Jėzaus draugijos nario kunigo įžvalgos, raginančios susimąstyti apie mūsų veikimo šiame pasaulyje principus. Šis tekstas, mūsų įsitikinimu, ypač svarbus politikams ir visiems, kuriems tenka priimti kompromisinius sprendimus.
Animaciniame filme Dilbertas „Mikas vegetaras“ didžiuodamasis sako, kad jis visiškai nevartoja „gyvulinės kilmės produktų“. Tačiau Dilbertas primena, kad jo drabužiai pagaminti siuvamosiomis mašinomis, kurios naudoja elektrą, o ši gaminama deginant suakmenėjusias augalų bei gyvūnų iškasenas – fosilijas. Paskutinė filmo scena vaizduoja, kaip Mikas, vilkintis „adomo kostiumu“, t.y. nuogas, eina gatve ir galvoja apie tai, jog reikia pradėti daryti išimčių.
Išimtys turi būti daromos, nes mes gyvename netobulame pasaulyje. Konceptualus, abstraktus pasaulis, kuriame nėra blogio, yra utopija, tačiau ši graikiška sąvoka reiškia „niekur“, ir tai parodo, kiek realus yra toks pasaulis. Tuo tarpu čia, šiame pasaulyje, kuriame dar neišsipildė ateisianti Dievo karalystė, mes gyvename kartu su blogiu, kartais jį toleruodami, eidami į kompromisus su juo, o retkarčiais ir pasirinkdami (darydami) jį – „mažesnįjį“ iš dviejų.
Katalikų moralės tradicija išsamiau paaiškina keturis pagrindinius principus, kurie padeda orientuotis moraliai komplikuotame pasaulyje. Kiekvienas šių principų apima skirtingą bendradarbiavimo su blogiu lygį.
Štai šie principai:
1) dvigubas padarinys, kai vienas veikimas turi du numatomus padarinius – vieną „gerą“, o kitą – „blogą“, ir pastarąjį toleruoja. Pavyzdžiui, vaisiaus pašalinimas esant negimdiniam nėštumui siekiant išsaugoti motinos gyvybę;
2) tolerancija, kai vadovaudamiesi Evangelijos principu apie kviečius ir rauges nusprendžiame, jog tam tikras blogis turi būti tam tikrą laiką pakenčiamas, kad neįvyktų dar didesnis blogis dėl mūsų pastangų pašalinant piktadarius. Pavyzdžiui, legalių abortų toleravimas, net jei mes ir nesutinkame su tuo, kad jie būtų daromi;
3) kompromisas, kai mes tam tikru būdu aktyviai dalyvaujame veiksmuose ar nuodėmingose socialinėse struktūrose, kurios turi aiškiai morališkai blogų komponentų. Pavyzdžiui, pirkimas prekių, kurios pagamintos išnaudojant darbininkus užsienio įmonėse (kuriose taikoma prakaito spaudimo sistema);
4) mažesnis blogis iš dviejų – tai toks, kaip, pavyzdžiui, patarimas priklausomiems nuo narkotikų žmonėms naudoti sterilias adatas.
Pirmieji du principai daugumai žmonių yra aiškiai suprantami ir priimtini. Tačiau du pastarieji atvejai sukelia daug diskusijų ir nesusipratimų, kadangi kiekvienas iš jų, atrodo, nesiūlo nei aktyviai dalyvauti moraliniame blogyje, nei įsipareigoja bet kokia kaina jo išvengti.
Skirtingi požiūriai
Moralinės teologijos specialistų (moralistų) nuomonės šia tema yra skirtingos. Tai galima matyti iš prieš kurį laiką išplatinto Katalikų medicinos asociacijų pasaulinės federacijos pirmininko, medicinos mokslų daktaro Jose Maria Simono kreipimosi „Gydytojų santykis su morale“. Kalbėdamas apie požiūrį į bendradarbiavimą su blogiu, dr. Simonas tvirtino, kad „tokiame pasaulyje, koks jis šiuo metu yra, mums reikia dažnai ir gerai apgalvoti, ar neturėtume vengti bendradarbiauti su tokiais žmonėmis ir struktūromis, kurių veikla yra priešinga žmogaus orumui. Nors jos galbūt suras kitų, kurie bendradarbiaus su blogiu, bet jos neįtrauks mūsų“.
Kaip Simonas ir kiti, raginantys vengti bendradarbiauti su blogiu, atsakytų į priešingą poziciją, išsakytą popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris rašė: „… kai abortus leidžiančio įstatymo visai atmesti ar anuliuoti neįmanoma, išrinktas valdžios atstovas, kurio asmeniškas absoliutus pasipriešinimas abortams gerai žinomas, gali teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje“ (Evangelium Vitae, Nr. 73).
Kasdieniame gyvenime mes neretai turime leistis tiek į kompromisus, tiek bendradarbiauti su blogiu. Jonas Paulius II toje pačioje enciklikoje toliau paaiškina, kad tokia veikla „… tikrai nereiškia neleistino bendradarbiavimo su neteisingu įstatymu, o veikiau teisėtą ir deramą bandymą apriboti jo blogus aspektus“.
„Mažesnio blogio“ principo taikymas
Darydami teisėtas išimtis, mes galime vadovautis minėtais keturiais katalikiškos moralės principais. Tačiau kaip yra su dviem paskutiniais principais? Ar moraliai leistina daryti blogį, net jei jis ir „mažesnis“? Kai kurie moralistai mano, kad ne, ir argumentuoja, jog ši teorija taikoma pateisinti ne blogio darymą, o veikiau jo toleravimą. Esama skirtumo tarp tolerancijos ir aktyvaus moralinio veikimo, tačiau katalikiška moralinė tradicija laikėsi nuomonės, jog kai kuriomis aplinkybėmis galima ne tik kitam patarti pasirinkti mažesnį blogį, bet ir padėti jį įvykdyti.
Neseniai daugelis Bažnyčios vadovų, įskaitant ir Paryžiaus kardinolą Jean Marie Lustiger ir ilgametį popiežiaus teologą kardinolą George Cottier, O.P., tvirtino, kad ŽIV/AIDS infekuotam žmogui, kuris, manoma, nesusilaikys nuo lytinių santykių (tai svarbus kvalifikacinis momentas), gali būti patariama daryti viską, įskaitant ir prezervatyvų naudojimą, kad išsaugotų savo neinfekuoto partnerio ar partnerės sveikatą bei gyvybę.
O kaip yra, kai svarstome ne tik apie patarimą apriboti žalą, pvz., ar siekiant sumažinti venerines ligas reikia dalyvauti programose, kuriose, be kitų priemonių, taip pat dalijamos ir sterilios adatos vartojantiems narkotikus, ar prezervatyvai žmonėms, priskiriamiems vadinamajai „rizikos grupei“? Ar tai yra dalyvavimas ketinant įvykdyti morališkai blogą veiksmą ir dėl to nuodėmingas? Milijonai žmonių yra infekuoti ŽIV, todėl šie klausimai aptariami tiek Bažnyčios viduje, tiek už jos.
Tomo, Diko ir Hario atvejis
Įvertindamas, kaip „mažesnio blogio“ principas gali paaiškinti minėtus adatų ar prezervatyvų dalijimo atvejus, apsvarstyk čia pateiktą vadovėlinį pavyzdį.
Tomas, Dikas ir Haris yra kaimynai. Tomas ir Dikas vienas kitam seniai jaučia pagiežą, kuri perėjo į žudikišką įniršį, kai Dikas, važinėdamasis dviračiu, netyčia užvažiavo ant Tomo vejos, o dviratį paliko tiesiog prie įvažiavimo į garažą. Tomas pareiškė Hariui, kad tai jau paskutinis lašas, ir kai tik Dikas grįš namo, Tomas jį sutiks su šratiniu šautuvu. Haris iš paskutiniųjų stengiasi atkalbėti Tomą nuo žmogžudiško ketinimo, tačiau nesėkmingai. Matydamas iš tolo artėjantį Diko visureigį, Haris, paskubomis sugalvojęs, sako Tomui: „Jei Diką nužudysi, tai jis tikrai bus miręs, bet tuo viskas ir baigsis, o jeigu sunaikinsi jo labai branginamus rožių krūmus, tai jis dėl to kankinsis kasdien“. Tomas pradeda dvejoti. Tuo tarpu Haris sako: „Griebkime tuos rožių krūmus nieko nelaukę!“. Tomas meta savo šautuvą į šalį ir kartu su Hariu ima talžyti Diko rožes.
Kas čia vyksta, vertinant iš moralinės perspektyvos? Praeiviui gali atrodyti, kad Tomas ir Haris užsiėmę ta pačia bloga veikla, tačiau iš tikrųjų jų veiksmai dėl vieno lemiamo momento – būtent dėl intencijos – yra skirtingi. Kai Tomas išlieja savo nuodėmingą pyktį, Haris bando išsaugoti Diko gyvybę, nors ir rožių kaina. Jei Haris dievobaimingai stovėtų absoliučiai nieko nedarydamas (vengdamas bet kokio blogio), Tomas Akvinietis tikriausiai tokio jo elgesio ir susilaikymo nuo dėmesį atitraukiančio veiksmo nelaikytų išmintingu sprendimu ar gebėjimu konkrečią situaciją moraliai tinkamai įvertinti. Pagrindinis skirtumas tarp Tomo ir Hario yra ne tai, ką daro jų rankos ir kojos, o tai, kas yra jų galvose ir širdyse, kurios suteikia reikšmę šiai veiklai. Tomas yra užvaldytas pykčio, tačiau Haris gudriai nukreipia šį pyktį ne tokia destruktyvia kryptimi. Taigi Hario veikla yra sauganti Diko gyvenimą, o Tomo veikla nuodėminga.
Moraliai vertinamas veiksmas apima tris elementus: patį veiksmą, veikėjo intenciją ir aplinkybes. Kai Bažnyčia svarsto, ar veiksmas yra „vidujai blogas“, ji atsižvelgia į visus tris elementus. Pavyzdžiui, nors mirtis yra pasekmė tiek homicido (netyčinis žmogaus nužudymas), tiek apgalvotos žmogžudystės atveju, moralistai teigia, kad ne kiekvienas homicidas yra nuodėmingas, o žmogžudystė – kiekviena. Koks skirtumas? Žmogžudystė iš esmės apima ketinimą nužudyti. Kadangi intencija, taip pat ir aplinkybės gali keisti paties veiksmo prigimtį, negalima spręsti apie moralinę veiksmo reikšmę neatkreipus pakankamo dėmesio į intenciją bei aplinkybes. Tomo, Diko ir Hario atveju Tomas ketina pakenkti Dikui, o Haris siekia išgelbėti jo gyvybę. Nors esamomis aplinkybėmis Tomas gali lengvai atsisakyti savo nedoro pykčio, tos pačios aplinkybės nesuteikia Hariui daug efektyvių pasirinkimų išgelbėti Diko gyvybę.
Moralinė rizika
Ar vadovavimasis mažesnio blogio principu apima ir moralinę riziką? Neabejotinai. Galbūt didžiausia iš jų yra pagunda sugalvoti tariamą „didesnį“ blogį, ir tada argumentuoti, kad yra pateisinama pasirinkti „mažesnį blogį“. Kartais pasirinkimai yra migloti ir neaišku, kas nulemia moraliai priimtiną ar nepriimtiną bendradarbiavimą tiek sukeliant blogį, tiek leidžiant jam įvykti. Tomas Akvinietis savo žymiajame traktate apie prigimtinį įstatymą aprašė moralinio pagrindimo painiavas: „Kalbant apie teisingas praktinio argumento išvadas, tai nei tiesa, nei teisingumas nėra tas pats visiems, o ir ten, kur jis yra tas pats, ne visų yra vienodai pažįstamas“ (Summa Teologica, I–II, q. 94, art. 4). Iš to galime suvokti, jog tam tikrais atvejais mes galime būti moraliai įpareigoti bendradarbiauti net ir su aiškiai matomu „blogiu“, kad būtų išvengta ko nors daug blogesnio. Galiausiai tik vienas Dievas tegali mus išgelbėti nuo blogio. Taigi iki tol, kol ateis Dievo karalystė, mes turime daryti tai, ką manome esant geriausia, vadovaudamiesi jo duotu gebėjimu teisingai protauti.
Apklausa: „Mažesnis blogis“
Atsakykite, ar šie teiginiai išreiškia katalikišką moralės mokymą. Įvertinkite kiekvieną teiginį – teisingas jis ar klaidingas.
1. Katalikiška moralės tradicija moko, kad katalikas politikas nenusikalsdamas sąžinei, niekada negali balsuoti už tokį įstatymą, kuriuo sudaromos kokios nors sąlygos įteisinti abortus.
2. Katalikiška moralės tradicija moko, kad niekas jokiomis sąlygomis ir niekada negali daryti nieko tokio nei tiesioginiu veikimu, nei atsisakydamas veikti, kas būtų traktuojama kaip pagalba ar bendradarbiavimas vykdant blogį prieš trečią asmenį.
3. Katalikiška moralės tradicija moko, kad niekada nevalia naudoti ar sudaryti galimybę pasinaudoti jokia bloga priemone ar veiksmu tam, kad galutinis rezultatas būtų gautas blogomis priemonėmis.
4. Katalikiška moralės tradicija moko, jog galima toleruoti moralinį blogį siekiant, kad būtų išvengta dar didesnio moralinio blogio.
5. Katalikiška moralės tradicija aiškiai teigia, kad veiksmą vertinant moraliniu požiūriu ir nustatant, ar jis moraliai geras ar blogas, turi būti atsižvelgiama ne tik į patį veiksmą, bet ir į jį atlikusio asmens intenciją bei į veikimo aplinkybes.
6. Katalikiška moralės tradicija moko, jog apgalvota, laisvai pasirinkta žmogžudystė niekada negali būti moraliai pateisinama, net jei būtų argumentuojama, kad tam tikro asmens nužudymas užbaigtų kokį nors didelį blogį ar atneštų didelį gėrį.
Atsakymai: 1–3 teiginiai yra klaidingi, 4–6 – teisingi.
America, March 26, 2007
Iš anglų k. išvertė Vidmantas Šimkūnas SJ