris tą patį principą pritaiko ir katalikybei. Katalikybė yra universali, to nevalia pamiršti, tačiau ji yra ir kultūra. Skleisti tikėjimą po visus pasaulio kraštus neišvengiamai reiškia įskiepyti šią kultūrą kitoms tautoms, o ne pritaikyti krikščionybę prie kiekvienos tautos kultūrinių niuansų. Skirtingos kultūros turi skirtingus „moralinius polinkius“ bei santykius su menu bei mokslu, kurie paprasčiausiai negali būti suderinami su tikėjimu.
Ratzingeris manė, kad modernios Vakarų kultūros moraliniai polinkiai yra nesuderinami su katalikybe. Čia galime prisiminti jo žymiąją kritiką roko muzikai, atspindinčiai „savanaudišką laisvę“ ir žmogaus troškimą „išlaisvinti“ save iš visų atsakomybių, kas daro ją visiškai priešingą tikėjimo skelbiamai žinutei.
Trečiasis Ratzingerio minties elementas yra turbūt labiausiai pranašiškas iš visų. Aptaręs „nepatogumo“ jausmą, kurį žmonėms kelia vakarietiška katalikybės tradicija, jis pabrėžia, kad niekam tokio pat nejaukumo nekelia technika, kurios šaknys taipogi yra vakarietiškos. Jis teigia, kad technika atneša klastingą ir destruktyvų vakarietiškų normų primetimą visam pasauliui – įskaitant ir pačius blogiausius vakarietiškų kultūrų bruožus.
Moderni technologinė civilizacija, rašė Ratzingeris 1993-aisias, „taikosi į esminį žmogaus, pasaulio ir Dievo suvokimą“, ji „keičia mūsų standartus ir elgesį.“ Ratzingerio teigimu, technologija yra patraukli žmogui, nes tai iš esmės yra „magija, plačiausia šio žodžio prasme“, kuri „pažada galią valdyti ir kontroliuoti visą pasaulį.“
Ratzingeris buvo tvirtai ištikimas klasikiniam paveldui – ją jis laikė tiesa, kuri pirmaisiais krikščionybės amžiais susipynė su dieviškuoju apreiškimu. Jo mintis atsižvelgė į kultūrų išskirtinumams, jų galias formuojant žmonių sielas ir atmetė globalaus pasaulio prietarą, pagal kurį kultūros tėra gilesnės prasmės stokojančių „ypatybių“ rinkinys. Moderni kultūra turėtų būti kritikuojama dėl jos įtakos žmonių elgesiui ir moraliniams polinkiams, o technologija turi tamsiąją pusę – panašią į senovinius demoniškos magijos ritualus, prieš kuriuos kovėsi ankstyvoji Bažnyčia.
Žiniasklaidos diskursas apie popiežiaus Benedikto XVI mirtį buvo kupinas spekuliacijų: apie jo atsistatydinimo aplinkybes, apie galios santykių kaitą Bažnyčios viduje, apie tai, kokia ateitis laukia konservatyvių ir tradicionalistų Bažnyčios narių, kai popiežiaus Benedikto nebėra tarp mūsų. Tuo tarpu jo filosofija tebėra aktuali ir gyva, netgi naujomis, intensyviomis formomis – tai jo palikimas šioje žemėje, tarp tų žmonių, kuriems rūpi.
Vertė Dominykas Datkūnas iš im1776.com