Bažnyčios žinios 2016 Nr. 3
„Bažnyčios žinių“ skaitytojams pateikiame ištrauką iš spaudai rengiamos Jameso Le Fanu knygos „Kodėl mes? Kaip mokslas iš naujo atrado, kad mes – paslaptis“. Autorius apžvelgia naujausių genomo projektų ir smegenų tyrimų rezultatus ir parodo, kad jų neįmanoma suderinti su šiuo metu tarp mokslininkų vyraujančiu materialistiniu požiūriu į tikrovę. Autoriaus nuomone, naujausi mokslo duomenys visiškai paneigia Darwino evoliucijos teorijos gebėjimą paaiškinti gyvybės rūšių įvairovę bei jų atsiradimą. Knyga pasirodys Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos inicijuotoje serijoje „Siekiantiems begalybės“.
***
„Toje didžiulėje erdvėje, apšviestoje silpno mūsų žibintų šviesos pluošto, mus pagavo keistas jausmas. Visa buvo taip gražu, taip šviežia, kone per daug. Laikas pranyko, tarsi dešimtys tūkstančių metų, skyrusių mus nuo šių paveikslų autorių, nebeegzistavo. Atrodė, tartum jie tuos šedevrus sukūrė ką tik. Staiga pasijutome kaip įsibrovėliai. Stipriai paveiktus, mus prislėgė jausmas, kad esame čia ne vieni, bet supami menininkų sielų ir dvasių. Tarėmės jaučią jų artumą.“
Jean-Marie Chauvet apie pasaulio seniausių paveikslų – 30 tūkst. metų prieš Kr. – atradimą
Mūsų, Homo sapiens – šiuolaikinio, mąslaus, įrodinėjančio, svarstančio, kūrybiško žmogaus, pradžią galima nustatyti stebėtinai tiksliai: tai – 35 tūkst. ar maždaug tiek metų prieš Kr., Pietvakarių Europa. Čia, sniego dengiamų Pirėnų, skiriančių dabartinę Pietų Prancūziją nuo Šiaurės Ispanijos, šešėlyje, klestėjo pirma ir ilgiausia iš visų žmonijos civilizacijų, energinga, vieninga, sąryšinga kultūra, iš kartos į kartą perduodama labai ilgai – dvidešimt penkis tūkstančius metų. Paleolitinė (Akmens amžiaus) civilizacija, sukurta pirmųjų tikrai šiuolaikinių europiečių, truko ilgiau nei visos kitos vėlesnės: dešimt kartų ilgiau nei faraonų 2500 metų viešpatavimas Egipte, dvidešimt penkis kartus ilgiau nei tūkstantmetė graikų ir romėnų senovė.
Istorinės mūsų rūšies linijos nusidriekia daug toliau, į kone neįsivaizduojamai tolimą penkių ar šešių milijonų metų senumo praeitį, bet anie senesni pirmtakai nepaliko nieko, išskyrus keletą vertingų ir daug ginčų keliančių kaukolių, kaulų ir dantų, taip pat akmeninių įrankių – gremžtukų, ašmenų ir kirvių, kuriais jie medžiodavo ir skersdavo savo grobį.
Homo sapiens, arba „kromanjonietis“, vadinamasis pirmasis mūsų rūšies atstovas (nuo Cro-Magnon – „Didžiulė ola“ – uolinio prieglobsčio, kur 1868 m. pirmąkart atkasti jo palaikai), buvo kai kas nauja. Jo pasirodymas Pietvakarių Prancūzijoje žymėjo technologinių inovacijų bei meninės raiškos, nuo tada visada lydėjusių žmonių giminę, kultūrinį protrūkį. Jis taip pat pirmas paliko savo paties atvaizdą. Tad nors mus ir skiria trisdešimt penki tūkstančiai metų, galime su juo nesunkiai susipažinti. Tereikia nuskristi ar traukiniu nukakti į Paryžių ir metro nuvykti į Sen Žermen an Le (St. Germain-en-Laye) priemiestinę stotį vakaruose. Išėję į lauką, negalėsite nepamatyti įspūdingos griovio juosiamos pilies, kurioje įsikūręs Nacionalinis senovės muziejus (Musée Nationale d‘Antiquités), didžiausios iš archeologinių kolekcijų namai. Nedaug turistų atvyksta čia taip toli nuo miesto, todėl pro pirmas ekspozicijos vitrinas su tankiomis pažįstamų – ir ne itin jaudinančių – akmens įrankių eilėmis galbūt pražingsniuosite praktiškai vienas. Ir tada netikėtai, be įspėjimo, jūsų akis patrauks nepilnametės merginos veidas iš blizgančio mamuto ilties kaulo, toks mažas ir subtilus, kad galėtų nesunkiai tilpti jūsų rankos delne. Jos trikampis veidas su ilga, tiesia nosimi bei įgilintomis akimis išnyra iš liauno, grakštaus kaklo, kurį iš šonų dengia supintų plaukų gražiai krintančios sruogos. Ji yra Dame de Brassempouy, pirmasis žmogaus portretas, prancūzų archeologo Éduard Piette 1895 m. atrastas mamuto ir raganosio kaulų krūvoje, aptiktoje urve už kelių kilometrų nuo Pietų Prancūzijos kaimelio Brasempui (Brassempouy), kurio pavadinimas ir tapo jos vardu. Jaunatvišką nekaltumą toje pačioje vitrinoje papildo antras panašaus dydžio ir toje pačioje vietovėje surastas skulptūros objektas, išreiškiantis dar vieną amžiną moteriškumo įvaizdį – brandą bei gimdymą. Nors tai tik sudužusios skulptūros fragmentas, iškilios krūtys ir storos šlaunys nesupainiojamai yra vaisingos moters.
Šios jaunos nepilnametės ir šios brandžios moters skulptūrų, pirmų šiuolaikinės žmonijos atvaizdų, nugludinti paviršiai liudija nesuskaičiuojamas kartas, kurių rankos glostė tuos supintus plaukus ir lytėjo tuos apkūnius kontūrus. Jos griauna įprastinį žmogaus trajektorijos nuo primityvios praeities iki civilizuotos dabarties įsivaizdavimą, versdamos pripažinti, kiek nedaug pasikeitė. Mūsų kultūros istorija, nors ir nusidriekia trisdešimt penkis tūkstančius metų į praeitį, nuo ankstyviausių ištakų iki šios dienos aiškiai yra „vientisa“.
Dame de Brassempouy reikšminga ne tik dėl šios neįkainojamos perspektyvos. Jos tiesioginių pirmtakų Europoje, storakaklių neandertaliečių su atsikišusiais antakiais (taip pavadinti nuo Neanderio slėnio Vokietijoje, kur pirmąkart atkasti jų palaikai), gebėjimas kurti tokius rafinuotus objektus buvo ne didesnis nei pačių ankstyviausių žmonių, kurie kelis milijonus metų iki jų klaidžiojo Afrikos savanų lygumose. Jie buvo pakankamai ištvermingi ir protingi, kad ketvirtį milijono metų išgyventų periodiškai žemyną apimančių ledynmečių nesvetingoje aplinkoje, ir turėjo šiek tiek didesnes nei mūsų smegenis. Tačiau jie nepaliko nė vieno tokio atvaizdo. Tad Dame de Brassempouy mūsų dėmesį nepaprastai aiškiai kreipia į svarbiausią iš klausimų: kas nutiko pereinant prie šiuolaikinio žmogaus? Kas mus skiria, kodėl esame tokie skirtingi?
Kromanjoniečių atkeliavimas į Pietvakarių Europą vainikavo nepaaiškinamą plitimo procesą, prieš 100 tūkst. metų paskatinusį šiuolaikinį Homo sapiens palikti savo tėvynę Afrikoje ir pasklisti po visus žemės kampelius. Buvo, žinoma, šalta, nes per dešimtis tūkstančių kromanjoniečių civilizacijos metų amžinieji ledynai už kelių šimtų kilometrų į šiaurę tai plėsdavosi, tai traukdavosi. Tačiau jie užuovėją nuo ledinių vėjų surado uolėtuose, į pietus atgręžtuose Dordonės ir Pirėnų slėniuose. Jie šildėsi prie ugnies ir rengėsi gyvūnų kailiais, susiūtais kaulinėmis adatomis ir susegamais įmantriomis kaulinėmis sagomis. Gyveno kelių šimtų žmonių bendruomenėmis atskirose gyvenamosiose vietovėse, bendram gyventojų skaičiui tikriausiai vos viršijant dvidešimt tūkstančių. Šokdavo, kaip tai liudija daili trisdešimt penkių tūkstančių metų senumo statulėlė, vaizduojanti nuogą moterį linguojančiomis krūtimis, ir grodavo būgnais iš mamuto kaulų, kastanjetėmis iš žandikaulių ir fleitomis iš paukščių tuščiavidurių kaulų, prie kurių pritaisius švilpiamą galvutę, būdavo galima išgauti garsias, aiškias natas. Dėvėjo papuošalus ir karolius, pagamintus iš labai brangintų medžiagų – tam tikrų geldelių ir gyvūnų dantų, kuriais prekiaudavo tolimais atstumais. Jie taip pat išsiskyrė techninėmis naujovėmis. Jų pirmtakų akmens įrankiai per milijonus metų beveik nekito, o kromanjoniečiai smarkiai išplėtė savo maisto šaltinius išrasdami ietisvaidę ir žeberklą. Jie išrado aliejines lempas savo urvų vidui apšviesti, gręžtuvą adatos „akelei“ pragręžti ir virvę palapinėms vienai su kita surišti.
Ir jie jautė aistrą menui. „Pagrįstai galime tvirtinti, kad jie intensyviai be perstojo kūrė tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinius“, – rašo italų meno istorikas Paolo Graziosi. Tai – ne įprastinis primityvus akmens amžiaus menas, kur lankais ir ietimis ginkluoti žmonės-„lazdelės“ persekioja savo grobį, bet prilygintinas italų renesansui, išsiskiriantis natūralistiniu stiliumi, kuriuo „siekta išreikšti giliąją nekintamą tikrovės esmę“. Buvo tokie pastabūs, jog, pasak Iano Tattersallo iš Amerikos gamtos istorijos muziejaus (American Museum of Natural History), „žinome, kad, pavyzdžiui, išnykę Europos ledynmečio raganosiai puikavosi gauruotu kailiu“, o nepaprastasis Megalocerus giganticus, elnias su milžiniškais ragais, turėjo tamsios spalvos kuprą.
Kromanjoniečių meninis palikimas yra dviejų pavidalų: „kilnojamasis“ menas, daugiausia skulptūros ir raižiniai ant kaulo bei elnio ragų, ir „nekilnojamosios“ didžiulės freskos, dengusios jų urvinių katedrų kalnų gilumoje sienas bei lubas ir liudijančios, kad jie buvo „susidoroję su trimačio vaizdo perteikimo dvimatėje plokštumoje ir judėjimo įspūdžio sukūrimo užduotimi“.
Ir dar kokio judėjimo! Archeologas Johnas Pfeifferis atmena akimirką, kai pirmąkart išvydo ištapytų Lasko (Lascaux) olų Pietų Prancūzijoje „neprilygstamą grožybę“:
Viduje visiškai tamsu, ir štai šviesa uždegama. Be jokios įžangos, akiai neturint laiko įsižiūrėti į kokią nors vieną detalę, pamatai visumą – raudonai, juodai ir geltonai nutapytą gyvūnų protrūkį, eiseną, kurioje vyrauja didžiuliai padarai su ragais. Gyvūnai sudaro dvi linijas, artėjančias viena prie kitos iš dešinės ir kairės, tarsi srūvančias į piltuvėlio žiotis, tamsios skylės, ženklinančios kelią į gilesnę galeriją, link.
Kromanjoniečių meninio meistriškumo viso masto perteikti neįmanoma, čia pakaks trijų įspūdingų pavyzdžių. Pirmasis yra iš šiaurės elnio ragų išskaptuota ietisvaidžio rankena, vaizduojanti jauną kalnų ožį, žvelgiantį atgal į iš jo tiesiosios žarnos lendančią išmatą, ant kurios tupi du paukščiai. Šiame humoristiniame atvaizde, kuris turėjo būti populiarus, nes vėliau atrasti dar keli beveik tokie pat, puikiai perteikti įsitempę gyvūno kaklo raumenys.
Po to minėtina išdidžius liūtus vaizduojanti freska iš Šovė (Chauvet) olos, minimos citatoje, pateiktoje šio skyriaus pradžioje. Jos „turtingai išgražintose ertmėse“ taip pat aptikta nutapytų mamutų, raganosių ir „meistriškas“ arklių galvų pano. Bet tie liūtai įspūdingiausi iš visų, liudijantys, kaip puikiai kromanjoniečiai mokėjo perteikti trimatę perspektyvą, sunkiais dažų potėpiais po kaklu suteikdami vaizdui gilumo.
Trečias pavyzdys yra iš molio nulipdyta ori bizono galva, maždaug 15 tūkst. metų prieš Kr. – ji būtų laikoma šedevru bet kuriame amžiuje. Sunku įsivaizduoti, kad ji buvo sukurta 14 500 metų iki klasikinio Atėnų skulptūros aukso amžiaus. Beveik galima pagalvoti, kad ji ir aukojimo procesijoje vedamo jaučio galva Partenono frize sukurtos tos pačios rankos.
Štai šie trys meno šedevrai kažkiek leidžia pajusti pirmųjų mūsų rūšies atstovų proto gilumą, jų humorą ir patosą, didelį pažinimą gyvūnų, su kuriais dalijosi pasauliu ir kuriuos taip meistriškai pavaizdavo.
XIX a. archeologus nedaug kas taip stulbino, kaip galimybė, kad tas nuostabias žmogaus proto apraiškas sukūrė akmens amžiaus urviniai gyventojai. Atrodė neįsivaizduojama, kad tokioje tolimoje praeityje žmogus gebėjo kurti virtuozinį meną. Taigi, kai markizas de Sautola atsitiktinai aptiko pirmuosius ištapytus urvus prie Altamiros Šiaurės Ispanijoje – jo aštuonmetei dukrai atkreipus jo dėmesį į bizonų ant lubų eiseną garsiąja fraze: Mira, Papa, bueyez! („Žiūrėk, tėti, jaučiai!“), – niekas juo nepatikėjo. Jo paskaita apie savo radinius tarptautiniame archeologijos kongrese 1880 m. Lisabonoje buvo „sutikta nepatikliai ir atžariai bei su panieka atmesta“. Jam gyvam esant, Altamiros paveikslai niekada nebuvo pripažinti kaip autentiški – veikiau priešingai, jų išskirtinis meistriškumas laikytas galimu įrodymu, kad jis juos suklastojęs. Markizas mirė nusivylęs, tačiau smerkti jo amžininkų archeologų šiurkštų elgesį jo atžvilgiu būtų ne visai teisinga. Jų skepticizmas nebuvo be pagrindo, turint galvoje, jog teigti, kad akmens amžiaus žmogus galėtų gebėti kurti tokį iškilų meną, atrodė neprotinga.
Šiandien esame protingesni. Neseni sensacingi žmogaus ankstyviausių protėvių – dviejų kone visiškai išsilaikiusių skeletų, Lucy ir Turkanos berniuko (Turkana Boy), – atradimai ženklina du skirtingus žmogaus kilsmo tarpsnius – apsisprendimą stovėti vertikaliai ir nepaprastą smegenų padidėjimą. Kromanjoniečio meninių išgalių „kultūrinis protrūkis“ žymi aukščiausią evoliucinės trajektorijos tarpsnį, kurį nulėmė trečia iš savitai žmogiškų savybių – gebėjimas kalbėti. Tačiau dabar, Naujosios genetikos ir Smegenų dešimtmečio atradimų šviesoje, ta dramatiška evoliucinė trajektorija mus glumina labiau, nei būtų stebinusi tuos skeptiškus XIX a. archeologus. Šitai yra tikra „žmogaus kilmės mįslė“.
Įprastinis žmogaus evoliucinės kilmės supratimas prasideda sulig 1859 m. pasirodžiusiu Charleso Darwino veikalu „Apie rūšių atsiradimą“, praplėstu, kad aprėptų ir „mus“, dar po dvylikos metų išleisto veikalo „Žmogaus kilmė“. Jo pagrindinė mintis yra tvirtinimas, kad kone begalinė visų gyvųjų būtybių formų ir savybių įvairovė išsirutuliojo iš pirmos ir paprasčiausios gyvybės formos, iš „visokiausių amoniako ir fosforo druskų“, savaime susidariusios „tam tikrame šiltame nedideliame tvenkinyje“ ant žemės paviršiaus prieš kelis milijardus metų. Šiuolaikinis Darwino teorijos aiškinimas keliais žodžiais yra toks. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys tai, kad iš žuvies atsiranda žuvis arba iš paukščio – paukštis, yra instrukcijos, glūdinčios dvidešimtyje tūkstančių (daugiau ar mažiau) genų, kuriuos sudaro seka vos keturių cheminių medžiagų (jas geriausia įsivaizduoti siūlyta kaip keturių spalvų – raudonos, žalios, mėlynos ir geltonos – diskus), išsidėsčiusių ant dvigubos spiralės kiekvienos ląstelės branduolyje. Šios genetinės instrukcijos, pradėjimo akimirką perduodamos per spermą ir kiaušinėlį, laiduoja, kad žuvies atžala bus žuvis, o paukščio – paukštis. Kaskart, kai ląstelė dalijasi, šie individualūs genai stebinamai tiksliai pasidaugina, tačiau labai retai pasitaiko klaida, arba „mutacija“: žalias diskas (tarkim) pakeičiamas raudonu, taip nežymiai pakeičiant genetinę instrukciją. Dažniausiai tai neturi jokios reikšmės arba yra žalinga, bet labai retai „atsitiktinė mutacija“ tose genetinėse instrukcijose gali suteikti tam tikrą biologinį pranašumą, padidinantį jos turėtojo galimybes išlikti kovoje už būvį. Tikėtina, kad palikuonys savo ruožtu paveldės savo tėvų naudingą genetinę variaciją ir, procesui trunkant karta iš kartos, rūšies ypatybės laipsniškai, žingsnis po žingsnio, pakis naudai tų, kurie bus tinkamiausi savo aplinkai ar geriausiai „prisitaikę“ prie jos. Taigi žuvys prisitaikiusios gyventi po vandeniu todėl, kad per milijonus kartų „gamta“ „atrinko“ (iš čia „natūraliosios atrankos“ sąvoka) tuos, kurių atsitiktiniai pokyčiai genuose maksimaliai padidino jų potencialą plaukioti, o paukščiai gerai skraido, nes tas pats procesas maksimaliai padidino jų aerodinaminius pajėgumus. Kitaip tariant, visa gyvybė „per modifikacijas kilo“ iš vieno bendro protėvio.
Žmogus, kaip „Žmogaus kilmėje“ įrodinėjo Darwinas, irgi nėra išimtis. Juk jo evoliucijos teorijos niekas įtikinamiau nepatvirtina, kaip stulbinami fiziniai žmogaus ir jo primatinių pusbrolių panašumai, nepaneigiamai rodantys, kad jie „per modifikacijas kilo“ iš kokio nors bendro į beždžionę panašaus protėvio. Žmogus išliko ir suklestėjo todėl, kad gamta, „atrinkdama“ genetines mutacijas, lemiančias vertikalią stovėseną ir didesnes smegenis, suteikė jam žymų biologinį privalumą, maksimaliai padidinusį jo galimybes išgyventi. Tiesa, žmogaus daug didesni intelektiniai gebėjimai, regis, daro jį išskirtinį. Vis dėlto mūsų primatiniams pusbroliams, kaip ir mums, būdingos panašios pavydo, įtarumo ir dėkingumo emocijos; jie renkasi viena ar kita, atsimena praeities įvykius ir geba (tam tikru laipsniu) protauti. Vadinasi, – įrodinėjo Darwinas, – pranašesnis žmogaus protas yra tolydumo apraiška – skirtingas „laipsniu, bet ne iš esmės“.
Atidėjus smulkmenas į šalį, šį labai įtakingą žmogaus atsiradimo aiškinimą įkūnija vienas įtaigus įvaizdis. Darwino artimas draugas ir gynėjas Thomas Huxley vienoje iš savo knygos „Duomenys apie žmogaus vietą gamtoje“ (Evidence as to Man‘s Place in Nature) (1863) iliustracijų vieną po kito surikiavo šimpanzės, gorilos ir žmogaus skeletus, jų pritrenkiantį fizinį panašumą paversdamas galingu pasakojimu apie žmogaus išsirutuliojimą iš ant krumplių vaikščiojančios šimpanzės į vertikalų Homo sapiens. Tas pats įvaizdis, papildytas keliais „hominidiniais“ tarpininkais ir dažnai reprodukuotas (dažnai humoristiškai) įvairiais skirtingais pavidalais, tapo viena žinomiausių ir tikrai įtakingiausių XX a. ikonų. Ja netiesiogiai teigta, kad žmogaus „atsiradimas“ per modifikacijas iš beždžiones primenančių protėvių iš tiesų ir yra tikroji jo „užkopimo“ į savo iškiliąją vietą didžiojoje gyvybės hierarchijoje istorija. Tą patį rodė ir pastarųjų penkiasdešimties metų archeologiniai atradimai.
Kromanjoniečio suakmenėjusių kaulų 1868 metais, taip pat jo pirmtakų, neandertaliečių atsikišusiais antakiais, palaikų atradimas pastūmėjo žmogaus evoliucijos istoriją 200 tūkst. metų ar daugiau į praeitį. Bet tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pradėjo išnirti pirmi dar tolesnius tarpsnius liudijantys duomenys ir tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai atšiauriame Vidurio Afrikos kraštovaizdyje buvo atkasti pirmi suakmenėję skeletai, Darwino hipotezė apie Homo sapiens išsirutuliojimą iš bendro beždžionę primenančio protėvio buvo patvirtina.
Vienas iš tų dviejų beveik ištisų skeletų buvo trijų su puse milijono metų senumo Lucy, arba moksliškai Australopithecus afarensis, kurio atradimas, kaip jau minėta, padarė galingą emocinį poveikį Donaldui Johansonui ir Tomui Gray’jui („…prakaituoti ir dvokiantys apsikabinome. Kaukdami glėbesčiavomės ant įkaitusio žvirgždo“). Vienas suakmenėjusių palaikų rinkinys gali būti labai panašus į kitą, tačiau esmingai svarbi smulkmena ir jų džiaugsmo šaltinis buvo aštrus į viršų nukreiptas šlaunikaulio galvutės kampas, žmogaus skeleto svorio centrą sutelkiantis į nedidelę, dviejų suglaustų pėdų dydžio zoną – ir patvirtinantis, kad Lucy buvo pirma iš mūsų tolimiausių protėvių, kurie vaikščiojo vertikaliai.
Lucy naują judėjimo būdą netrukus patvirtino stebėtinas atradimas – trys eilės pėdsakų, prieš tris su puse milijono metų paliktų vulkaninių pelenų sluoksnyje Šiaurės Tanzanijos Laetolio regione ir jaudinamai atskleidžiančių anų tolimų protėvių žmogiškuosius santykius.
„Pėdsakai rodo normalų dešinės ir kairės pėdų su žmogaus primenančiais didžiaisiais pirštais statymą“, – rašo britų neurologas Johnas Ecclesas.
Ypatingas bruožas yra tai, kad vienas individas sekė paskui kitą, savo pėdas rūpestingai statydamas į pirmojo pėdsakus. Trečias buvo mažesnis ir ėjo šalimais, kairėje laikydamasis šiek tiek vingiuojančios didesniojo eisenos. Šitai galima aiškinti darant išvadą, kad dviejų grupė [motina ir vaikas?] ėjo drauge susikibę už rankų, o kitas [brolis ar sesuo?] sekė paskui rūpestingai statydamas pėdas į vadovo pėdsakus. Gavome privilegiją įsivaizduoti šeimą, prieš 3,6 mln. metų ėjusią neseniai susiformavusiu vulkaninių pelenų sluoksniu lygiai taip, kaip mes einame minkštu smėliu po atoslūgio!
Po dešimties metų, 1984-aisiais, netoli senovinio Turkanos ežero Kenijoje garsusis paleontologas Richardas Leakey atrado dar vieną beveik ištisinį skeletą – Turkanos berniuką, Homo erectus rūšies paauglį, gyvenusį maždaug prieš 1,6 mln. metų. Jo kaukolė savo dydžiu yra tarp Lucy ir mūsų bei atspindi antrąją savitą žmonių rūšies evoliucinį bruožą – smarkiai padidėjusias smegenis.
Turkanos berniuko „žmonės“, Homo erectus, pirmi pradėjo gaminti įrankius, o tai liudija rankų miklumą, kuris yra dar viena savita žmonių savybė, įgalinta, regis, nežymaus evoliucinio privalumo, kurį suteikė nykščio pailgėjimas 2,5 centimetro, dabar buvo galima jį „priešpriešinti“ kitiems keturiems pirštams ir su jais „kalbėtis“.
„Tiksliausia funkcija, kokią žmogaus ranka geba atlikti, yra nykščio viršūnę priešpriešinti smiliaus viršūnei, kad jie sueitų į maksimalų sąlytį, – rašo britų anatomas Johnas Napieras. – Esant tokiai padėčiai, galima manipuliuoti mažais objektais turint neribotas potencines galimybes tiksliai pakoreguoti paspaudžiant ar atlikti kruopščias kryptines pataisas. Tai – žmogaus skiriamasis požymis. Nė vienas nežmogiškas primatas to negali padaryti.“
Žmogaus nykščio papildomi 2,5 centimetro mūsų primatinių pusbrolių rankos galią sugriebti paverčia žmogaus rankos gebėjimu tiksliai suimti, galiausiai leisiančiu žmogui tapyti, kurti skulptūras ir savo patirtis fiksuoti rašto žodžiais, be kurių jo istorija visiškai pranyktų tamsioje laiko bedugnėje.
Tiksliai nežinome, kaip ir kodėl padidėjusios Homo erectus smegenys leido išsiskleisti rankos potencialui sugriebti ir suimti, tačiau to padarinius nesunkiai galime išvysti pažvelgdami į jo akmens įrankius. Paleontologai, mokęsi akmens apdirbimo technikos (kiek ji žinoma), aptiko, kad tam reikia įgūdžio surasti tinkamo pavidalo „pagrindinį“ akmenį, kuris tada akmeniniu kūjeliu perskeliamas tiksliai reikiamu kampu ir tam tikra kontroliuojama jėga, kad atskeltų reikiamo dydžio fragmentų aštrumo pakaktų perpjauti sumedžioto laimikio odą.
Smulkutė Lucy, ne aukštesnė nei 150 cm, ir augalotas Turkanos berniukas kažkaip kelia nepaprastą jaudulį. Jų kaulai tyli ir sykiu vis dėlto kalba mums iš amžių gūdumos. Nejučia kyla klausimas, ką jie, naktį žvelgdami į giedrą Afrikos dangų, galvodavo apie tūkstančius mirksinčių žvaigždžių ir apie pilnėjančio bei dylančio mėnulio dramą?
Šie skeletiniai palaikai neįkainojamai vertingi evoliucinio paveldo supratimui, nes patvirtina Darwino postuluotą tiesinę mūsų pirmtakų seką. Prieš penkis milijonus metų Lucy ir jos genties protėviai girios saugumą išmainė į vertikalų vaikščiojimą Vidurio Afrikos savanose. Po dviejų milijonų metų dėl vis didėjančių Homo erectus smegenų išaugo jo protiniai gabumai, būtini įrankiams iš akmens gaminti ir leistis į nepaprastas dešimties tūkstančių kilometrų migracijas, per dabartinius Vidurio Rytus nuvedusias jį į Aziją iki pat Šiaurės Kinijos bei Indonezijos. Dar po pusantro milijono metų atsirado Homo sapiens, kuris iš savo namų Afrikoje pradėjo antrą didžiąją pasaulinės migracijos bangą, šįkart pasiekusią Australiją, per Beringo sąsiaurį Ameriką ir Europą bei Pietų Pirėnus, kur kromanjonietis davė pradžią pirmai žmonijos civilizacijai.
Donaldo Johansono, Richardo Leakey ir daugelio kitų dėka dabar turime faktinių duomenų apie žmogaus evoliucinį kilsmą, kurio viršūnė yra elnio ir bizono vaizdai ant Altamiros urvo lubų, taip nustebinę markizą de Sautolą savo techniniu meistriškumu. Mūsų ištakos nėra didelė paslaptis. Masiškai vyrauja požiūris, kurio mokoma Vakarų pasaulio praktiškai visose mokyklose bei visuose universitetuose, kad Darvino evoliucinė natūraliosios atrankos teorija paaiškina mus ir mūsų protėvius. „Mūsų egzistencija, anksčiau viena iš didžiausių paslapčių, nebėra paslaptis. Ją atskleidė Darwinas, – sako evoliucinės biologijos atstovas Richardas Dawkinsas. – Mums nebereikia griebtis prietarų… absoliučiai saugu teigti, jog tas, kas sako netikįs evoliucija, yra tamsus, kvailas ar išprotėjęs.“ O argi ne taip? Kokį kitą paaiškinimą būtų galima įsivaizduoti? Jokio kito nėra. Atrodytų, kad klausimas iki galo išgvildentas.
Ir vis dėlto – juo daugiau laiko mus skiria nuo tų pavyzdinių Lucy ir Turkanos berniuko atradimų, juo labiau ta evoliucinė trajektorija glumina. Žmogaus kilsmas, įkūnytas Thomas Huxley garsiojo įvaizdžio, nebėra teorinė idėja: ji konkrečiai patvirtinta Lucy aštriakampio šlaunikaulio ir „Turkano berniuko“ didesnės kaukolės. Tačiau juo labiau apmąstoma tai, kas susiję su vertikalia stovėsena ar didesnių smegenų įgijimu, juo ne toks įtikimas darosi Darwino pasiūlytasis gamtinės atrankos mechanizmas. Be to, kultūrinio protrūkio staigumas, ženklinamas kromanjoniečio pasirodymo, prieštarauja laipsniškam evoliuciniam keitimuisi, bet veikiau perša mintį apie dramatišką įvykį – tarsi būtų įjungiamas jungiklis, uždanga pakyla, ir pasaulio įvykių arenos centre jau stovi žmogus. Naujosios genetikos ir Smegenų dešimtmečio atradimai dar labiau sustiprina šias abejones. Nežymių genetinių skirtumų, skiriančių mūsų primatinius pusbrolius nuo mūsų, atrodo, neužtenka paaiškinti tuos fizinius skirtumus. Panašiai ir slėpiningas žmogaus smegenų veikimas sunkiai pasiduoda bet kuriam paprastam evoliuciniam paaiškinimui.
„KILSMO“ MĮSLĖ
Pirma dalis: ištakos
Egzistuoja bent pustuzinis hipotetinių priežasčių, kodėl Lucy ir į ją panašūs panoro stovėti vertikaliai, o to privalumas galėjo būti galimybė geriau pastebėti potencialius grobuonis, nešioti savo atžalą ar, anot paties Darwino, „stovėjimas ant dviejų kojų leido beždžioniškam pirmtakui atsiremti viena ranka laikantis už šakos, o kita siekiant vaisiaus“. Tačiau schematiškiausias anatominis palyginimas su mūsų primatiniais pusbroliais atskleidžia didžiulius šios naujos judėjimo formos sunkumus. Šimpanzė, kuri vaikšto pasiremdama krumpliais, turi keturias galingas, kolonas primenančias galūnes, teikiančias didelį stačiakampį atramos pagrindą, o svorio centras tvirtai yra liemens viduryje. Lucy svorio centras persislinkęs į nedidelį plotą tarp jos dviejų suglaustų pėdų ir didžioji jos svorio dalis (galva ir liemuo) viršutinėje kūno dalyje sustiprina tendenciją parvirsti. Šimpanzę galima palyginti su tvirtu keturių kojų stalu, o Lucy vertikalus karkasas, kaip neparemtas stiebas, išlaikydamas pusiausvyros padėtyje sunkų kamuolį (jos galvą), turi nuolatos nepaklusti gravitacijos dėsniams.
Tad kaip ji ėmė stovėti stačia? Pagrindiniai anatominiai pokyčiai susiję su dubens sritimi, kur galingas mūsų sėdmenų gluteus maximus, kuriam mūsų primatiniuose pusbroliuose tenka menkas vaidmuo, kaip pakeliamasis tiltas traukia žmogaus figūrą į vertikalią padėtį. Šią naują stovėseną tada turi išlaikyti keli kiti pertvarkyti raumenys, mūsų primatinių pusbrolių tie raumenys atliko stumiamąją funkciją, tačiau žmogaus skelete jie turi veikti kaip stabilizatoriai. Kad taip būtų, dubuo, prie kurio jie visi prijungti, irgi turi būti smarkiai pertvarkytas – pirma patrauktas viršun ir pastumtas atgal, paskui sutrumpintas ir praplėstas.
Dubens ir jo stabilizuojančių raumenų pertvarkymas apima dar kelis tolesnius padarinius: kaukolė dabar turi būti perstatyta tiesiai ant stataus žmogaus karkaso, o stuburo slanksteliai žemėjant – vis platesni, kad išlaikytų juos slegiantį svorį. Šlaunikaulio galvutė (kaip minėta) turi būti pasukta vidun, kelio raiščiai – sustiprinti, kad „įtvirtintų“ kelį reikiamoje padėtyje, o pėda anatomiškai taip smarkiai pakisti, kad atsirastų tvirtas atramos pagrindas. Rankos, kurių nebereikia karstantis ant šakų, sutrumpėja, o kojos, dabar proporciškai per trumpos kūno atžvilgiu, turi pailgėti – bet kiek? Atrodo, kad „idealus“ yra ilgis, įgalinantis kojų švytuoklinį judėjimą, primenantį laikrodžio švytuoklę, kai einama kone savaime, gravitacijos jėgos ir inercijos deriniui nešant kūną į priekį beveik be jokių sąmoningų raumeninių pastangų. „Žmogaus karkasas sukurtas vaikščioti, – pastebi biomechanikas Tadas McGeeras. – Jis išsiskiria tokia reikiama kinematika ir dinamika, kad mūsų kojos geba eiti be jokios motorinės kontrolės.“
Tas rankų sutrumpėjimas bei kojų pailgėjimas dėl vaikščiojimo suteikia simetrijos ir harmonijos, atspindinčių nematomus geometrijos proporcijos dėsnius, išreikštus Leonardo da Vinci garsiojo „Vitruvijaus žmogaus“, aprėminto dviejų elementariausių figūrų – apskritimo ir kvadrato, liudijančių, kad jo skėtra atitinka aukštį. „Šis, atrodytų, paprastas planas renesanso žmogui reiškė neapsakomai daug“, – pabrėžė meno istorikas Kennethas Clarkas. „Tai buvo jo visos filosofijos“, kur žmogus yra „visų daiktų matas“, „pamatas“.
Vis dėlto visa tai tėra tik akivaizdūs anatominiai pokyčiai, nes Lucy vis dar nebūtų gebėjusi stovėti vertikaliai be pertvarkytos nervų sistemos, pajėgiančios susidoroti su grįžtamosios informacijos srautu iš milijonų jutiklių, kontroliuojančių santykinę kaulų bei raumenų padėtį, ir be įmantresnės kraujotakos sistemos. Taigi tos akivaizdžios panašybės, dariusios tokį įspūdį Darwinui ir Huxley, slepia gausybę nematomų, bet būtinų modifikacijų, nes pokytis vienoje struktūroje visada paveikia daugelį kitų. Anot garsaus XX a. biologo D‘Arcy Wentwortho Thompsono, šimtai skirtingų kaulų, raumenų ir sąnarių „neatsiejamai tarp savęs sujungti ir susieti“. „Jie yra atskiri tik ribota prasme kaip visumos dalis – visumos, kuri, netekusi savo sudėtinio vientisumo, nebegali egzistuoti.“
Tie jaudinantys pėdsakai vulkaninių pelenų sluoksnyje liudija, kad Lucy buvo jau patyrusi „dvikojė ėjikė“. Vadinasi, jei Darwino teorija teisinga, turime tarti egzistavus gausybę hominidų ankstesnių rūšių, žymėjusių tuos anatominius pokyčius nuo uolos tvirtumą primenančio stabilumo, būdingo primatams, vaikščiojusiems keturiomis, iki jos stačios ir kaip kartis tiesios figūros. Apie tai, kaip tie pokyčiai vyko, galime tik spėlioti. Sėdmenų raumens sustiprėjimas buvo esmingai svarbus „pakeliamajam tiltui pakelti“, bet to nebūtų buvę įmanoma be dubens kaulų ir viršutinės šlaunies vienalaikio pertvarkymo, be kelius reikiamoje padėtyje įtvirtinančių raiščių sustiprinimo, pėdų prie vertikalios stovėsenos pritaikymo ir t. t. Tad biologinis „rankų išlaisvinimo“ privalumas būtų tučtuojau atsvertas didžiulio pereinamųjų rūšių nestabilumo, mat joms be viso anatominių pokyčių komplekto būtų buvusi būdinga trūkčiojanti, šliurinanti eisena, dėl kurios, svyrinėdamos po savaną, jos taptų lengvu bet kurio sutikto mėsėdžio grobiu. Kitaip tariant, šių gausių anatominių pokyčių poreikis patvirtina tai, ko ir reikėjo laukti: vertikali stovėsena yra stulbinamai sunkiai įgyvendinama ir galbūt būtent todėl kitos rūšys to nemėgino siekti. Pagalvojus, stovėti stačiam yra gana keistas dalykas, o tam prireiktų didelio masto staigaus ir dramatiško „pertvarkymo“, aiškiai nesuderinamo su Darwino pasiūlytu laipsniško evoliucinio kitimo mechanizmu. Lucy kaip tos aukštyn vedančios trajektorijos pradžios ar pagrindo centrinis vaidmuo žmogaus evoliuciniame kilsme yra itin nevienareikšmis.
Sunkumų atrodo mažiau žvilgsnį nukreipus į antrąją evoliucinę naujovę, atstovaujamą Turkanos berniuko didesnių smegenų, kurios bent turėjo suteikti akivaizdų didesnių protinių gebėjimų privalumą, laipsniškai, sulig kiekvienu smegenų ir protinių gebėjimų padidėjimu dar labiau gerinusį jo galimybes išgyventi. Bėda ta, kad nėra jokių tiesioginių duomenų, liudijančių didesnių protinių gebėjimų naudą, išskyrus tuos akmens įrankius, kurie, nepaisant viso jų atspindimo techninio išradingumo, per du milijonus metų praktiškai nepakito. Žmogaus smegenys pradėjo didėti ir didėjo kelis milijonus metų, neparodydamos nieko ypatinga iki pat pabaigos – iki to nepaprasto intelektinio šuolio, kurį ženklino kromanjoniečių „kultūros protrūkis“. Galima pagrįstai klausti, kodėl žmogaus evoliucinis procesas aprūpina jį galiomis, kurios nebus taip ilgai realizuotos?
Klausimas nėra vien retorinis, nes žmogus savo kilsmo metu brangiai užmokėjo už tas didėjančias smegenis, kurios išvien su vertikalia stovėsena smarkiai padidino akušerinės katastrofos riziką gimdymo metu, o tai kaip reta biologiškai nenaudinga jo rūšies išlikimui. Viskas paaiškinama paprasta schema, vaizduojančia pro dubenį lendančią vaisiaus galvą.
Pagrindinis Lucy dubens perorientavimo, kad ji galėtų stovėti stačia, padarinys yra tiesaus ir negilaus kaulų žiedo pertvarkymas į gilų, išlenktą vamzdį. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į mūsų pusseseres, šimpanzes: aplink vaisiaus galvą yra nemenkas tarpas. Lucy dubuo daug ankštesnis, o tai kelia potencialiai mirtiną pavojų motinai ir kūdikiui. Be to, vaisiaus galva dabar turi įveikti motinos daug galingesnių dubens raumenų, sustiprėjusių, kad išlaikytų pilve vidinius organus, kurie traukiami žemyn gravitacijos jėgos, didesnį pasipriešinimą. Po milijono metų Turkanos berniuko „didesnės smegenys“ šiuos sunkumus dar padidina, mat vaisiui „giliu, išlenktu vamzdžiu“ prastumti prireikia gimdos raumenų didžiulių, ilgai trunkančių (ir labai skausmingų) susitraukimų (dešimtkart galingesnių nei būdingų kitiems žinduoliams), galinčių pakenkti dubens raumenims, viduriams ir šlapimo pūslei. Visa to padarinį nesunku numatyti: šimpanzės palikuonis atsiveda niekieno nepadedamos, kone be ritmo trikdžių, o gimdančioms moterims nuo pat pradžių reikėjo kitų pagalbos traumatiškiausiai iš visų žmogiškųjų patirčių atlaikyti – dažnai komplikuoto gimdymo aplinkybėmis tai reiškė šimtaprocentinį motinos ir vaiko mirtingumą.
Ir tai tik pradžia, nes žmogaus smegenys toliau didėjo ir būtų tapusios neįveikiama dauginimosi kliūtimi, jei nepaprastu evoliuciniu „sprendimu“ vaisiaus smegenų augimas gimdoje nebūtų sulėtėjęs ir paspartėjęs po gimdymo. Nuo Turkanos berniuko laikų žmogaus naujagimio smegenys santykinai nebrandžios, jis yra visiškai bejėgis ir prireikia dar pusantrų metų, kol ima įgyti panašius motorinius įgūdžius kaip šimpanzės jauniklis kaboti ant motinos nugaros. Tokia priklausomybė savo ruožtu reikalauja dar vieno unikalaus žmonijos bruožo – tėvo ir motinos ilgalaikio porinio ryšio, laiduojančio bendrą atsakomybę už jų savimi pasirūpinti nepajėgiančių atžalų nešiojimą, priežiūrą ir maitinimą; kaip tik tai ir liudija tos pėdos vulkano pelenuose.
Gali būti sunku suvokti, kokios sukrečiančios išvados plaukia iš šių apmąstymų. Raida nuo ant krumplių vaikščiojančios šimpanzės iki stataus žmogaus atrodo tokia logiška ir pažangi, kad laikoma kone savaime akivaizdi, bet iš tikrųjų maskuoja įvykius, neturinčius pavyzdžio visoje biologijoje. Vienintelė paguoda galėtų būti mintis, kad žmogus kažkaip išsivystė, tačiau viltis suprasti kaip, regis, išgaruoja sulig atradimu, kad žmogaus ir šimpanzės genomai vienas kitą beveik atitinka. Nėra nieko, kas liudytų apie dideles genetines mutacijas, kurių būtų galima laukti vertikaliai stovėsenai ar labai padidėjusioms smegenims paaiškinti, – Šimpanzės genomo projekto vadovas, kaip jau cituota, nenorom pripažino: „Dalis paslapties yra ten, bet mes kol kas nežinome, kas tai.“ O vienas tyrinėtojas pareiškė gana tiesmukai: „Viską, ką žinome apie genetinius skirtumus, galime parašyti vieno sakinio straipsnyje.“ 2005 m. paskelbti pranešimai apie vieną Pietų Turkijos šeimą, turinčią keistą genetinį defektą, dėl kurio jos visi nariai vaikščiojo keturiomis, piršo mintį, pasak profesoriaus Unerio Tano iš Čukurovos universiteto, apie „žmogaus evoliucijos gyvojo modelio“ proveržį. Gali būti, o gal ir ne, nes šeimos narių kaulų ir raumenų anatomija kitais atžvilgiais buvo visiškai žmogiška, taigi santykinai trumpos rankos ir ilgos kojos, jų nerangus judėjimas keturiomis tik pabrėžė „visą komplektą“ anatominių pertvarkymų, būtinų vertikaliai stovėsenai.
Tad žmogaus ir šimpanzės genomų atitiktis yra įtaigiausias mūsų artimos giminystės ženklas, tačiau neteikia nė menkiausios užuominos apie tai, kaip vyko evoliucinė transformacija – veikiau atrodo, jog mus visiškai atkerta nuo mūsų tiesioginių pirmtakų. Archeologiniai atradimai per pastaruosius penkiasdešimt metų, įskaitant Lucy ir Turkanos berniuko, leido identifikuoti apie dvidešimt ar daugiau pirmesnių rūšių. Bet nors mintis išdėstyti jas linijine seka taip, kad iš Lucy kiltų Turkanos berniukas, iš pastarojo – neandertalietis, o iš šio – Homo sapiens, yra akivaizdžiai viliojanti, tas scenarijus nebeatlaiko kritikos. Vietoj to turime tenkintis krūmu su gausybe šakų – be jas visas susiejančio pagrindinio kamieno.
„Per pastaruosius penkis milijonus metų naujos hominidų rūšys išnirdavo, varžydavosi, gyvendavo viena greta kitos, kolonizuodavo aplinką ir patirdavo sėkmę arba išnykdavo, – rašo paleontologas Ianas Tattersallas. – Tik labai blankiai suvokiame, kaip šita dramatiška naujovių ir sąveikų istorija plėtojosi, bet akivaizdu, kad mūsų rūšis yra tiesiog tik dar viena iš gausybės viršūninių šakų.“
Naujosios genetikos metodais patvirtinta, kad visos žmonių rasės – negridai, kaukaziečiai, azijiečiai ir t. t. – yra genetiškai tapačios, vadinasi, visos kilusios iš visiškai naujos rūšies Homo sapiens, mūsų rūšies, kuri, kaip spėjama, prieš 120 000 m. pr. Kr. atsirado Rytų ar Pietų Afrikoje ir iš ten pasklido kolonizuoti pasaulį. Bet tos „viršūninės šakos“, kuria esame mes, lapai nei gyvi, nei mirę, nesujungti akivaizdžiais saitais su ankstesnėmis to evoliucinio krūmo atšakomis. Mūsų kilmė, iki neseno meto, regis, buvusi tokia skaidri, ėmė atrodyti labai nesuprantama. Prie to, ką tai reiškia, grįšime aptarę antrą tos mįslingos evoliucinės trajektorijos aspektą – kromanjoniečius ir jų „aistrą menui“.
„KILSMO“ MĮSLĖ
Antra dalis: kultūrinis sprogimas ir kalbos ištakos
„Homo sapiens nėra vien pagerinta jo protėvių versija, tai – naujas, kokybiškai nuo jų besiskiriantis sprendimas… Žemėje pasirodė visiškai pavyzdžio neturinti esybė. Visos šiuolaikinio žmogaus iškiliosios intelektinės savybės kaip nors susijusios su kalba.“
Ian Tattersall, kuratorius, Amerikos gamtos istorijos muziejus
Įstabiausia yra tai, kad šiuolaikinis žmogus pasirodė staigiai ir atbaigtas. Tą akivaizdžiausiai liudija jo paliktų produktų grožis ir originalumas: „išdidūs liūtai“, paisant perspektyvos dėsnių pavaizduoti ant Šovė olos sienų; karoliukai ir juvelyriniai dirbiniai pasipuošti šiame ir „kitame“ pasaulyje; iš mamuto kaulų pagaminti būgnai, skirti giesme ir šokiu aukštinti gamtos pasaulio stebuklus; aliejaus lempos, harpūnai, svaidomosios ietys. Vienu žodžiu, visus šiuos bruožus – meninius, techninius, ekonominius ir religinius – galima rasti šiuolaikinėje visuomenėje.
To kultūrinio sprogimo priežastinis veiksnys, visų nuomone, turėtų būti kažkaip susijęs su kalba. Kromanjoniečiams būdinga „aistra menui“, tad išeities taškas ieškant kokybinio skirtumo, kuris galėtų būti kalba, skirianti juos nuo jų pirmtakų, yra klausti, kas yra, tarkim, bizono paveikslas ar skulptūra. Tai aiškiai nėra bizonas, nei bizono atspindys, nei bizono įsivaizdavimas – lyg sapne. Tai ne konkretaus objekto skulptūra, bet veikiau apibendrintas tam tikros objektų klasės vaizdas, apskritai simboliškai žymintis bizoną. Tai – bizono idėja. Tas kromanjoniečio gebėjimas suvokti daiktus ir jausmus kaip idėjas ir tas idėjas išreikšti žodžiais yra visiškai naujas matmuo visatoje.
Pirma, kalba – ir tai labiausiai nepaprasta – leidžia mums „mąstyti“ priskiriant žodžius objektams ir idėjoms. Tada pasidaro įmanoma išreikšti loginę idėją žodžių rinkiniui taikant gramatines taisykles ir susiejant juos į seką sakinyje. Negana to, gebėjimas kalbėti leidžia mums tas kalba išreikštas mintis paimti ir visiškai tiksliai įkelti į kitų protus, kad jie joms pritartų ar su jomis nesutiktų. Kalba padaro pasaulį suprantamą, leisdama žmogui savo mintis ir patirtis sukauptų žinių pavidalu perteikti iš kartos į kartą ir, galbūt neišvengiamai, pasiekti XX a. pabaigoje akimirką, kai „vaizduotėje“ priešais akis galės turėti visatos, kurioje gyvena, istoriją. Kalba įgalina skirti tiesą, tikrą tikrovės atspindį nuo netiesos, o tai, pasak filosofo Richardo Swinburne‘o, yra mąstymo (akivaizdu), bet sykiu ir moralumo pagrindas, nes „tai suteikia žmogui gebėjimą vieno veiksmo vertę palyginti su kito, rinktis tai, kas, jo nuomone, vertinga… ir dovanoja mums daiktų gerumo suvokimą“. Tad žmonės, kaip visi kiti gyvi daiktai, yra biologinės būtybės, varžomos gamtos dėsnių, tačiau kalba išlaisvina mūsų protą iš materialių smegenų ribų, leisdama pranokti laiką bei erdvę ir tirti nematerialų minčių, samprotavimų ir emocijų pasaulį. Taigi, kaip įrodinėja Ianas Tattersallas, „visos didžiosios šiuolaikinio žmogaus intelektinės savybės kažkaip susijusios su kalba“. Bet iš kur atsirado kalba?
Dar neseniai vyravo požiūris, kad šiam nepaprastam gebėjimui nereikia konkretaus paaiškinimo ir kad jis nesunkiai išsitenka standartiniame evoliucijos skirsnyje apie to, kas paprasta, virsmą tuo, kas sudėtinga. Kalba aiškinama kaip išsirutuliojusi komunikavimo forma, iš principo nesiskirianti nuo kitų rūšių kriuksėjimų ar šauksmų. „Neabejoju, – sako Darwinas veikale „Žmogaus kilmė“, – kad kalba kyla iš įvairių natūralių garsų, kitų gyvūnų balso ir paties žmogaus instinktyvių šūksnių pamėgdžiojimo bei modifikavimo…“ Tad ir šiuolaikiniuose tekstuose apie evoliuciją žmogaus kalba vaizduojama kaip tobulesnis komunikavimo būdas lyginant su mūsų pusbroliais primatais, pabrėžiant gerklų ir balso stygų (kurios yra ne tokios jau ir panašios, kaip atrodo) panašumus, neva įrodančius kalbos evoliucinę kilmę. „Kalba išsirutuliojo, kad leistų žmonėms keistis informacija“, – teigia Robinas Dunbaras iš Liverpulio universiteto.
1950 m. garsus lingvistas Noamas Chomsky’is suabejojo tokiu kalbos kaip sudėtingesnės primatų komunikavimo formos aiškinimu atkreipdamas dėmesį į tai, kaip stebėtinai guviai vaikai mokosi kalbėti. Kalba liejasi taip lengvai, „vapantis“ jausmų, minčių ir nuomonių srautas taip užpildo mūsų gyvenimo kiekvieną kampelį, jog nesunku pamanyti, kad vaikams tai „išmokti“ turėtų būti taip paprasta, kaip pasigauti tymus. Iki Chomsky‘io laikytasi standartinio požiūrio, kad vaikai kalbėti išmoksta panašiai, kaip popierius sugeria rašalą, įsiurbdami girdimus žodžius ir tada juos kartodami. Chomsky‘is įrodinėjo, jog taip negali būti, atkreipdamas dėmesį į tai, kad mažylių mokymosi kalbėti įgūdžiai toli pranoksta jų metams būdingą intelektinę kompetenciją, mat kalbą jie išmoksta stebėtinai lengvai, o elementariems matematikos principams suvokti turi padėti nemenkai pastangų. Kūdikis, pradėdamas nuo situacijos, primenančios suaugusį žmogų kambaryje, pilname nesuprantamai tauškiančių užsieniečių:
„Netrukus ir kone be jokių tiesioginių instrukcijų suskaidys kalbą į minimalius atskirus garso ir prasmės vienetus, – rašo lingvistas Breyne‘as Moskowitzas. – Atras garsų sujungimo iš naujo į žodžius, o žodžių – į prasmingus sakinius taisykles. Dešimt lingvistų, dešimtmetį visą darbo laiką skyrusių anglų kalbos struktūros analizei, neįstengė sudaryti kompiuterio programos, atitinkančios penkiamečio vaiko gebėjimą kalbėti.“
Jauno proto tinkamumas įvaldyti stulbinamai sudėtingą kalbą suponuoja, pasak Chomsky‘io, kad žmonės turi turėti tam tikrą itin savitą „kalbos įgijimo mechanizmą“, susijusį su jų smegenimis, kurios kažkaip „pažįsta“ žodžių reikšmę ir gramatines formas, būtinas, kad jie būtų prasmingi. Kaip kitaip kūdikis gali žinoti, kad jo motina sakydama: „Žiūrėk, katė!“ galvoje turi kailinę keturkoję būtybę, o ne jos ūsus ar lakamą pieną. Be to, „mechanizmas“ turi perprasti ne tik tai, ką turime galvoje, bet ir gramatines taisykles, leidžiančias tą pačią „idėją“ išreikšti kitokiais būdais išlaikant tą pačią reikšmę (sakiniu: „Džonas pamatė Mariją“ perteikiama tokia pati žinia kaip ir: „Marija buvo pamatyta Džono“), bet atmetant beprasmius variantus. Taip pat akivaizdu, kad vaikai išmoksta kalbą vienodai ir Naujajame Džersyje, ir Naujojoje Gvinėjoje ir ta pačia seka perima tas pačias gramatines „esamojo“, „būtojo“ ir „būsimojo“ laikų taisykles. Tai reiškia, kad „mechanizmas“ savo ruožtu turėtų būti imlus visuotinei gramatikai, bendrai visoms kalboms, ir gebėti aptikti subtiliausius reikšmės skirtumus.
Mūsų pusbroliai primatai tokio „mechanizmo“ neturi, todėl kad ir kokie būtų sumanūs, lieka (pasak patyrusios šimpanzių stebėtojos Jane Goodall) „užsklęsti savyje“. Priešingai, kiekviena žmonių visuomenė, kad ir kokia „primityvi“, turi kalbą, gebančią „išreikšti abstrakčias sąvokas ir sudėtingus samprotavimus“. Milijonas Naujosios Gvinėjos aukštumų akmens amžiaus gyventojų, „atrastų“ 1930 m. po kelių tūkstančių metų atskirties nuo likusio pasaulio, bendravo tarp savęs aštuoniais šimtais įvairiausių kalbų, iš kurių kiekviena išsiskyrė sudėtingomis sintaksės ir gramatikos taisyklėmis.
Kaip gebėjimas kalbėti kolonizavo žmogaus smegenis? „Turėjo būti eilė pakopų, vedančių nuo visiško kalbos nebuvimo iki kalbos, kokią aptinkame dabar, – rašo lingvistas Stevenas Pinkeris, – kiekvienai pakopai esant pakankamai nedidelei, kad galėtų būti atsitiktinės (genų) mutacijos padarinys, o kiekvienai tarpinei gramatikai – naudingesnei jos turėtojui.“ Žinoma, įmanoma įsivaizduoti, kaip kalba šitaip galėjo išsirutulioti iš paprastesnės komunikavimo formos, arba „protokalbos“, pradėdama galbūt nuo gestų, pereidama prie paprastų žodžių ar posakių, turinčių vieną reikšmę, žodžių jungimo į sakinius taisyklėms atsirandant vėliau. Pinkerio paralelė tarp priemonių, kuriomis mūsų rūšis įgijo kalbą, ir kūdikio spartaus perėjimo nuo burbuliavimo per žodžius prie sakinių gali atrodyti, kaip ir visi evoliuciniai aiškinimai, įtikima ir iš tiesų pagrįsta, jei kalba tiesiog „palengvintų keistis informacija“. Tačiau Chomsky‘is įtaigiai parodė, kad kalba taip pat yra autonominis, nepriklausomas taisyklių ir reikšmių rinkinys, įvedantis tvarką, padarantis „išorinį“ pasaulį suprantamą. Taisyklės ir reikšmės negali rutuliotis iš to, kas paprasta, į tai, kas sudėtinga, jos tiesiog „yra“. Sakinių struktūra yra arba prasminga, arba beprasmė. Objekto pavadinimas yra arba „teisingas“, arba „klaidingas“. Dramblys yra dramblys, o ne skruzdėda. Todėl Chomsky‘is, priešingai Pinkeriui, primygtinai pabrėžė, jog tie, kurie trokšta mokslinio kalbos paaiškinimo, gali, jei jau taip nori, teigti ją išsirutuliojus „suvokdami, kad toks tvirtinimas be pagrindo ir prilygsta ne daugiau nei nuomonei“. Toks ginčas, žinoma, nėra nereikšmingas, nes kalba yra taip artimai susijusi su kiekvienu „žmogaus“ aspektu, kad pripažinti, jog ji neprieinama įprastiniam evoliuciniam aiškinimui, reikštų pripažinti, kad toks pat yra ir žmogus.
Disputas dėl kalbos evoliucinės (ar kitokios) kilmės liko neišsprendžiamas iki XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos, kai pirmieji pozitronų emisijos tomografijos (PET) vaizdai atskleidė, kad paprasčiausios lingvistinės užduotys taip įtraukia didžiulius smegenų ruožus, kad to neįmanoma paprastai moksliškai paaiškinti. Kiekvienas kalbos būdas, žodžių galvojimas, skaitymas ir tarimas, atsispindi skirtingose smegenų dalyse. Paprasta užduotis susieti žodžius „kėdė“ ir „sėdėti“ sukelia audringą elektrinį aktyvumą visame smegenų paviršiuje. Be to, tie skenavimo tyrimai parodė, kad per sekundę, kurios prireikia žodžiui ištarti ar išgirsti, smegenys suskaido jį į sudedamas dalis keturiais atskirais moduliais, susijusiais su sakymu paraidžiui, garsu (fonologija), reikšme (semantika) ir tartimi. Šie „moduliai“ savo ruožtu toliau sudalyti (praktiškai) ad infinitum. Garso suvokimas, pavyzdžiui, „P“ ir „B“ priebalsių skyrimas, atsispindi dvidešimt dviejose vietose, išsibarsčiusiose po visas smegenis. Absoliučiai pribloškia tai, jog, pavyzdžiui, žodis „dramblys“, suprantamas tik tada, kai jis taip gramatiškai išnagrinėtas. Dar labiau stebina, kad smegenys, „nagrinėdamos“ dramblį, sykiu taip pat supranta jo visą reikšmę, nes jį sudarančius simbolius iš tikrųjų galima suprasti tik viso žodžio kontekste.
Vienas dalykas yra mėginti perprasti, kaip smegenys apdoroja vieną žodį (jau vien tai glumina), ir visai kas kita, remiantis tokiais duomenimis, ekstrapoliuoti stengiantis įsivaizduoti tokius pačius procesus, taikomus sakiniui, turinčiam „veiksnį-tarinį-papildinį“ bei šalutinius sakinius. Pereikime į realų pasaulį, kur nenutrūksta pokalbiai, ir problema tampa neįveikiama. Kokie smegenų procesai, galima paklausti, įtraukiami grupei futbolo sirgalių alaus bare prieš rungtynes aptarinėjant savo komandos perspektyvas būsimajame sezone – semiant iš didžiulės žinių ir nuomonių apie formą praėjusiais sezonais, žaidėjų stiprybes ir silpnybes ir vertinimų, kokie yra jų varžovai, saugyklos? Kaip jie iš savo atminties saugyklų atrenka reikiamus žodžius ar remdamiesi sintaksės bei gramatikos taisyklėmis surenčia teisingus sakinius, kuriais įsijautę reiškia savo nuomonę? Kaip jų smegenų neuronų elektrinis aktyvumas atspindi žodžius ir išreiškia jų reikšmių niuansus? Taigi? „Kalba plaukia taip lengvai, kad nesunku pamanyti, jog ji turi būti paprasta.“ Bet kalba atrodo paprasta tik todėl, kad tokia turi būti. Juk žmonėms nebūtų prasminga įgyti šį naują ir galingą būdą, kaip įkelti savo mintis tiesiai į kitų protus, jei jam įvaldyti prireiktų daugelio metų ir juo būtų sunku naudotis. Tačiau menamas paprastumas, kaip jau minėta, yra kalbos gilumo žymė, slepianti neperprantamai sudėtingas smegenų funkcijas, dėl kurių ji ir atrodo paprasta.
Lingvistikos ir neuromokslo didysis pastarųjų kelių dešimtmečių palikimas yra sudėtingybių, slypinčių už menamo paprastumo, atskleidimas, sykiu atkreipiant dėmesį į tai, kad gebėjimas kalbėti reikalauja didelių pokyčių kiekvienu smegenų veikimo aspektu: žymaus atminties talpos padidėjimo keturiasdešimčiai tūkstančių žodžių išsaugoti ir jiems kone mirksniu atgaminti; ryškaus psichikos emocinio repertuaro su jam būdingais prijautimo ir prieraišumo jausmais išplėtimo; proto galių; gėrio nuo blogio moralinio skyrimo; vaizduotės lydimų protinių gebėjimų, dėl kurių poetai ir rašytojai nepakartojamais būdais gali save išreikšti.
Šiuos dalykus apmąstyti turėsime progą vėliau, o dabar turėtume trumpam grįžti ir sugretinti įprastinį tos „pavyzdžio visiškai neturinčios esybės“ – kromanjoniečio kilmės evoliucinį vaizdavimą su tuo, ką galime pasakyti dabar atsižvelgdami į tai, kas pasakyta anksčiau. Neabejotina, per ankstesnius kelis milijonus metų nuolatos didėjusios smegenys ir labai išaugusi neuronų „šaudymo“ galia parengė toms aukštesnėms intelektinėms savybėms, pirmiausia kalbai, ir, vadinasi, tam kultūriniam techninio inovatyvumo bei meninės raiškos sprogimui. Tačiau tos labai padidėjusios smegenys savaime nepaaiškina nei kalbos reiškinio, nei to, kodėl ši neabejotina gebėjimo mąstyti, veikti ir suprasti pasaulį „nauda“ išryškėjo taip vėlai ir staigiai. Kodėl tuos milijonus metų smegenys vis didėjo, kai „atlygis“ buvo toks menkas, o komplikuoto gimdymo ir nuo kitų globos priklausomo kūdikio tykantys pavojai tokie dideli? Ir šis galvosūkis tampa dar mįslingesnis dabar, kai žinome, kad kalba nėra koks prie primatų smegenų pridurtas priedėlis, bet aprėpia dideles jų zonas bei reikalauja žymiai išplėsti kitas psichikos savybes, kuriomis ji remiasi, kaip antai atmintį ir protinius gebėjimus.
Neįtikina nė vienas iš siūlomų evoliucinių scenarijų – kad kalba išsirutuliojo „anksti“ arba „vėlai“. „Ankstyvojo“ scenarijaus šalininkai daro išvadą (gana pagrįstai), kad tokiai sudėtingai sistemai išsirutulioti turėjo prireikti milijonų metų – ligi pat Turkanos berniuko žmonių, Homo erectus ir dar toliau. Bet tada – galima paklausti – kodėl tiek nedaug „kultūros“, kurią įgalina kalba, apraiškų? „Vėlesniojo“ scenarijaus teoretikai tvirtina, jog kalba būdinga tik Homo sapiens – kibirkštis, sukėlusi kultūrinį sprogimą, skiriantį jį nuo artimiausių giminaičių. Bet tai verstų tarti, kad ji išsirutuliojo per vos 100 tūkst. metų nuo jo pasirodymo Afrikoje. Šio disputo neįmanoma išspręsti, tačiau jis leidžia atkreipti dėmesį į mūsų neišmanymą: nebeturime nė menkiausio supratimo, kas davė postūmį tai pirmai ir iš visų įstabiausiai civilizacijai prasidėti. Trisdešimt penkis tūkstančius metų mes, žmonės, galime semti iš to milžiniško daugybės gyvavusių civilizacijų, kaip antai egiptiečių, graikų, romėnų, arabų ir t. t., sukauptų žinių bei technologijų lobyno. Aistra menui ir sąmojingai pavaizduotiems iečių metikams degusių kromanjoniečių genialumas yra tai, kad jie visa tai patys sukūrė savo išgalėmis.
Tad štai kokia yra žmogaus kilmės mįslė: kaip ir kodėl dvidešimt ar daugiau hominidų rūšių per kelis milijonus metų patyrė milžiniškus anatominius pokyčius, reikalingus vertikaliai stovėsenai, ir vėliau nepaprastai padidėjo jų smegenys, kurių potencialas suprasti tai, kaip veikia visata, atrodo toks neproporcingai didelis, palyginti su medžiotojo-rinkėjo gyvenimo poreikiais. Atrodo akivaizdu, kad žmogaus įmantrumas bei protingumas turėjo suteikti kokį nors biologinį privalumą, juk visoms gyvoms būtybėms – paukščiams, šikšnosparniams, delfinams ir taip toliau – būdingas tam tikras, nuo mūsų skirtingas specializuotas sumanumas, padidinantis jų galimybę išgyventi. Klausimas, pasak biologo Roberto Wessono, yra toks: kodėl žmogaus smegenys įgijo tokias nepaprastas mentalines galias, kaip antai gebėjimą kurti simfonijas ar spręsti painias matematikos teoremas, „kurios tikriausiai neduos jokio atlygio gausybei palikuonių“.
Dar viena papildoma ir susijusi mįslė yra tai, kodėl per 150 metų daugiausia moksle vyravo nepajudinamas įsitikinimas, kad atsakymą į kilmės mįslę bent iš principo žinome, kai paleontologas Ianas Tattersallas pripažįsta, kad „neturime nė menkiausio supratimo, kaip ta dramatiška istorija skleidėsi“. Užteko vos kelių puslapių, kad visur, kur pažvelgsi, išryškėtų prieštaravimai, būdingi vyraujančiam moksliniam tikrumui, jog „natūralioji atranka“ yra varomoji žmogaus kilsmo jėga. Tiesa, nieko nėra akivaizdžiau už nuvalkiotą tiesą, jog gamta „atrenka“ stipriuosius ir tinkamus silpnųjų ir mažiau tobulų sąskaita. Tačiau tą mechanizmą, vadovaujantis ta pačia logika, vargu ar įmanoma pasitelkti norint paaiškinti vertikalią stovėseną ir padidėjusias smegenis – savybes, pagrįstai turėjusias smarkiai sumenkinti tolimų protėvių perspektyvas išlikti. Išdėstytos pastabos kaip niekas kitas aiškios: anatominiai vertikalios stovėsenos padariniai ir obstrukciniai padidėjusių smegenų pavojai gerai dokumentuoti. Tačiau standartiniuose evoliuciniuose tekstuose ar vaizdinėse muziejų ekspozicijose apie žmogaus kilmę nėra nė užuominos apie to problemiškumą, o tie, kurie taip mano, pajuokiami kaip „kvaili, neišmanantys ar išprotėję“.
Dauguma žmonių ganėtinai gerai išsiverčia ir be polinkio spėlioti apie savo ištakas, o jei to imasi, labai paguodžia raminantis įvaizdis, kuriuo mūsų kilsmą taikliai pirmas išreiškė Thomas Huxley. Vis dėlto stebėtina, kad mūsų ištakų istorija išsyk tampa daug labiau viliojanti bei intriguojanti pagalvojus, pavyzdžiui, apie žmogaus skeleto sudėtinį vientisumą ar apie paslėptas gramatikos vingrybes, suvokiamas dvejų metų vaiko. Ši neatitiktis tarp kerinčio evoliucijos teorijos paprastumo ir biologinių reiškinių, kuriuos ja siekiama paaiškinti, gilumo labai glumina. Šios teorijos neįmanoma „išbandyti“ eksperimentu, lygiai kaip neįmanoma vienaip ar kitaip nustatyti, ar natūraliosios atrankos procesu iš tikrųjų paaiškinami tie nepaprasti biologiniai įvykiai prieš milijonus metų. Standartinio evoliucinio paaiškinimo neįmanoma paneigti – arba buvo neįmanoma paneigti – iki nedviprasmiško genomo projektų verdikto: jų metu niekur nerasta atsitiktinių genetinių mutacijų, galinčių atskirti mus nuo mūsų pusbrolių primatų – pelių, musių ar kirminų.
Žinoma, gali būti labai sunku suvokti, ką visa tai reiškia, bet akivaizdu, kad Naujosios genetikos ir Smegenų dešimtmečio tariamai „nuviliančių“ baigčių išvados užgriebia tikrai labai giliai. Turime suvokti, kodėl susiviliojome manyti, jog mokslas žino daug daugiau nei yra iš tikrųjų, o tai reiškia toliau tirti tą menamai neįveikiamą spragą tarp šių dviejų „tikrovės plotmių“ ieškant jėgų, galinčių iš tų cheminių elementų monotonijos sukurti gražų ir sudėtingą gamtos pasaulį, o iš smegenų elektrinio aktyvumo – turtingą žmogaus mintį bei vaizduotę. <...>